Vytautas Bruveris lrytas.lt
Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. D.Umbraso nuotr.
Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?
Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.
Antrąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.
Šventė ilgai lauktą pergalę Trečiasis probleminis šiuolaikinės Lietuvos santykių su Holokaustu blokas yra sovietinių nusikaltimų ir represijų kvalifikacija – taip pat ir teisinė. Ar sovietų vykdytos masinės žudynės bei represijos okupuotoje Lietuvoje turi būti ne tik vadinamos, bet ir teisiškai pripažintos genocidu?Ar jos tokiomis turėtų būti pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu?
Daugeliui lietuvių šie klausimai – visiškai retoriniai, o atsakymas į juos vienareikšmiškai teigiamas. Ypač – pastaraisiais metais, kai viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė viešosios erdvės temų yra Rusijos grėsmė. Kuo griežtesnis ir aiškesnis sovietinės okupacijos bei sovietų nusikaltimų vertinimas – pirmiausiai Vakaruose – laikomas vienu iš pagrindinių „informacinio karo“ ir politinės kovos su Rusijos režimu būdų.
Štai kodėl tokį džiugesį tiek politikos elite, tiek ir patriotiškiausiai nusiteikusioje visuomenės dalyje sukėlė pernai rudenį dar kartą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre patvirtintas sprendimas, jog sovietų vykdytos pokario partizanų žudynės tarptautinės teisės požiūriu gali būti laikomos genocidu.
Tokiu sprendimu baigėsi iš Lietuvos teismų Strasbūrą pasiekę ginčai dėl sovietinio kolaboranto, talkinusio sulaikant pokario partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bylos dėl genocido. Tai paskelbta ženklu, jog Vakarai pagaliau pradeda iš tiesų pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekius, jog komunistinis totalitarizmas būtų prilygintas kitam didžiajam XX a. blogiui – nacizmui.
Žvelgiant iš grynai formaliojo argumentavimo bei teisinės pusės, šis sprendimas atrodo gana tvirtai pagrįstas. Juk teismas priėmė ir pripažino Lietuvos argumentus, kad partizanai buvo svarbi visos tuometinės tautos dalis, turėjusi reikšmingos įtakos jos visavertei egzistencijai. Tuo tarpiu sovietai siekė ją sunaikinti visą ar iš dalies. Tarptautinėje teisėje genocidas kaip tik ir apibrėžiamas kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, norint pakirsti jos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti bei išlikti ateityje. Lietuva pati buvo užkirtusi sau kelią į šią pergalę – iki šiol ji savo pretenzijas remdavo saviške, išplėsta teisine genocido interpretacija. Kaip žinia, Lietuvos teisėje genocidas apibrėžiamas ir kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik etninę art rasinę, bet ir socialinę bei politinę grupes. Pagrindinis to tikslas – sovietų, kurie naikino pirmiausiai pagal socialinius ir politinius požymius, nusikaltimus pakelti į genocido lygmenį.
Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. A.Barzdžiaus nuotr.
Tačiau toks apibrėžimas visuomet kirtosi su tarptautinėje teisėje naudojamu ir taip vyko tol, kol Lietuva nepradėjo įrodinėti, jog sovietai naikino socialines bei politines grupes ir nacionaliniu pagrindu – kaip okupuotų tautų dalį.
Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ši problematika išeina už teisinio mąstymo ir diskurso rėmų, pakliūdama į interpretacijų ir diskusijų lauką, kuriame tos interpretacijos gali būti sąlygotos ir politinių bei ideologinių motyvų. Tai patvirtina ir faktas, jog pats Strasbūro teismas, pritardamas Lietuvos argumentacijai, buvo skilęs – viena dalis teisėjų manė vienaip, kita – kitaip.