„Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos, netraukti, ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga, ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, – citata iš Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporto apskrities policijos vadui.
Rugsėjo 30-ąją su būreliu trakiškių ir pora iš toliau atvykusių žmonių leidomės į ekskursiją po Trakų senamiestį – aplankėme vietas, menančias iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusius žydus, stabtelėjome prie išlikusių jų namų. Tapome bendrakeleiviais, nes seniau Trakus pažįstantieji pasidalijo atsiminimais ir prieš daug dešimtmečių darytomis nuotraukomis, kuriose įamžintas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitęs miestas. Norėčiau pasidalyti ir su tais, kas negalėjo atvykti, tad pabandžiau šią kelionę užrašyti.
Tai atminties ekskursija, nes tą dieną, rugsėjo 30-ąją, 1941 m. Varnikų miške buvo išžudyti Trakų, Aukštadvario, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio žydai – 1446 žmonės, iš jų 597 vaikai.
Šią vasarą prie kolektyvinio jų kapo Varnikuose – tiksliau, kapu tapusios žudynių duobės – Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė stendą su dalies aukų vardais. Ten užrašyti tik Trakų miesto žydų vardai – tie, kuriuos žinojome.
Kai kurių šių žmonių liko ir nuotraukos. Štai Cvi Mitlianskis, subūręs Trakų žydų mandolinų ansamblį, – aukštas šviesiaplaukis vyras su elegantiška varlyte ant marškinių apykaklės, septintas iš dešinės tarp muzikantų, kurie žvelgia susikaupę, orūs, su muzikos instrumentais rankose. Dauguma nužudyti tą pačią dieną.
Kaip ir Cvi brolis Juozapas, kurio šioje nuotraukoje nėra, studijavęs konservatorijoje Vilniuje, o Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais šviesiais jaunuoliais sugebėjęs įsteigti Trakuose žydų mokyklą.
Nachumą Cvi ir Michaelį Chasdą matome ne tik su mandolinomis, bet ir besimokančius žemės ūkio darbų, reikalingų komunose Palestinoje. O pirmas iš dešinės toje nuotraukoje stovi Abraomas Nudleris – žinome, kur Trakuose gyveno Nudlerių šeima.
Trakų žydų pasaulio, kurį fiziškai ir dvasiškai naikino abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacių, ir sovietų, – nebėra daugiau nei 80 metų. Todėl nuostabu, kad išliko ne tik nuotraukos ir archyviniai dokumentai, bet ir tą pasaulį pažinojusių žmonių atsiminimai. 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurioje žydų išeiviai, išvykę iš Trakų iki Holokausto, įamžino savo bendruomenės atminimą ir paskelbė nužudytųjų sąrašą [1].
Taip pat Trakų senbuvių, žydų kaimynų liudijimai. Laimė, juos spėjo įrašyti šiame mieste gimusi ir jo paveldą tyrinėjanti kultūrologė dr. Lina Leparskienė. Daugelis jos kalbintų senųjų trakiškių jau Anapilyje, bet prabyla knygose „Papasakoti Trakai“ ir „Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“.
Trakų senbuvių liudijimai ypač svarbūs, nes skirtingų tautų ir tikėjimų kaimynystė yra šimtmečiais Trakų veidą formavęs bruožas, menantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – tuos laikus, kai Lietuva tapo krikščioniška, Žalgirio mūšyje pakirsta Vokiečių ordino galybė, o viduramžių valstybė plačiai nusidriekė tarp Vakarų ir Rytų.
Gyvenimą pusiasalio žemės lopinėlyje, kurio kiekviena pėda tirštai prigirdyta likimų ir didžiosios, visai Lietuvai svarbios istorijos, žydai dalinosi su karaimais, katalikais lietuviais ir lenkais, musulmonais totoriais, stačiatikiais ir sentikiais rusais.
