Pinchos Fridberg, the only Jew left in the Lithuanian capital of Vilnius who was born in the city before the Nazis invaded in 1941. Brendan Hoffman for The New York Times
Prof. Pinchos Fridberg, <an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]
– <Rebe>[kreipinys į rabiną], ar sugrįš laikai, kai žodžiai
<Vilne un idiš>[Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mošiach ineinem>
[Nebent kartu su Mesiju]
Įvadas
2015 m. tarptautiniame žurnale «Мы Здесь» („Mes esme Čia“ ) straipsnis «Как это делалось ин Вилнэ…» („Kaip šitai buvo daroma <in Vilne>…”) buvo tapes kertinė medžiaga №505 . Jį buvo perskaitę daugiau nei 7 tūkstančiai žmonių, gaudavau laiškų iš nepažįstamųjų.
2021 m. kovo 8 d. šį straipsnį persispausdino savo tinklalapyje didžiausias Lietuvos savaitraštis rusų kalba “Обзор” (Apžvalga).
Straipsnis susijęs su žydiškąja Vilniaus istorija.
Tikiuosi, jis taip pat sudomins tuos, kurie neskaito rusiškai.
„Kaip šitai buvo daroma <in Vilne>…”
Tvarkydamas savo archyvą, aptikau programėlę koncerto, skirto žydų saviveiklinių kolektyvų dešimtmečiui. Daugiau nei pusę kalendorinio amžiaus skaičiuoja ši programėlė. Manau, skaitytojui bus įdomu pamatyti , „kaip šitai buvo daroma <in Vilne>“. Programėlėje daugiau nei trisdešimt nuotraukų. Keletą jų pateikčiau. Manau, seniai yra metas joms atgyti interneto platybėse.
P.S. 1956 m. rugsėjį mes, grupė Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos fakulteto pirmakursių žydų, įsirašėme į žydų chorą, įsteigtą prie Lietuvos profsąjungų Tarybos klubo. Tais laikais jis veikė tuometinės Gorkio gatvės 92 pastate.
Puikiai atsimenu pirmąją dainą, kurios mokėmės: <Du zolst nit geen cu kein andere meidalach> (Neturėsi vaikščiot pas kitas merginas).
Mano vokalisto karjera pasibaigė, nespėjus nė prasidėti. Po trečios repeticijos choro vadovas, pagyvenęs labai taktiškas žmogus, pasikvietė mane į šalį ir negarsiai tarė (aišku, jidiš kalba): <Chaver Pinė>, man atrodo, kad Jūsų ne visai absoliuti klausa“. Paprašiau patikslinti: „<Reb Blecharovič>, norėjote pasakyti , kad absoliučiai neturiu klausos?“ Vietoje atsakymo vadovas tik užsmerkė.
Mano jaunesniajam broliui Isaakui pasisekė kur kas daugiau. Po dešimties metų jis atliko Leiblo Rafalovičiaus vaidmenį Šolom-Aleichemo „Klajojančiose žvaigždėse“. Žydų liaudies teatre startavo jo rašytojo, dramaturgo, režisieriaus kūrybinis kelias.
Baigiamasis žodis
Žydų meno saviveikla prie Lietuvos TSR profsąjungų kultūros rūmų yra
fenomenas, laukiantis kuo rimtesnio tyrimo.
Meno saviveiklos jidiš kalba atsiradimo metai (1956) sąlygojami, aišku, XX TSKP suvažiavimo.
Tačiau tolesnis egzistavimas?
Kodėl neuždarė?
Kas palaikydavo?
Neabejoju, kad rastis „žydų meno saviveiklai“ leidimą davė ne koks rajono partijos komiteto lygmens klerkas ar vietos CK instruktorius. Esu tikras, kad jis buvo suderintas su Maskva (TSKP CK agitacijos ir propagandos skyriumi), „stumiant“ ją anaiptol ne paskutinį vaidmenį vaidino Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.
Be jokios abejonės tarp saviveiklininkų trynėsi „stukačių“, privalėjusių informuoti KGB apie „sionistiniai nusiteikusius“ dalyvius. Kas „stukačino“? Apie ką pranešdavo?
Atsakymus į šiuos iškeltus klausimus galima (ir manau, reikia) rasti lietuviškuose KGB archyvuose. Nes KGB žinojo viską ir „netgi daugiau“.
2011 m. pasirodė dokumentų rinkinys „KGB slaptieji archyvai 1954-1991“. Iš ten sužinojau, kad beveik prieš trisdešimt metų buvau Izraelio šnipas. Maža to, Baltarusijos KGB (aš tuomet dirbau Gardino universitete) specialiu šifruotu pranešimu reikalavo panaikinti leidimą naudotis slaptais dokumentais asmenims, turėjusiems su manimi kontaktų Vilniuje.
Juokingiausia yra tai, kad nutraukti su manimi kontaktus privalėjo mano mokiniai, kolegos ir net – direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams.
Su puikiu šio instituto super aukštų dažnių technikos skyriaus kolektyvu buvo glaudžiai susijęs visas mano gyvenimas.
Pasirodžius straipsniui „Mes esame Čia“ kai kurie skaitytojai atsiuntė man programėlių ir laikraštinių straipsnių kopijų iš „pertvarkos“ ir „popertvarkinio“ laikotarpio. Mano galva, jos ne tokios įdomios, kaip sovietinio laikmečio medžiaga, kai vadintis (taigi būti) žydu buvo „vaje kaip ne šiaip sau“.
* * *
Žydų bendruomenės tinklalapis vienintelė vieta, kur galiu skelbti medžiagą.
Lietuvių portalai manęs nespausdina. Ogi suprantu juos: kartais ganėtinai sunku atrodo pačiam save nuplakti (žr., pav., straipsnį
«Спасённая Раманаускасом-Ванагасом еврейка»… «чего доброго, не еврейка»
(“Ramanausko-Vanago isgelbeta zyde”… “ko gero ne zyde”).