Susitikimas „Anatolijų Šenderovą išlydint“ (papildytas tekstas)
Lietuvos kompozitorių ir Lietuvos muzikų sąjungos surengtame susitikime „Anatolijų Šenderovą išlydint“, kuris vyko kovo 30d. Kompozitorių namuose, prisimintas ryškus kūrėjas, žydų ir lietuvių kompozitorius, pasidalinta prisiminimais, pagerbiant išėjusio atminimą, klausantis jo muzikos.
Saulėtą gražią, dieną atmosfera salėje buvo šilta ir nuoširdi. Susirinko daugiau nei 40 žmonų: kompozitorių, dirigentų, muzikantų ir muzikos gerbėjų.
Renginį moderavo muzikologė Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk kuri yra didelė A. Šenderovo muzikos kūrinių gerbėja.
Apie savo tėvą A. Šenderovą kalbėjo velionio duktė Žaneta Brandt, ji visam gyvenimui įsidėmėjo, tėvo žodžius, kai jis reikalavo dirbant darbą, būtinai stengtis jį atlikti ypač puikiai.
Žaneta Brandt po traumos negalėjo tęsti pianistės karjeros, ji dabar mokosi ir greitai bus gydytoja-kardiologė. Tėvas džiaugėsi jos pasirinkimu.
Prof. kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasakojo, kad jie abu su Anatolijumi buvo prof. kompozitoriaus – pedagogo E.Balsio studentai, Anatolijus labai jį gerbė ir subūrė visus E. Balsio studentus į visuomeninį kolektyvą.
Kompozitorius Mykolas Natalevičius kalbėjo apie A. Šenderovo kūrybą, jo didelį indėlį į Lietuvos ir pasaulio muzikos lobyną, todėl jo kūriniai bus amžini.
Dr. L. Lempertienė prisiminė susitikimą su kompozitoriumi A. Šenderovu, kai jis rašė kūrinį “Šma Izrael”. Tuomet jis labai domėjosi Vilniaus Gaono gyvenimu ir jo išlikusiais raštais. L. Lempertienė padėjo apčiuopti ir suvokti tą laikmetį, kad kompozitorius pasijustų Vilniaus Gaono amžininku.
Prof. Silvija Sondeckienė pasidalino prisiminimais apie garbingą Sondeckių ir Šenderovų šeimų draugystę, trukusią daugiau nei 50 metų. Pasak profesorės, A. Šenderovas buvo labai gabus pasaulinės reikšmės kompozitorius.
Perkusininkas A. Gotesmanas priminė visiems, koks kruopštus ir reiklus savo kūrinių atlikėjams būdavo A. Šenderovas. Jie abu kaip artimi draugai dalyvavo koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.
Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk papasakojo apie įspūdingą kūrinio „Puslapiai iš užmirštos knygos…“ premjerą, kurioje dalyvavo operos solistė Liora Grodnikaitė.
Pirmąjį savo rečitalį L.Grodnikaitė atliko toje pačioje salėje, kur vyko minėjimas.
Apie A. Šenderovą ir jo kūrybą daug šiltų žodžių pasakė kolekcininkas ir melomanas, mecenatas, gydytojas Jonas Žiburkus.
Velionio duktė Žaneta Brandt visiems susirinkusiems padėkojo už šiltą ir malonu susitikimą ir jos tėvo pagerbimą.
Anatolijus Senderovas – Concerto in Do
Skelbimas apie LŽB vaikų vasaros stovyklą
Nuotrauka iš 2018 stovyklos
Užuojauta
Panevėžio m. žydų bendruomenė reiškia užuojautą PŽB narei Vandai Klug , jos sūnui ir anūkams dėl mylimos mamytes , močiutės mirties .
Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam
Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.
Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.
Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.
Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.
Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.
Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas
2019.03.27
Žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“ ruošiasi koncertui Izraelyje
Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą?
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą, publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK) numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti Holokausto revizionizmo idėjas.
“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)
LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.
Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:
– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.
Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą, neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky
Kviečiame palydėti mylimą Maestro Anatolijų Šenderovą į paskutinę kelionę
Kovo 25 d. JAV mirusio kompozitoriaus, Lietuvos Nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo laidotuvės vyks kovo 29 d., penktadienį.