Dar 1413–1414 m. per Lietuvą keliavęs flamandų riteris ir diplomatas Guillebert`as de Lannoy parašė, kad Trakuose gyvena totoriai, lietuviai, vokiečiai, rusai ir labai daug žydų – taip LDK laikais vadinti ir žydai, ir karaimai.
XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, jos sinagoga minima 1533 m. į Lietuvos Metriką įrašytame teismo sprendime.
Jeigu palygintume Trakus su knyga, ji būtų miniatiūrinės apimties, bet savo pasakojamų istorijų įvairove sunkiai aprėpiama ir daugialypė, nes įamžinusi skirtingas, viena kitą papildančias, o kartais ir aštriomis briaunomis susikertančias miesto gyventojų tapatybes. Jos puslapiai sudilę nuo daugybės perrašymų, o per naujausią, gerai įskaitomą tekstą prasišviečia klodai senesnių rašmenų, sąmoningai trintų ar išblukintų laiko. Trakų žydų istorija, siekianti 500 metų, – puslapis, kurį iš šios knygos bandyta visai išplėšti.
Todėl ilgą laiką buvo pamiršta, kur stovėjo paskutinė Trakų sinagoga – žydų bendruomenės dvasinio gyvenimo šerdis, – nors ta vieta yra miesto centre, šalia sovietmečiu pastatyto dabartinės Trakų rajono savivaldybės pastato. Kaip ir daug kas Trakuose, ši erdvė per karus ir okupacijas buvo smarkiai keista.
Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. įsteigta Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas. Tas artumas – LDK paveldas, nes šioje miesto dalyje nuo Vytauto Didžiojo laikų gyveno ir krikščionys, ir nekrikščioniškos bendruomenės.
Ji vadinta Didžiuoju miestu, atskiriant nuo karaimų Mažojo miesto, ir turėjo 1409 m. suteiktą Magdeburgo miesto teisę. Be katalikų bažnyčios ir Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvės, dar XIV a. stovėjusios pusiasalio pietuose prie kelio į miestą ir gynybinio pylimo, čia buvo ir mečetė, pastatyta 1398 m. Vytauto mieste įkurdintų totorių, o nugriauta 1609 m. fanatikų minios. Ji stovėjo Dūdakalnyje – totorių gyventoje vakarinėje miesto dalyje prie Totoriškių ežero.
Totorius priminė ir sinagogos link tarpukariu iš Didžiosios Vilniaus (Wielka Wileńska) gatvės (dabartinės Vytauto) vedusi, o sovietmečiu sunaikinta Mahometonų gatvelė [2]. Likusi neužstatyta jos dalis dabar pavadinta Totorių skveru, čia 2017 m. įrengta atminimo lenta su įrašu (deja, vis sunkiau įskaitomu) apie Trakuose, kaip manoma, gimusį Chadži-Girėjų – totorių valstybės Krymo chanato įkūrėją ir Girėjų dinastijos pradininką.
Senąją Mahometonų gatvelę matome pažymėtą punktyru TINP direkcijos architekto Algirdo Steponavičiaus parengtoje schemoje. Ryškesne mėlyna linija apibrėžta paskutinė Trakų sinagoga, pastatyta apie 1863 m., o nugriauta 1966 m.
Šį pavasarį analizuodamas architekto Stanislovo Mikulionio (1935–1992) prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. padarytas nuotraukas ir kartografinę medžiagą, architektas A. Steponavičius ne tik tiksliai pažymėjo šį pastatą planuose, bet ir išsiaiškino, kur stovėdamas S. Mikulionis jį nufotografavo. Tą vietą, esančią automobilių stovėjimo aikštelėje už Trakų r. savivaldybės, nesunku surasti, 1966 m. vaizdą lyginant su dabartiniu.
Paaiškėjo, kad ant dalies sinagogos ploto sovietmečiu buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, o dalis liko neužstatyta – tai erdvė tarp daugiabučio ir vaikų žaidimų aikštelės, už savivaldybės kaimynystėje stovinčio garažo tvoros.
Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Apatinis aukštas skirtas vyrams, viršutinis – moterų galerijai.
Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo–Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu [3] – ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasididžiuoti. Pirmame aukšte veikė ir mokykla, skirta mokytojui neįstengiančių sumokėti vargšų vaikams, o neturtingi pakeleiviai ten pat galėjo apsistoti nakvynei.
Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, – rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d. raporte apskrities policijos vadui [4].
Sovietmečiu pastatas naudotas kaip sandėlis, o 1966 m. nugriautas – dėsninga, žinant, kad sovietai įvairių konfesijų maldos namus vertė sandėliais ir ateizmo muziejais, o sinagogas propaganda vaizdavo kaip antitarybinių sąmokslų vietą [5].
Šiemet besibaigiant vasarai pasiekė žinia apie šioje sinagogoje dirbusio paskutiniojo Trakų rabino Cvi Arjės Parcovičiaus, kartu su visais nužudyto Varnikų miške, sūnų Nachumą – jis liko gyvas ir tapo pasaulyje garsiu Talmudo žinovu bei mokytoju. Apie tai elektroniniame laiške parašė Lietuvoje viešėjęs ir žydų žudynių vietą Varnikuose aplankęs rabinas Elchononas Baronas.
„Paskutinysis Trakų rabinas dar visai jaunutį savo sūnų Nachumą, vunderkindą, išsiuntė mokytis į ješivą, ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Tapęs prestižinės Myro ješivos mokiniu, jis išsigelbėjo su Sugiharos viza. Galiausiai pasiekė Izraelį ir ten vedė vieno iš šios ješivos dekanų rabino Chaimo Šmulevičiaus dukterį. Jo Talmudo paskaitos buvo tarptautiniu mastu vertinamos kaip tuo metu geriausios. Jo sūnūs ir žentai – pasaulyje žinomi dėstytojai. Dukters vyras rabinas Ošeris Arielis, kuris Miro ješivoje Jeruzalėje skaito paskaitas maždaug penkiems šimtams studentų, šiuo metu yra pripažįstamas geriausiu Talmudo dėstytoju pasaulyje“, – rašoma rabino E. Barono laiške.
1923 m. Trakuose gimęs Nachumas Parcovičius mirė 1986 metais. Garsi Myro ješiva, su kuria jis išsigelbėjo, 1939 m. sovietams užėmus šį Lenkijos (dabar – Baltarusijos) teritorijoje buvusį miestą pasitraukė į tų metų rudenį Lietuvai atitekusį Vilnių.
1941 m. pradžioje ješivos rabinai ir mokiniai su japonų diplomato Čijunės Sugiharos tranzitinėmis vizomis per Sovietų Sąjungos teritoriją pasiekė Japoniją, o tada buvo išsiųsti į jos okupuotą Šanchajų [6]. Ten atsidūrė gete, kur gyveno iš įvairių Europos šalių pabėgę žydai ir susitelkė litvakų diaspora.
Anot šią istoriją tyrinėjusio kultūros geografo Laimono Briedžio, Šanchajaus gete kalbėta rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, angliškai ir Vilniaus žydų kalba, leisti jidiš laikraščiai bei žurnalai, transliuota speciali radijo programa, veikė maldos namai ir religinės mokyklos, tarp jų Myro ješiva, kuri išliko mažai pakitusi, o jos studentai, paskutinieji Europos pabėgėliai, Šanchajuje išsiskyrę ir išvaizda – barzdomis, ilgais, juodais paltais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis [7]. Dabar žinome, kad šioje išsigelbėjimo istorijoje, Lietuvą susiejusioje su Kinija, yra ir dalelė Trakų.
Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862–1915). Galbūt jis galėjo būti dabartinės vaikų žaidimų aikštelės vietoje – šalia mediniame name gyvenanti moteris prisimena ten stovėjus ypač gražų, iš kitų medinukų išsiskyrusį namą, sudegusį sovietmečiu.
