Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt
2021.01.01 11:38
2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas buvo (jau rašau „buvo“) paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Nors kiekvienąsyk jubiliejinių metų skelbimas susilaukia visuomenės aktyvistų kritikos (esą tai formalumas, kam to reikia, kažkas turbūt nori susikrauti politinį kapitalą), vis dėlto metų gale apžvelgus tai, kas įgyvendinta, tampa akivaizdu, kad tokie nutarimai turi teigimą poveikį – jie pasiūlo „temą“ (ir programas) įvairioms atminimo veikloms. Apie jas ir pakalbėsiu šiame tekste, bet pradėti norėčiau nuo platesnės apžvalgos. Nes tai, ką matome šiandien, iš dalies yra 30 metų įdirbis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę išryškėjo du platūs sovietmečiu apleisti kultūros ir istorijos laukai: Lietuvos žydų kultūros paveldas, kuris sovietmečiu neimtas domėn ir tiesiog niokotas, ir Holokausto atmintis, kuri tuo metu buvo arba nutylima, arba iškraipoma.
Tiek žydiškąjį paveldą, tiek Holokaustą Lietuvos politinis elitas ir akademija iškart pripažino Lietuvos kultūros istorijos ir istorijos dalimi (dar 1989 m. Lietuvos Sąjūdis pripažino žydų indėlį į Lietuvos istoriją, jų lojalumą nepriklausomai Lietuvos valstybei, sykiu ir Holokaustą, kuriame „deja, dalyvavo ir lietuviai“). Taip, skleidžiantis Atgimimui, pradėtos kurti dvi naujos „atminimo vietos“ – „Lietuvos žydai“ ir „Holokaustas“.
Sakydamas „atminties vietos“ turiu galvoje prancūzų istoriko Pierre‘o Nora nukaltą „atminties vietos“ apibrėžimą, pagal kurį jomis laikomos ne tik fizinės istorinės vietos, bet ir idėjos, procesai, asmenybės ir kt. Kolektyvas, pasak Nora, atrenka ir iškelia iš praeities įvykių tirštumos tam tikrus simbolinius įvykius, asmenybes, idėjas, kaip turinčias išskirtinę svarbą savo tapatumui ir įtvirtina jas tekstais, atminimo ritualais, paminklais, steigiant muziejus ir pan. „Lietuvos žydai“ ir „Holokaustas“ buvo kaip tik tokios atminties vietos.