Atsisveikinimas su Maestro vyks nuo 10 val. Sudervės žydų kapinių priimamajame; Oficialioji dalis ir laidotuvės – 11.30 val. (procesija su 7 sustojimais pagal judėjų tradiciją).
Autobusas nuo Pylimo g. 4 išvyks 9.30 val.
Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio pavedimu sudaroma komisija (Komisijos pirmininkas Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas) kompozitoriaus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Anatolijaus Šenderovo laidotuvėms organizuoti.
Šiandien Lietuva gali didžiuotis vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Maestro Anatolijumi Šenderovu, jo moderiais kūriniais, juos groja daugelis muzikantų ir orkestrų.
Anatolijui Šenderovui buvo svarbu, kad publika neliktų abejinga jo muzikai, kad ji pasiektų žmogaus mintis ir jausmus. ,,Muzika, kaip ir dailė yra universali jausmų, proto ir intelekto kalba. Visada stengiausi kalbėti pozityviai, apeliuoti į pačius gražiausius žmogaus jausmus ir emocijas. Tik kultūrą mes galime priešpastatyti agresyvumui ir neapykantai. Per kultūrą mes galime kalbėti su visu pasauliu, tapti pastebimais ir labiau suprantamais. Mūsų tautos tema užima mano kūryboje labai svarią vietą. Per ją aš matau pasaulį ir džiugu jausti, kad tai tik sustiprina auditorijos susidomėjimą. Net jei auditorija ne viską supranta, visada ką nors pajus“, – kalbėjo A.Šenderovas prieš trejus metus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, jo garbei surengtame ,,Likimų” vakare, užbūręs susirinkusius savo prisiminimais ir muzika.
Dažną klausytoją pagauna šilti jausmai, išgirdus į kūrinius įpintas žydiškas melodijas. Absoliučią klausą turinčio kompozitoriaus abu tėvai buvo profesionalūs muzikantai: tėvas violončelininkas, mama pianistė, o senelis – klezmeris su nepaprasta klausa. Unikalaus talento šiuolaikiniu kompozitoriumi dažnai vadinamas Maestro Anatolijus Šenderovas, visada su šypsena, humoru ir gera energija linksmai pasakodavo apie savo šeimą, kelią į muzikos aukštumas.
A.Šenderovas – vienintelis žydų kompozitorius, kūręs Lietuvoje ir šioje šalyje tapęs vienu populiariausių, o jo muzika skamba visame pasaulyje. 70-mečio proga garsiam kūrėjui buvo įteiktas aukščiausias Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas – Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Šie apdovanojimo pavadinimo žodžiai skamba tarsi specialiai skirti A. Šenderovui. Kompozitorius sakė, netikintis, kad muzika gali pakeisti agresyvėjantį pasaulį, bet ji gali skatinti žmogų pozityviai veiklai.
LŽB Socialinių programų departamento klientai pasiima jiems skirtą MACĄ
Gerbiami LŽB Socialinių programų departamento klientai!
Nuo 2019 m. kovo 28 d. – iki balandžio 11 d.
LŽB Socialinių programų departamento klientai MACĄ gali atsiimti nuo
kovo 28 d. iki balandžio 11 d.
nuo 11.00 iki 15.00 val.
(I – ame aukšte) darbo dienomis!
Padėka
Tariame nuoširdų AČIŪ ponui Tadui, kuris atsiliepė į mūsų pagalbos prašymą ir padovanojo bei iki pat bendruomenės durų atgabeno, šeimai taip reikalingą skalbimo mašiną.
Skalbimo mašina jau sėkmingai darbuojasi naujuose namuose. Ja gavusi ponia Jelena su vaikais- siunčia šilčiausius linkėjimus ir didžiausią padėką.
Kodėl rašytojas, Nobelio premijos laureatas Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui
Druskininkuose vykusiame LŽB Limude vieną įdomiausių paskaitų skaitė rabinas Boruch Gorin (Rusija). Tema: „Nelaisvas Baševis Singeris. Apie tai kodėl Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui“.