Nuo sinagogos kiek paėjėję link Totoriškių ežero prieiname buvusios pirties vietą. Anot karaimo Michailo Zajančkovskio (1922–2014), kurio pasakojimą įrašė L. Leparskienė, tarpukariu vienas miestelio žydų nuomojosi pirtį iš magistrato. Tai buvo mūrinis pastatas prie „Liežuviu“ trakiškių vadinamo pakrantės iškyšulio.
„Kiekvieną ketvirtadienį – moterims, šeštadienį – vyrams. Iškūrendavo ir… labai gera pirtis buvo“, – prisiminė M. Zajančkovskis.
Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje rašoma apie kiek senesnius laikus ir kiek kitaip. Pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, įsteigusi žydų bendruomenė. Ketvirtadieniais ji būdavusi prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai surikdavo „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos susirinkdavo nusiprausti prieš artėjantį šabą.
Vyrams pirtį prišildydavo penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten prausėsi ir Trakuose įsikūrusios caro kariuomenės įgulos kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavusi dainą, o vaikai bėgdavę iš paskos miesto gatvelėmis. Trakuose žydai turėjo ir ritualinę pirtį mikvą, bet kol kas nežinome, kur ji buvo.
Žydo pirtininko šeima, anot M. Zajančkovskio, gyvenusi Vytauto gatvėje netoli 19 a. pastatytos Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės priešais daubą, kurią vietiniai vadindavo „jama“, bei „kolonke“ vadintą senąją vandens kolonėlę. Sovietmečiu jų namą nugriovė – dabar maždaug jo vietoje stovi du rudai nudažyti medinukai (Vytauto g. 43 ir 45).
Netoliese gyveno ir Nudlerių šeima. Jų namas, kaip nurodė M. Zajančkovskis, buvo prie cerkvės, o sovietmečiu jį nugriovus ten pat pastatyta vaistinė (Vytauto g. 34).
Iš žydų išeivių 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ žinome, kad šalia cerkvės gyveno Izraelis Nudleris, vieną kambarį išnuomojęs žydų bibliotekos skaityklai. Pamatus šiai bibliotekai padėjo hebrajų kalbos mokytojas, parūpinęs vaikams skirtų knygų ir sutelkęs mažųjų skaitytojų būrį, kurio nariai užaugę po Pirmojo pasaulinio karo ir įsteigė biblioteką. Vienas iš jos steigėjų Jokūbas Meiras Bunimovičius ir Izraelis Nudleris įrašyti tarp Varnikuose nužudytų žmonių.
Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje [8] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės. Pakeliui praeiname kelis namus, apie kurių senuosius šeimininkus šiek tiek žinome.
Kaip prisiminė šviesaus atminimo trakiškė mokytoja, knygos apie Trakų mokytojų seminariją autorė Ona Bražiūnienė, prieš Antrąjį pasaulinį karą viename iš gražiausių medinių miestelio namų „priešais buitinį“ veikė žydų tekstilės manufaktūra.
Anot mokytoją kalbinusios L. Leparskienės, toje vietoje dabar matome šviesų, erdvumu išsiskiriantį namą (Vytauto g. 16). Ekskursijoje dalyvavęs istorijos žurnalo „Voruta“ ir „Trakų žemės“ redaktorius Juozas Vercinkevičius prisiminė, kad sovietmečiu jis buvo pastatytas iš naujo, bet toks pat, kaip buvęs.
Prieškariu visą pirmą pastato aukštą užėmė tais laikais prabangi atrodžiusi manufaktūros parduotuvė, čia buvo galima įsigyti įvairių audinių, o antrame gyveno savininkų šeima. O. Bražiūnienė mokėsi ir bičiuliavosi su jų dukra, tad kartą per Velykas žydų šeima ją pasikvietė į svečius – pavaišino macais, o draugės tėvas padovanojo medžiagos.
