Balbieriškyje atidengtas paminklinis ženklas, žymintis vietą, kurioje kažkada stovėjo miesto sinagoga.
Iškilmingo renginio akimirka / LŽB nuotr.
Iškilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein, JAV ambasadoriaus antrasis sekretorius, vicekonsulas Williamas Augustas Kendrickas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programos koordinatorė Ingrida Vilkienė, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Prienų rajono ir Balbieriškio seniūnijos vadovai, gausus būrys miesto gyventojų. Specialią žydų kultūros paveldą atspindinčią programą parengė Balbieriškio pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro moksleiviai.
Iškilmingo renginio akimirka / LŽB nuotr.
Sakydama sveikinimo žodį LŽB pirmininkė pasidžiaugė, kad prisimenamas ir vertinamas tikrai reikšmingas litvakų vaidmuo Balbieriškio istorijoje.
Iškilmingo renginio akimirka / LŽB nuotr.
Iškilmingo renginio akimirka / LŽB nuotr.
Šiek tiek istorijos
Žydų istorija Balbieriškyje prasidėjo XVIII a. pradžioje. Nedideliame miestelyje žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais. Aikštėje prie bažnyčios XIX a. sekmadieniais, o tarpukario Lietuvoje net du kartus – antradieniais ir penktadieniais – vykdavo dideli turgūs. 1740 m. Balbieriškyje jau minima sinagoga – ir nieko stebėtina, tuo metu miestelyje jau gyveno beveik pusė tūkstančio žydų, o XIX a. viduryje šis skaičius dar smarkiau išaugo – iki 1220 ir žydai sudarė daugiau nei 70 proc. miestelio gyventojų. Tarpukariu šis skaičius nežymiai sumažėjo, kadangi Balbieriškio žydai pradėjo keltis į artimą Alytų, kuris virto reikšmingu geležinkelio miestu. Žydų verslininkai tarpukariu ir toliau garsino Balbieriškį visame regione – Notkus Kaganas turėjo didžiausią Suvalkijoje odų fabriką, o Jovelis Gurvičius – spirito varyklą. Žinoma, šie išskirtiniai atvejai verti paminėjimo, tačiau norint suprasti Balbieriškio žydų gyvenimą tarpukariu, daug reikšmingiau atkreipti dėmesį į tai, jog miestelyje žydai kaip ir vietos lietuviai vertėsi ūkininkavimu, ar į tai, jog nors ir buvo žydų mokykla hebrajų kalba, ji tebuvo keturmetė, tad baigę ją vietos žydai toliau mokydavosi kartu su lietuviais. Tai liudija apie nuolatinius santykius tarp žydų ir lietuvių ir buvusias galimybes be egzotizavimo vienas kitą pažinti.
Iš Vilniaus gatvėje tarpukariu stovėjusių 25 parduotuvių – 20 priklausė vietos žydams. Šiandien vaikštinėjant Vilniaus gatve 1944 m. gaisro nesunaikinti tarpukariniai pastatai mena žydų istoriją Balbieriškyje – Gotlibo ir Zingerio parduotuves, Lyberio vilnų karšyklą, Eižiko Leibovičiaus namą ir sandėlį ar drąsiąją Balbieriškio fotografe tarpukariu – Chają. Dabartinėje S. Nėries gatvėje (buvusioje Ūkininkų g.) stovėjo dvi medinės sinagogos, o 1937 m. toje pat gatvėje pradėta statyti nauja mūrinė sinagoga. Pastarosios pastatas išlikęs – nors nukentėjo per karą, sovietai pastatą nusprendė sutvarkyti ir jame įrengė Kalinino kolūkio kontorą, vėliau – kultūros namus, žemės ūkio kontorą, taupomojo banko skyrių, o dabar tiek veidų pakeitusi sinagoga stovi apleista.
Miestelio pakraštyje sąlyginai išlikę senosios žydų kapinės ar bent jau teritorija, kurioje buvo laidojama nuo 1860 m. iki 1941 m. Kapinės nukentėjo Antrojo Pasaulinio karo metais, o pokariu paminklai buvo išgrobstomi asmeninių statybų tikslams, tad ilgainiui kapinių teritorija virto karvių ganyklos dalimi.
Po 1990-ųjų kapinės aptvertos, ant išlikusių kapinių vartų pritvirtinta atminimo lenta.