Gorin yra „Lechaim“ žurnalo ir leidyklos ‚Knyžniki“ vyriausias redaktorius. Šiuo metu žurnalas leidžiamas ne tik popieriuje (tiražas apie 7 tūkst.), bet ir internetu, kur jį skaito 80 tūkst. prenumeratorių. Žurnalą prenumeruoja skaitytojai visame pasaulyje, Amerikoje, Europoje, Izraelyje ir kitose 75 valstybėse. „Lechaim“ vyr. redaktorius jį pristato kaip langą į šiuolaikinį žydų pasaulį, jame rašoma apie istoriją, religiją ir žydų tautos šiandienos gyvenimą. Žurnalas leidžiamas rusų kalba. Naujienose būna tekstų ir apie Lietuvos žydus. Prieš kurį laiką rašyta apie Niujorke gyvenusį rašytoją vilnietį Chaimą Grade (1910 m. balandžio 4 d. Vilniuje – 1982 m. balandžio 26 d. Niujorke, JAV) – vieną žymiausių rašytojų jidiš kalba. Mirus jo žmonai, namuose buvo surasti Ch. Grade nepublikuoti rankraščiai, pasak ekspertų, po poros metų skaitytojų laukia stebuklas. Jis rašė apie Vilnių.
Boruchas Gorinas – intelektualus pasakotojas, auditorijai pateikęs daug žinių apie Baševį Singerį – garsiausią Lenkijos žydų rašytoją pasaulyje, Nobelio premijos laureatą, rašiusį jidiš kalba. Pasak B. Gorino, yra du gerai žinomi, jidiš kalba rašę kūrėjai: Šolomas Aleichemas ir Baševis Singeris.
Singeris – „ jidiš lende“ rašytojas, rašęs apie Lenkijos žydų gyvenimą iki Holokausto. Žmogus, gavęs turtingą literatūrinį paveldą, parašęs daug knygų, skirtingai nuo savo brolio, išgarsėjusio kur kas anksčiau, tačiau anksti mirusio. Singerių šeima buvo unikali, – sudėtinga būtų rasti kitą panašią. Trys vaikai ir visi žinomi revoliucingi, talentingi rašytojai. Sesuo Ester – pirmoji moteris, žinoma rašytoja, jidiš kalba kūrusi meninę prozą. Du broliai Singeriai: Israelis Josifas Singeris ir Isakas Singeris (slapyvardis Baševis), sunku pasakyti, kuris iš jų buvo talentingesnis.
Ypatinga išsilavinusių žydų šeima – tėvas rabinas gražuolis, įdomus pasakotojas, mama aristokratė, racionali moteris. Šeima gyveno aškenazių žydų lūžio laikotarpiu, kai griuvo nusistovėjusios tradicijos.
Emigravęs į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą, pradėjo dirbti „The Jewish Daily Forward“ laikraštyje, kuriame ėmė publikuoti savo romaną – sagą apie Lenkijos žydų šeimą.
Baševio Singerio didžiausias nuopelnas – plačiai aprašytas Lenkijos žydų gyvenimas. Jis rašė po karo tarsi nebūtų įvykęs Holokaustas.
Gorinas savo paskaitoje kalbėjo, kad „žydams sunku rašyti apie žuvusius kaip apie šventuosius, bet šiuo atveju glūdi viena bėda – šventieji mums ne visiškai suprantami, todėl jie ir yra šventieji. Baševis Singeris mums parodė sunaikintą civilizaciją ir tokius žmones kaip mes patys iki Katastrofos. Skaitydami jaučiame ne kitą civilizaciją, bet mūsų pačių civilizaciją, kuri galėjo pakeisti pasaulį į geresnį…
Sakoma, jei iki šiol nerandami vaistai nuo vėžio, tai tik todėl, kad vaistų išradimai sudegė Osvencime. Tūkstančiai talentingų žmonių, gabių mokslininkų, civilizacijos nešėjų žuvo per Katastrofą. B. Singerio kūriniai skamba kitaip, kai mes ateiname į masinių žudynių vietą, lankome ištuštėjusius žydiškus kvartalus ir miestelius. Jis didis rašytojas, nes labai sunku aprašyti savąjį pasaulį, kuris tarsi niekur nedingo, jis tebėra, tragiškos baigties tarsi nebūta“- pasakojo B.Gorinas.