„Tos mergaitės tėvas buvo labai dėkingas, kad draugauju su jo dukra. Nusivedė mane į parduotuvę ir leido išsirinkti kokią noriu medžiagą. Aš išsirinkau – tai kokią suknią mama man pasiuvo! Tai va, turėjau vieną gerą suknelę. Man po šiai dienai stovi akyse tas žydas. Jie buvo suvaryti už ežero į tas vilas. Jie, būdavo, su žvaigžde šluoja gatves. Jis į mane pasižiūrėjo – tik ašaros. Kalbėt negalima. Ir kažkur pasimaišė vokietis. Tai jis mane pakėlė už kasų. Po kelių dienų juos sušaudė. Mes girdėjom, kaip šaudo“, – prisiminė mokytoja.
Žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje minima, kad tekstilės parduotuvės-manufaktūros priklausė miestelio centre gyvenusiems senbuviams ir šis verslas laikytas dviejų šeimų – Arono Kadišo Klauznerio (Kloiznerio), kurio paminklas yra Trakų žydų senosiose kapinėse, ir Simono ben Zalmano Becalelio – monopolija.
L. Leparskienės kalbintas M. Zajančkovskis detaliai nupasakojo vietą, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė žydui Buinimovičiui priklausiusi alkoholinių gėrimų parduotuvė. Galima spėti, kad tai vienas iš namų, kurių dabartiniai adresai Vytauto g. 17 ir 15.
Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą.
„Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).
Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“. O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluchas, aprūpindavęs duona visus Trakus.
Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvardijant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas [9]. Šį asmenvardį kita forma – Beras (Berelis) Glochas – randame 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše.
Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“
Galbūt čia minima ta pati B. Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.
Tame pačiame atviruke atpažįstame ir iki dabar išlikusį didelį mūrinį namą (Vytauto g. 5), stovintį priešais kepyklos vietoje veikiančią šokoladinę. Tarpukariu jame gyvenęs žydas Levinas, kurio pavardę prisiminė keli senieji trakiškiai.
Kiti šaltiniai mini du Trakų gyventojus tokia pavarde. Cvi Levinas 1920 m. Rotušės aikštėje surengęs plebiscitą, kurio metu visi miestiečiai pasisakė prieš bolševikus ir lietuvių garbei šaukė „Tegyvuoja!“ – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje „Trakai“.
Tokio plebiscito prireikę, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusijai pripažinus Lietuvos Respublikos teisę į Vilnių, sovietų armija likusi Trakuose, o tiltas tapęs riba tarp Rusijos ir Lietuvos karių. Cvi Levinas įrašytas Varnikų žudynių aukų sąraše.
Archyviniuose dokumentuose dar minimas Giršas Levinas, prekiavęs mėsa. Mėsa iš žydo Levino būdavo perkama ir Užutrakio dvaro gyventojams, o jo sūnus vienintelis mokykloje turėjęs didelį odinį portfelį, tapusį pavydo objektu – rašoma istorikės dr. Lilianos Narkovič knygoje [10]. Ar mūrinis namas priešais šokoladinę priklausė kuriam nors iš šių Levinų, kol kas nežinia.
Už Rotušės aikštės prasidedančiame Mažajame mieste, kaip vadinta karaimiška Trakų dalis, kuriai Kazimieras Jogailaitis 1441 m. taip pat suteikė Magdeburgo teisę, žydų beveik negyveno – vos vienas kitas nuomininkas ir šeima, garsėjusi savo name įsirengta gaiviųjų gėrimų gamyklėle. Šis pastatas išliko – tai prie kavinės „Markizas“ stovintis geltonas namas (Karaimų g. 25).
Anot L. Leparskienės įrašyto L. Maškevič pasakojimo, žydų šeima jį nusipirko iš karaimų Pileckių. Viename gale gyveno patys, o kitame laikė parduotuvėlę, kur pardavinėjo ne tik maistą, bet ir iš ežero prikirstą ledą bei savo pagamintą girą ir limonadą.
„Ratas toks didžiausias sukdavosi. Be to, buvo rūsys, giliai įkastas į žemę. Žiemą jie prisikirsdavo ledo, sudėdavo į rūsį ir užpildavo drožlėmis. Taip laikėsi per visą vasarą. Ir mes eidavom ten pirkti to ledo“, – pasakojo L. Maškevič.
