Laiškas Irenai

Laiškas Irenai

2023 01 09

Donatas Puslys bernardinai.lt

Šiandien, sausio 9-ąją, teatrologei Irenai Veisaitei būtų sukakę devyniasdešimt penkeri. 18 val. Vilniaus rotušėje visi, kam buvo ir lieka brangi Irena, yra laukiami jos paminėjimo vakare, kuris bus skirtas ir knygos „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“, sudarytos Redos Pabarčienės, pristatymui.

Knygoje Ireną Veisaitę (1928–2020), pedagogę, teatro kritikę, Atviros Lietuvos fondo spiritus movens, Holokausto liudininkę, žmonių ir kultūrų tarpininkę, prisimena 90-dešimt ją artimiau pažinojusių žmonių. Tai teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovai, istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Valstijų, kitų šalių.

Jų pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką kultūros procesams ir konkretiems žmonėms, aktualizuoja kultūros asmenybės vaidmenį visuomenėje, mažųjų bendruomenių ir tarpasmeninių ryšių reikšmę.

Miela Irena, pažadėjau apie Tave parašyti, tačiau jau valandą sėdžiu ir žvelgiu į tuščią ekraną. Pradedu rašyti ir čia pat viską ištrinu. Nenoriu kartotis. Bijau būti sentimentalus ir išskysti skųsdamasis, kaip man šiandien Tavęs trūksta. Kita vertus, bandau išvengti ir puikybės spąstų, kad viena ar kita mudviejų bičiulystės istorija netaptų tiktai proga prieš visus pasipuikuoti, jog kadaise gėrėme bruderšaftą, už kiekvieną ištartą „jūs“ mokėjome vienas kitam po litą ar eurą baudos ir buvome artimi draugai.

Tad nusprendžiau parašyti Tau, o ne apie Tave. Taip lengviau, taip jaučiuosi, tarsi tęstume mudviejų kadaise pradėtus pokalbius. Prie garuojančios juodos arbatos su trupučiu pieno. Angliškai.

Miela Irena, neseniai keliuose Lietuvos miestuose pristatėme Leonido Donskio vėlyvosios publicistikos rinktinę „Man skauda“. Žinau, kaip vertinai Leonidą ir kaip jo ilgėjaisi. Manau, kad jo knygos pavadinimas puikiai atspindi tai, kas judu siejo. O siejo toks humanizmo suvokimas, kuris prasideda nuo atvirumo kito žmogaus kančiai, sielvartui, patirtai neteisybei, pažeminimui. Ne tik visų teisės lygios, kaip skelbė Apšvieta, bet ir visų skausmas vienodai svarbus, kaip pridūrė romantikai.

Pastanga pro visą kasdienybės triukšmą ir skubą pamatyti tą mažą žmogų, kuris lieka neišgirstas, kuris su savo žaizdomis yra paliekamas kažkur šalikelėje, o mes tuo tarpu skubame teisindamiesi, kad dabar, deja, turime svarbesnių reikalų, ir vildamiesi, jog galbūt jam pagalbos ranką išties kas nors kitas. Arba dar blogiau, tardami, kad jis mūsų pagalbos nevertas.

Yra toks stebėtojo efektas, kai minia neskuba į pagalbą bėdoje atsidūrusiam, nesgi visi viską matė, tad galbūt manęs čia neprireiks, gal kitas jau skuba padėti, ir jau netrukus viskas išsispręs. Kaip svetima visa tai buvo Tau, miela Irena. Tau, kurios telefonas nuolat kaito nuo įvairiausių prašymų patarti, padėti. Tau, kuri ir apie Atviros Lietuvos fondą svajojai kaip apie instituciją, kuri stiprina pilietinę visuomenę ir daro ją tokią, kad piliečiai, užuot siekę perkelti atsakomybę kitiems ant pečių, patys imasi pamatyti ir veikti.

Stovi ant laiptų.
Prof. Irena Veisaitė darbe Atviros Lietuvos fonde 2008 m. vasarį. Evgenios Levin nuotrauka

Pameni, kadaise pasakojai anekdotą apie vieną iš „Solidarumo“ idėjinių lyderių – kunigą Józefą Tischnerį? Kad jis po sunkios dienos parėjęs namo ir liepęs savo šeimininkei jo jokiu būdu nebežadinti, leisti pailsėti. Nebent… Nebent paskambintų iš Vatikano ir praneštų, kad panaikino celibatą. Miela Irena, kalbėjomės apie Tischnerį ir jo solidarumo suvokimą.