Baševio Singerio jidiš kalbos įgūdžiai buvo jo pasididžiavimas. Kartą jis supyko, kai „Forward“ redaktorius bandė jam patarti kaip rašyti. “Nebandykite mokyti manęs jidiš!”- B. Singeris šaukė: “Žinau, kaip rašyti jidiš!”
Tėvas rabinas norėjo jį matyti rabinu. Bet būdamas 20-ies B. Singeris priėmė svarbų sprendimą: jis atsisakė religinių studijų ir tapo pasaulietiniu rašytoju. Žengti šį žingsnį, jį įtakojo vyresnysis brolis Izraelis Josefas Singeris, jau būdamas garsus rašytojas.1935 m. susirūpinęs dėl didėjančio nacizmo grėsmės ir blogėjančių Lenkijos žydų gyvenimo sąlygų, Baševis išvyko į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno brolis.
Niujorke „Forward“ pradėjo spausdinti jo romaną „Moskatų šeima“ mažomis dalimis kaip serialą, tai truko pusantrų metų. Kūrinys „Moskatų šeima“ išgarsėjo kaip rimtas Centrinės Europos žydų šeimos gyvenimo romanas; jame rašoma apie tai, kaip Lenkijoje per 50 metų iki Antrojo pasaulinio karo smuko gerai gyvenančios žydų šeimos reikalai. Knyga „Moskatų šeima“ 1945 m. išleista jidiš kalba, autorius ją skyrė 1944 m. mirusio brolio atminimui. 1950 m. Buvo išleistas vertimas į anglų kalbą.
Net ir po dešimtmečių Jungtinėse Amerikos Valstijose B. Singeris rašė ir kalbėjo jidiš. Jo kūriniai pasirodydavo jidiš kalba, o po to buvo verčiami į anglų k. Rašytojas pats atidžiai stebėdavo vertėjų darbą ir visus vertimus smarkiai cenzūruodavo, išmesdamas spalvingiausias jidiš gyvenimo kultūros vietas, sakydamas, kad vis tiek skaitytojui anglų kalba žydiškumo grožio ir išsireiškimų nuotaikos spalvigumo, neįmanoma perteikti.
Skaitytojai turėtų žinoti, kad dauguma B. Singerio knygų, išleistų įvairiose šalyse buvo ir yra verčiamos iš anglų kalbos, o ne iš originalo jidiš kalba, todėl jos netenka pusės vertės. Norintys pažinti Baševio Singerio kūrybą, turėtų ieškoti jo knygų, verstų iš jidiš.
Apie Baševį rašoma, kad buvo kuklus žmogus, turintis nepriekaištingą savo gyvenimo stilių: jam patiko dėvėti paprastus verslo kostiumus, pirmenybę teikė pieno restoranams, rašytojų barams. Jo gyvenimą pagyvino aistra metafizikai.
1978 m. gruodžio mėn. B. Singeriui buvo sutekta Nobelio premija. Ją atsiimdamas, nustebino Stokholmo auditoriją, kreipdamasis jidiš kalba. Paskelbdama apie premiją, Švedijos akademija taip pat pagerbė jidiš kalbą šiais žodžiais: “a loshon fun golus, ohn a land, ohn grenitzen, nisht gshtitzt fun kein shum meluchoch” — “kalba tremtyje, be savo šalies, be sienų ir nepalaikoma jokios vyriausybės“.
Netekome Maestro Anatolijaus Šenderovo
Su giliu liūdesiu pranešame, kad mirė Lietuvos kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Anatolijus Šenderovas.
Jam buvo 73 metai. Šeimos pageidavimu, kol kas daugiau informacijos neteikiama.
1945 metais Rusijoje gimęs A. Šenderovas 1967 metais baigė Lietuvos konservatoriją.
Žydų kompozitoriaus kūriniai atlikti dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių, žymiose pasaulio koncertų salėse visuose pasaulio žemynuose. Kompozitorius 1997 metais buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą Ch. Sugiharos atminimui
lenta mokyklai (1)
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Ch. Sugiharos atminimui.
Su mokykla, kurioje mokėsi legendinis diplomatas, žydų gimnazija puoselėja draugiškus ryšius jau šeštus metus.