O M. Zajančkovskis taip apibūdino limonado gamybos procesą: „Ten šulinys būdavo, jis pumpuodavo vandenį, gazuodavo, leisdavo tą syropą ir išvežiodavo per visą miestą.“
Šios limonadinės šeimininkų vardus sužinome iš 1954 m. žydų išeivių išleistos knygos „Trakai“ – tai Izaokas ir Pesė Stražai. Jų „gamyklėlėje“, tiekusioje sodos vandenį Trakams ir aplinkiniams miesteliams, dirbo visi šeimos nariai ir vienintelis samdytas darbininkas. Savo parduotuvėje be daugybės kitų dalykų pardavinėjo ir Pesės iškeptą duoną. Be to, užsidirbdavo iš apylinkių ūkininkų nupirktus produktus pardavę pirkliams iš Vilniaus.
Bet iš visų šių užsiėmimų gaunamo uždarbio šeimai aprūpinti neužteko, nes Izaokas norėjęs ištekinti savo dukteris už talmid chacham – Toros studijoms atsidavusio vyro, tad turėjęs ruošti didesnį kraitį. Iš tiesų, po dukters vestuvių tėvas likęs tarsi po gaisro… Izaokas ir Pesė Stražai įrašyti 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške nužudytų Trakų žydų sąraše. Priešais buvusius jų namus kitoje gatvės pusėje, anot L. Maškevič atsiminimų, taip pat veikė parduotuvėlė, kurią laikė iš karaimų namą išsinuomoję žydai.
Užtiltėje, kadaise buvusioje už miesto ribos, minimas dar vienas su žydų bendruomenės gyvenimu susijęs objektas – ant kalvos stovėjusi skerdykla, į kurią šochetui [11] Aronui Elijui Šneideriui tekdavę eiti kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį. Kelias buvęs ilgas ir kopdamas į aukštą kalvą jis gerokai uždusdavęs, – rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje. Šio žmogaus kapas yra senosiose Trakų žydų kapinėse.
Šio tilto vietoje nuo seno būta perkėlos, o 1941 m. rugsėjo pabaigoje per čia į laikiną getą valtimis nuplukdyti Trakų miesto žydai. Kairėje – Pusiasalio pilies liekanos, kur šiuo metu vykdomi archeologiniai kasinėjimai.
Jeigu iš Mažojo miesto į Didįjį pasirinktume grįžti ežerų pakrantėmis, ties iškyšuliu tarp Galvės ir Lukos (Bernardinų) ežerų, kur nuo 14 a. stovėjo Pusiasalio pilis, prieitume neseniai pastatytą tiltą, vedantį Varnikų kaimo link. Trakų žydams ši vieta tapo viena iš paskutinių prievartos ir siaubo vietų.
1941 m. rugsėjo pabaigoje, kai iki žudynių Varnikų miške buvo likę kiek daugiau nei savaitė, pagal vietos valdžios duotą sąrašą policininkai naktį varė Trakų miesto žydus iš namų, sodino į valtis ir kėlė per Lukos (Bernardinų) ežerą į kitą krantą, o ten vedė į pakrantėje stovėjusius keturis buvusios Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namus, paverstus laikinu getu.
Kaip sovietmečiu apklausiamas KGB nurodė Trakų miesto ir valsčiaus policijai vadovavęs Kazys Čaplikas, iki penktos valandos ryto visi sąrašuose buvę žydai iš miesto buvo suvaryti į getą, o jų perkėlimas vyko per Lukos (Bernardinų) ir Galvės ežerų sąsmauką. Tą pačią vietą minėjo ir L. Leparskienės kalbinti Trakų senbuviai. Jie prisiminė dabartinio tilto vietoje nuo seno buvusią perkėlą, kuria vykdami į Trakų bažnyčią ar turgų naudojosi Varnikų kaimo gyventojai – per ten žydai ir buvę plukdomi į laikiną getą.