Solidarumas ne kaip susitelkimas prieš bendrą priešą, ne kaip bendra kalba ar religija, nes tai, anot jo, tik bendravardikliai. Tuo tarpu tikrasis solidarumas yra kaip ta gerojo samariečio istorija iš Biblijos. Pasilenkimas prie sumušto ir pakelėje palikto žmogaus, kad prisiimtume dalį jam tekusios naštos. Solidarumas kaip įsipareigojimas sunkiu metu padėti nešti vienam kito naštas. Tai toks solidarumas, kuris gydo ne tik kūną, bet ir sielą. Sielą, kuri galbūt labiau sužeista nei kūnas, kuri galbūt nebetiki, kad įmanomas kitoks santykis su žmogumi, kuri galbūt visus tuos pasakymus apie kiekvieno žmogaus unikalumą, nelygstamą vertę traktuoja kaip tuščiažodžiavimą ir apgaulę, nes juk praktika byloja kitaip. Ir būtent tas vienos sielos pasilenkimas prie kitos vėl gali leisti kitam patikėti, kad visa tai, kas taip gražiai skamba, yra ne apgaulė, o tiesa. Juk dažnai tiesos neužtenka tik pasakyti, dera tapti jos liudytoju savo kasdienybėje.

Tad ši Tavojo gimtadienio diena, miela Irena, yra džiaugsmo ir dėkingumo už Tavąjį gyvenimą diena. „Donatėli, žinok, aš visada liksiu su tavimi“, – tarei per paskutinįjį mudviejų pokalbį telefonu. Likai. Už būtį, miela Irena! Už visus, kurie mylėjo žinodami, kad žus, ir tikėdami, kad meilė vis dėlto nežus.

Miela Irena, pameni, kaip kažkada man paskambinai ir paprašei kuo greičiau suvesti su kokiu nors patikimu žurnalistu, kuris suteiktų galimybę pasisakyti? „Juk aš pats žurnalistas“, – pasakiau Tau. „Bet tu labai užsiėmęs. Bet jei taip, tai rašyk“, – tarei ir ėmei diktuoti. Norėjai sureaguoti į tai, kad keli Seimo nariai į posėdžių salę buvo atsinešę sušaudytą žmogaus taikinį su užrašu „Gabrielius“. Priminei man tada posakį, kad ten, kur šiandien deginamos knygos, ryt jau bus deginami žmonės. Ne pamokymais, o asmeniniu pavyzdžiu demonstravai, kad nevalia nemačiomis ir negirdomis nuleisti jokių dalykų, kurie prisideda prie neapykantos, nepagarbos žmogaus asmeniui kurstymo.

Būtent tai, kad liudijai savo asmeniniu pavyzdžiu, ir leidžia Tave, miela Irena, vadinti savo gyvenimo mokytoja. Ypač šiandien tai jaučiu dirbdamas mokykloje, kur su mokiniais per etikos pamokas nagrinėjame įvairiausius sudėtingus moralinius klausimus. Kaip reikėtų elgtis? Ką mes darytume šioje situacijoje? Koks būtų teisingas sprendinys?

Kartais jaučiu, kaip tiesiog pakimbu teoriniuose svarstymuose, nes juk kartais, deja, o kartais, laimė, trūksta gyvenimiškos patirties, kuri tuos žodžius būtų išbandžiusi konkrečiais atvejais. Tada dažnai atsiremiu į Tave. Juk kiekvienas Tavo žodis apie tai, kad nedera pasiduoti kerštui, nes priešingu atveju laimės jo skleidėja, kad nedera klijuoti kolektyvinių etikečių, nes taip į vieną krūvą sumetami ir kaltieji, ir tie, kurie su jais kalba ta pačia lūpų, bet ne širdies kalba, kad dera mokytis atleisti ir nesinešioti pykčio, kuris įkalina praeityje, buvo išbandytas skaudžiomis Tavosiomis patirtimis. Tad, mieli mokiniai, čia jau ne mano pasvarstymai, o konkreti gyvenimo tikrovė žmogaus, kuris kiekvienam mūsų šiandien gali liudyti, ką reiškia likti žmogumi tamsiausioje gyvenimo naktyje, sakydavau jiems. Ir ten, kur jų nepasiekdavau aš, pasiekdavai Tu, miela Irena.

Portretas prie darbo stalo.
Prof. Irena Veisaitė darbe Atviros Lietuvos fonde 2008 m. vasarį. Evgenios Levin nuotrauka

Miela Irena, rašytoja Hilary Mantel savo paskaitoje priminė šv. Augustino žodžius, kad mirusieji tiesiog yra nematomi, tačiau tai nereiškia, jog jie mus palikę. Lygiai taip ir tu esi ir, neabejoju, ne man vienam, o visiems bičiuliams, kurie sudėtingą apsisprendimo akimirką užduoda klausimą, o ką gi šiuo atveju patartų Irena. Esi visada, kai susitinka du ar daugiau žmonių, kurie galbūt šiandien vieni kitiems tebebūtų prašalaičiai, bet tu juos supažindinai ir paskatinai ką nors prasmingo nuveikti drauge. Esi kiekvieną kartą, kai norisi praeiti pro kažkokią problemą, tačiau sieloje skamba tavo balsas: „O kas gi tada kitas, jei ne tu?“

Tad ši Tavojo gimtadienio diena, miela Irena, yra džiaugsmo ir dėkingumo už Tavąjį gyvenimą diena. „Donatėli, žinok, aš visada liksiu su tavimi“, – tarei per paskutinįjį mudviejų pokalbį telefonu. Likai. Už būtį, miela Irena! Už visus, kurie mylėjo žinodami, kad žus, ir tikėdami, kad meilė vis dėlto nežus.