Lietuvoje viešėjusiems mokytojams iš Japonijos bendruomenė padovanojo I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“.
Purimo šventė Panevėžio m. žydų bendruomenėje
Pirmąjį pavasario mėnesį švenčiama Purimo šventė. Panevėžio m. žydų bendruomenėje ji prasidėjo bendruomenės pirmininko Gennady Kofman pasisakymu: “Purimo šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas“, – pasakė G. Kofman. Buvo perskaityti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir draugų sveikinimai.
Panevėžio m. žydų bendruomenės nariai šventei paruošė spektaklį, karnavalinius rūbus, kaukes. Buvo suvaidintas spektaklis, kuriame pristatyti su Purimo švente susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester knygoje. Bendruomenės nariai spektaklyje įkūnijo Achašverošą – A. Narevič, Ester – V. Savinčė, Mordechajų – G. Kofman, Hamaną – G. Šteimanas.
Vakaro vedančioji O. Juošpaitienė papasakojo Purimo šventės istoriją, kuri yra užfiksuota Biblijoje, Esteros knygoje pasakojama apie grėsusį išnaikinimą Persijoje gyvenusiems žydams bei juos išgelbėjusį stebuklą, kuris įvyko žydaitės Esteros, Persijos karaliaus mylimosios, pastangų dėka. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną, kuris burtų keliu šią dieną išrinko kaip žydų išnaikinimo dieną, bet už tai buvo nubaustas.
Purimas yra pati linksmiausia žydų šventė, todėl bendruomenėje sklido dainos, juokas, buvo šokami įvairūs šokiai, aplink tvyrojo gera nuotaika ir draugiška atmosfera. Vaikams ir suaugusiems įteiktos dovanėlės.
Parodos „Amžinybės nostalgija“ atidarymas kovo 28 d.
Šachmatų turnyras LŽB kovo 24d.
Kovo 24d. atvirą turnyrą organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Viešoji įstaiga šachmatų, šaškių elitinis klubas ROSITSAN ir MACCABI, turnyro direktorius FIDE meistras Boris Rositsan pasveikino visus susirinkusius šachmatininkus, linkėdamas jiems laimėjimų.
LŽB lankantys hebrajų kalbos pamokas – suaugę ir vaikai švenčia Purim šventę
Po hebrajų kalbos pamokos visi mokiniai drauge su savo mokytoja Ruta Reches šventė kaip dera per Purimą – su kaukėmis ir vaišėmis.
Džiaugsminga Purimo šventės istorija pasakoja apie piktavalio sugalvotą žydų tautos naikinimo planą, kurį persų karaliui Ahašverui nurodė jo patarėjas Hamanas. Tačiau Ahašvero gražuolė karalienė Estera, slėpdama savo žydiškumą, išdrįso gelbėti žydus, todėl Purimo istorija yra žinoma kaip „Megillat Esther“ arba Esteros ritinys – knyga, skaitoma per Purimo šventę, kuri vyksta kaip karnavalinė puota su kaukėmis, linksmybėmis, ir vaišėmis su skanėstu, vadinamu hamantašenais arba Hamano ausimis.
Rabino Sholomo Ber Krinsky ir rebecenės Dinos organizuotas Purimas žydų bendruomenei
VILNIUS GRAND RESORT viešbutyje įvyko linksmoji judėjų šventė PURIMAS. Ją organizavo rabinas Sholom Ber Krinsky ir rebecenė Dina. Meksikos stiliaus rūbais pasipuošę PURIMO karnavalo dalyviai skanavo meksikietiškos virtuvės patiekalais ir kokteiliais.
Šventės karnavalo komisija išrinko įdomiausius kostiumus, jų “autorius” salė apdovanojo gausiais aplodismentais ir dovanomis.
Chabad Liubavič mokyklos auklėtiniai ir seminarų dalyviai, išsibartę po visą pasaulį, atsiuntė video įrašus, kuriuose dėkojo rabinui Krinsky ir rebecenei Dinai, kad jų dėka atrado žydiško gyvenimo kelią, pasveikino su jų veiklos 25 – mečiu Lietuvoje.