Netrukus į jį buvo uždaryti ir Aukštadvario, Onuškio, Lentvario, Rūdiškių bei Žydkaimio žydai. Suvarius pusantro tūkstančio žmonių į buvusios poilsinės teritoriją su keturiais vasarnamiais, ji turėjo būti sausakimša. Prižiūrėti įkalintuosius pavesta Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkams.
„Žydams nedavė maisto ir vandens. Perpildytuose barakuose prašydami valgyti verkė vaikai, o išbadėję tėvai ir motinos buvo taip nusilpę ir apimti nevilties, kad nebeturėjo ašarų. Daug suaugusiųjų ir vaikų ištino nuo bado. Tuose barakuose jie kentėjo iki Jom Kipuro išvakarių“, – nurodyta 1946 m. užrašytame per Holokaustą išlikusios Žydkaimio gyventojos Dvoros Gaus-Plis liudijime [12].
Kur yra ši kančios vieta, padeda suprasti 1939 m. rudenį iš lėktuvo padaryta nuotrauka: keturi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės namai stovi Lukos (Bernardinų) ežero iškyšulyje, o anapus ežero matyti Trakų senamiestis su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kiek į kairę nuo jos atpažįstama Skaisčiausios Dievo motinos gimimo cerkvė. Per daugiau nei aštuonis dešimtmečius ta vieta smarkiai pasikeitė: iš pastatų, kuriuose Trakų ir kitų miestelių žydai buvo kalinami paskutinėmis gyvenimo dienomis, liko tik pamatai, kuriuos nežinančiam žmogui būtų sunku surasti medžiais apaugusioje pakrantėje.
Iš laikino geto 1941 m. rugsėjo 30 d. žydai buvo išvaryti į Varnikų mišką prie iš anksto iškastos duobės, kur juos išžudė specialiai žmonių žudymui nacių sukurtas Ypatingasis būrys, tuo tikslu atvažiavęs iš Vilniaus.
Į karaimo M. Zajančkovskio, tuomet dar paauglio, atmintį įsirėžė per ežerą iki Trakų aidėjęs šaudymo garsas ir žudikų pokalbis, kurio objektu tapo jis pats.
„Tą dieną, kai girdėjosi šūviai, pats nežinau, kaip atsiradau ant seno pašto suoliuko. Aš ten sėdėjau, man jau buvo 14 metų. Kaip tik kareiviai grįžo iš to darbo. Galva kirpta, plaukai juodi. Aš lietuvių kalbos tada visai nemokėjau. Ir girdžiu: „Žydas“? O antras sako: „Žydų jau nebėra.“ Šitą aš atsiminiau. Gal jie būtų nusprendę, kad aš žydas, ir mane nušautų. Neduok Dieve. Mes žydus pažinojom“, – Trakų senbuvių atsiminimus rinkusiai L. Leparskienei pasakojo M. Zajančkovskis.
[1] JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje saugomo leidinio skaitmeninė kopija prieinama internete: https://archive.org/details/troki00unse. Vertimas į anglų kalbą: Troki [translation of Troki Yizkor Book, Tel Aviv, 1954], translator Rabbi Molly Karp, 1999-2020 by JewishGen, Inc., prieiga internete: https://www.jewishgen.org/Yizkor/trakai/Trakai.html. Dalis nuotraukų iš šios knygos, taip pat dr. L. Lempertienės išverstas 1941-09-30 nužudytų Trakų žydų sąrašas paskelbti TINP direkcijos leidinyje: Rasa Kalinauskaitė, Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai, 2021.
[2] Birutė Lisauskaitė, „Totoriai Trakuose“, Voruta.lt, 2017-10-02, prieiga internete: http://www.voruta.lt/birute-lisauskaite-totoriai-trakuose/
[3] Šamašas (iš hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria per Chanuką uždegamos kitos aštuonios chanukijos žvakės.
[4] LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 549.
