Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (II dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Kodėl nėra esminio skaičiaus? Jei jau nėra nacionalinio sutarimo dėl to, kas laikytina prisidėjimu prie Holokausto ir kokiais kriterijais jis gali būti apibrėžiamas, tai gal tai, kaip nustatyti tiesioginį dalyvavimą žydų žudynėse nekelia jokių konceptualių nesusipratimų?

Juk, atrodytų, aiškiau ir negali būti – tiesioginiais Holokausto dalyviais laikytini tie, kurie žudė arba davė įsakymus žudyti. Regis, svarbiausias dalykas šioje plotmėje – remiantis kuo nuodugnesniais ir konkretesniais istoriniais tyrimais bei duomenimis suskaičiuoti visus žinomus žydų žudikus.

Viena vertus, nustatyti tuometinės Lietuvos visuomenės įsitraukimo į žydų žudynes tikrąjį ar, teisingiau, labiausiai tikėtiną mastą. Antra vertus, kiek identifikuoti kiek įmanoma daugiau konkrečių asmenų, kurie vykdė šį nusikaltimą. Vis dėlto, kad ir kaip, regis, paprastai ir elementariai tai beskambėtų, ši užduotis Lietuvai vis dar neįvykdoma.

Niekas – netgi profesionalūs istorikai – negali aiškiau ir konkrečiau pasakyti, kiek lietuvių galėjo tiesiogiai dalyvauti žydų žudynėse, žudydami juos savo rankomis ir kas jie tokie buvo. Tokie duomenys vis dar yra tik labai preliminarūs ir fragmentiški, kai kuriems to laikotarpio tyrinėtojams ir specialistams teigiant, jog žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo kelių iki dešimties tūkstančių įvairių marionetinių struktūrų narių.

Suprantama, kad dar neaiškesnė situacija – mėginant nustatyti, kiek žmonių buvo įsitraukę į kitas tokio didžiulio pramoninio mechanizmo kaip 200 tūkst. žmonių genocidas veikas – aukų gaudymą bei saugojimą, žudynių vietų paruošimą, pagaliau, turto grobstymą.

Kodėl taip yra? Juk profesionalių istorinių tyrimų apie žydų žudynes Lietuvoje, regis, yra apstu, tik jie daugiausiai skirti atskiriems Holokausto epizodams atskirose šalies vietose. Tad, atrodytų, pagrindinis dalykas – tuos tyrimus susisteminti bei susintetinti.

Viena pagrindinių, o gal net ir pagrindinė to priežastis – iracionalus bei miglotas, tačiau instinktyvus bei nenugalimas įsitikinimas, kad toks susintetinimas ir inventorizavimas reikštų lietuvių, kaip tautos, „kolektyvinės kaltės“ pripažinimą. O tai yra politiškai pavojinga – tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje plotmėje.

skaityti plačiau