Rabinas Krinsky perskaitė Magilat Ester ritinį.
Muziejaus parodos teisuoliai – Kauno herojai
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ pradėjo savo kelionę po Lietuvą nuo Kauno. Parodos atidarymo proga kovo 5 d. Vytauto Didžiojo universitete susirinko gausi auditorija: Kauno žydų bendruomenės nariai ir jos pirmininkas Gercas Žakas, išsigelbėjusių ir gelbėtojų artimieji, kauniečiai ir miesto svečiai. 
Sveikinimo žodį taręs VDU rektorius prof. Juozas Augutis, džiaugdamasis parodos atidarymu ir Pasaulio Tautų Teisuolių šviesumu pabrėžė, kad Holokausto metu prarasti vaikai yra didžiulė netektis visiems: „Kauno skaudulys yra visos Lietuvos skaudulys.“
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Kamilė Rupeikaitė pabrėžė muziejaus ilgametį ir nuoseklų darbą žydų gelbėjimo istorijų tyrimų srityje, o kilnojamosios parodos ir jos išleisto katalogo kuratorė, Žydų gelbėjimo atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja pristatė parodos koncepciją, išryškindama Kaune vykusias gelbėjimo istorijas. Holokausto metu išgelbėta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė Pasaulio Tautų Teisuolius įvardino kaip likimo dovaną, už kurią ji vis dar yra dėkinga bei džiaugiasi dar ir šiandien galėdama bendrauti su savo gelbėtojų šeimomis. „Manau daug kas sutiks, kad dienos, kai buvo išgelbstimi žydų vaikai – buvo pačios gražiausios dienos to meto Lietuvoje“ – kalbėjo Juozas Vocelka, Teisuolio Prano Vocelkos, pašventusio savo gyvenimą žydų gelbėjimui, sūnus.
VDU eksponuojamoje parodoje galite rasti ryškiausias Kauno gelbėtojų istorijas ir geriau pažinti kilnius kauniečius. Pasaulio Tautų Teisuolių Vladimiro ir Danutės Zubovų istorija teigia, kad visi žydai, kurie buvo priglausti Čiurlionių-Zubovų namuose, buvo apgaubti šeimininkų nuoširdžiu rūpesčiu. Renginio metu Dalia Palukaitienė (Zubovų dukra) pasakojo, kad jų šeimoje rado prieglobstį muzikos dėstytoja B. Elinienė su dukrele Estera, pabėgęs iš geto garsus architektas inžinierius Rozenbliumas su žmona, sūnumi ir žmonos tėvais, kaunietis gydytojas Leonas Gurevičius ir dar ne vieno kauniečio šeima ar jos nariai.
Pasaulio Tautų Teisuolių Prano ir Antaninos Mažylių anūkas prof. Liudas Mažylis minėjo, kad pasakojimai, kuriuos girdėjo iš savo tetos, atrodė neįtikėtini – suvokimas, kad visa tai vyko šalia, savame mieste, sukrečia.
Renginį vedė VDU istorikas dr. Linas Venclauskas, muzikiniais intarpais susirinkusius džiugino smuikininkė Paulina Daukšytė.
Parodos eksponavimą ir pristatymą Kaune organizavo Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos vicepirmininkė Irena Navickienė ir visuomenininkas Rimantas Stankevičius, kelių knygų apie žydų gelbėtojus autorius.
Parodą „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaune) kviečiame apžiūrėti iki kovo 25 d. Parodą VVGŽM planuoja eksponuoti ir kituose Lietuvos miestuose. Dėl parodos eksponavimo prašome kreiptis muziejus@jmuseum.lt
Gintarės Kubiliūtės nuotraukos
Purimo šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje
Purimas – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Tai yra linksmiausia žydų šventė. Jos metu rengiami karnavalai, dabinamasi kaukėmi, gausiai vaišinamasi, aukojamas maistas kitiems. Šią šventę pakiliai pasitiko ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai. Mažieji dalyviai buvo su kaukėmis, žaidė, linksminosi, vaišinosi skanėstais. Suaugę, klausydamiesi žydiškos muzikos, maloniai bendravo tarpusavyje, vaišinosi, gėrė kavą su hamentašenais.