[5] Justas Stončius, „Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus Valiutininkų byla“, bernardinai.lt, 2017-03-27, prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2017-03-26-antisemitizmas-sovietu-lietuvoje-vilniaus-valiutininku-byla/ <žiūrėta 2022-09-28>.
[6] „The Rescue of the Mir Yeshiva“, yadvashem.org, prieiga: https://www.yadvashem.org/exhibitions/mir/during-the-holocaust/rescue-mir-yeshiva.html <žiūrėta 2022-10-04>.
[7] Mindaugas Klusas, „Sugiharos pabėgėliai“ Šanchajuje: per juos Lietuva tapo Kinijos istorijos trupinėliu“, lrt.lt, 2020-07-26, prieiga internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1194305/sugiharos-pabegeliai-sanchajuje-per-juos-lietuva-tapo-kinijos-istorijos-trupineliu <žiūrėta 2022-10-04>.
[8] Jan Jerzy Tochtermann, Troki: Zarys antropogeograficzny, Wilno: Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, vol. IX, zeszyt I.
[9] Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 88 (Trakų ir Lentvario valsčiuose iki Antrojo pasaulinio karo veikusių žydų parduotuvių sąrašas, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. I, l. 346; LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, t. II, l. 925, 959, 962–963).
[10] Liliana Narkowicz, Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, Warszawa, 2007, p. 209. Cituojama pagal neskelbtą Andželos Kriaučiūnienės vertimą iš lenkų kalbos.
[11] Šochetas (hebr. skerdikas) – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.
[12] Leibo Koniuchovskio 1946 m. užrašytų liudijimų 1993 m. vertimo į anglų kalbą (vertėjas dr. Jonathan Boyarin) mašinraštis iš YIVO instituto archyvo (YIVO, RG 1390), p. 451. Į lietuvių k. išversta straipsnio autorės.
![Trakų žydų styginių orkestras, suburtas Cvi Mitlianskio. Sėdi iš dešinės į kairę: (1) Michaelis Chasda (nužudytas per Holokaustą), (2) Tuvija [Levter] (nužudytas per Holokaustą), (3) poetas Šimšonas Kahanas (nužudytas per Holokaustą), (4) Jona Svirski, (5) Izaokas Vilkiskis (nužudytas per Holokaustą), (6) Sonia Mitlianski (nužudyta per Holokaustą), (7) dirigentas Cvi Mitlianskis (nužudytas per Holokaustą), (8) Niuta Mitlianski, (9) Nachumas Cvi (nužudytas per Holokaustą), (10) Saliamonas Aronovičius (nužudytas per Holokaustą), (11) Dovas Giršovskis, (12) Juozapas Šubas, (13) Izaokas [Zandmanas] (nužudytas per Holokaustą), (14) Elijas Kocas (nužudytas per Holokaustą). Paaiškinimą išvertė dr. Lara Lempertienė.](/img/2022/10/26/1371240-400579-756x425.png "Trakų žydų styginių orkestras, suburtas Cvi Mitlianskio. Sėdi iš dešinės į kairę: (1) Michaelis Chasda (nužudytas per Holokaustą), (2) Tuvija [Levter] (nužudytas per Holokaustą), (3) poetas Šimšonas Kahanas (nužudytas per Holokaustą), (4) Jona Svirski, (5) Izaokas Vilkiskis (nužudytas per Holokaustą), (6) Sonia Mitlianski (nužudyta per Holokaustą), (7) dirigentas Cvi Mitlianskis (nužudytas per Holokaustą), (8) Niuta Mitlianski, (9) Nachumas Cvi (nužudytas per Holokaustą), (10) Saliamonas Aronovičius (nužudytas per Holokaustą), (11) Dovas Giršovskis, (12) Juozapas Šubas, (13) Izaokas [Zandmanas] (nužudytas per Holokaustą), (14) Elijas Kocas (nužudytas per Holokaustą). Paaiškinimą išvertė dr. Lara Lempertienė.")
