Jaudinanti kelionė į praeitį

Jom Hašoa akimirka / LŽB nuotr.

Prieš kelias dienas visas žydų pasaulis minėjo Jom Hašoa – Holokausto aukų ir heroizmo atminimo dieną. Specialiai šia proga į Lietuvą iš atvyko didžiulė grupė litvakų – Žydų išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos narių. Jų tikslas – pagerbti žuvusiuosius Alytuje ir Zarasuose – miestuose iš kurių kilusios didžiosios daugumos atvykusiųjų šeimų šaknys.

Pirmadienį keliautojai atvyko į Dzūkijos sostinę. Čia, visai šalia miesto esančiame Vizgirio miško memoriale tūkstančius nužudytų Alytaus apylinkėse gyvenusių žydų pagerbė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein, Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, Alytaus meras Nerijus Cesiulis ir Žydų išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovas Arie Ben-Ari Grodzensky, kurio tėvo giminė kilusi iš visai netoli esančio Miroslavo miestelio.

Jaudinančio minėjimo nuostabiai restauruotoje senojoje miesto sinagogoje, kurioje dabar įsikūręs Audiovizualiųjų menų centras, susirinkusieji tapo istorinio įvykio liudininkais – po sinagogos skliautais pirmą kartą po daugybės metų skambėjo kantoriaus Shmuelio Yatomo malda.

Žvakėmis, tradiciniais akmenukais ir nuoširdžia malda buvo pagerbti ir Simne žiauriai nužudyti žydai.

Antradienį mūsų laukė ne mažiau jaudinantys susitikimai Zarasuose.

Žengdami Krakynės giria į vietą, kurioje tūkstančiais buvo žudomi žydai, negalėjome neliūdėti galvodami, ką kažkada turėjo jausti šiuo keliu žengę pasmerktieji myriop, žinodami, kad tai – jų paskutinė kelionė.

Nudžiugino, kad, kaip ir Alytuje, Zarasuose daug dėmesio skiriama žydų kultūros paveldo išsaugojimui. Prie miesto centrenesančio paminklo, iškilusio privačių investuotojų dėka, iškilmingos Holokausto aukų ceremonijos metu, Žydų išeivių iš Lietuvos Izraelyje Asociacijos pirmininko pavaduotojas Grisha Deitchas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su naujai išrinkta Zarasų mere Nijole Guobiene.

Zarasų krašto muziejuje sujaudino ir nepaprastai informatyvi įtraukianti ekspozicija.

Tai buvo dvi nepaprastos dienos, kurias prisiminsime visą likusį gyvenimą. Kupinos nesuvaidintų emocijų, jaudulio, virpesio širdyse, ašarų akyse ir laimės vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis kažkada žingsniavo tėvai, seneliai bei proseneliai.

Tebūnie šventas žuvusiųjų atminimas.