LSK „Makabi“ ataskaitinė konferencija
2019 m. gegužės 19 d. 14 val. Lietuvos žydų bendruomenės salėje, Pylimo g.4, Vilnius įvyks Lietuvos sporto klubo “Makabi” ataskaitinė konferencija.
Darbotvarkėje numatyta – valdymo organų ataskaita ir 2019 m. veiklos pristatymas,.
LSK”Makabi”taryba
Sveikiname Elizejų Rimaną su 95-mečio jubiliejumi!
Balandžio 14 dieną Elizejus Rimanas švenčia nepaprastą jubiliejų – 95 metį, Antrojo pasaulinio karo veteranas, šiandien jis žvalus ir kūrybingas, rašo eilėraščius į savaitinį žurnalą ,,Pensioner”.
Tie metai – ir prasmingi, ir laimingi, jų buvo ir sunkių… O šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina iš širdies, linkėdama sveikatos ir gražių gyvenimo dienų.
Mazel Tov
Linkime gyventi iki 120-ties metų!
PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau
Aut. Jonatanas Vitkauskas
Pirmoji dalis
Žinijos draugijos GAUBLIO klubo nariai susitiko su Ruth Reches*, kuri baigusi Izraelio Bar Ilano universitetą, sugrįžo į Lietuvą mokyti hebrajų kalbos.
Prelegentė klubo nariams ir dalyviams papasakojo apie svarbiausią žydų šventę – Pesach**, kuri skirta įvykiams, susijusiems su žydų išsilaisvinimu iš vergijos.
Pesacho šventės ritualą sudaro 15 punktų. Kiekvienas šių punktų iš esmės atitinka kodą, po kuriuo slypi gili metafizinė prasmė. Todėl ritualas atliekamas pagal griežtą tvarką, vakarienė vadinama Sederiu.
Vienas svarbiausių Sederio dalykų yra penktasis, kurio pavadinimas – Magid. Tai yra pasakojimas, sukurtas, vykdant Dievo nurodymą, kuris skamba taip: ,,Papasakok savo sūnui.“
Nepailstantis GAUBLIO klubo prezidentas LEOPOLDAS TARAKEVIČIUS klubo Sederį pradeda žodžiais: ,,Pagaliau mūsų tarpe yra tikra žydė, kuri ,manau, sugebės atsakyti į visus mus dominančius klausimus. Kviečiu visus pasinaudoti šia išskirtine proga.“
Žydai visur ir visada ypatingą dėmesį skiria vaikams. Matyt todėl, Ruth Reches pasakojimą, skirtą žydų išėjimui iš Egipto ir žydų tautos atsiradimui, pristato vaikų pasaulėjautai pritaikyta forma. Be kita ko, ši forma nesutrukdė po jos pranešimo įsiplieksti karštoms diskusijoms.
Magid prasideda taip:
Prieš daugelį metų Mesopotamijoje kilo badas, todėl žydai persikėlė gyventi į Egiptą. Ten žydai susirado darbo, kūrė šeimas, jų daugėjo, galop jie apgyvendino visą šalį. Žydai laimingai gyveno tol, kol neatėjo į valdžią faraonas, kuriam žydai nepatiko. Jis baiminosi, kad žydų neatsirastų daugiau nei egiptiečių, kitaip manė galįs prarasti valdžią. Faraonas nusprendė užbėgti įvykiams už akių ir paskelbė įsakymą: ,,Nuo šios dienos visi žydai Egipte tampa vergais.“
*Ruth Reches – psichologė, Šolom Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja. Knygos ,,Mano pirmasis iliustruotas hebrajų-lietuvių, lietuvių-hebrajų kalbų žodynėlis“ autorė.
**Šventės pavadinimas kilo iš hebrajiško žodžio pereiti.
***Senovėje vergas buvo traktuojamas kaip savininkui priklausantis daiktas, toks pat kaip arklys, karvė arba kitas gyvasis inventorius. Pirmasis, kuris pradėjo skelbti, kad šis daiktas yra labai panašus į žmogų, buvo Romos imperijos filosofas Lucilijus Seneka ( apie 4 m. prieš mūsų erą )
Prasidėjus vergijai, laimingas žydų gyvenimas Egipte pasibaigė.
Kartą faraonas susapnavo, kad gims žydų berniukas, kuris užaugęs sukels maištą prieš faraono valdžią. Faraonas nežinojo, kam gims būsimasis maištininkas, tad apsidrausdamas paskelbė antrą įsakymą: ,,Visus žydų naujagimius-berniukus sumesti į Nilo upę.“
Faraono tarnai pradėjo vykdyti įsakymą.
Tuo metu Egipte gyveno žydų šeima, kurios tėvo vardas buvo Abraomas, o motinos–Cipora. Šeimoje buvo sūnus Aaronas ir dukra Mirjam. Šioje šeimoje taip pat augo trijų mėnesių kūdikis. Šeima pasipriešino faraonui.
Cipora pagamino krepšelį, į šį krepšelį paguldė kūdikį ir paslėpė Nilo pakrantės švendruose.
Ant kranto ji paliko dukrą Mirjam, kuri privalėjo žiūrėti, kas nutiks jos broliukui.
Tuo metu faraono duktė (ar žmona) atėjo prie Nilo maudytis ir pamatė švendruose plūduriuojantį krepšelį. Ji pasiuntė tarnaitę, kad ši ištrauktų krepšelį.
Pamačiusi jame kūdikį, faraono duktė suprato, kad tai gali būti persekiojamų žydų kūdikis, bet vaikelis jai taip patiko, jog ji parsinešė kūdikį į rūmus. Praminė jį Moše pagal hebrajišką žodį mašach, kuris reiškia ištraukti.
Išvydęs kūdikį, faraonas suabejojo, ar jį galima pasilikti, ir nusprendė išbandyti.
Jis liepė tarnams pastatyti prieš kūdikį du dubenis: viename iš jų žibėjo auksinės monetos, o kitame–karštos anglys. Faraonas stebėjo, ką vaikas pasirinks.
Jeigu vaikas pasirinks auksą galima galvoti, kad užaugęs jis sieks turtų ir valdžios. Tokį pasilikti rūmuose pavojinga.
Jeigu vaikas pasirinks anglis, vadinasi, jis kvailas ir užaugs kvailiu. Kvailys niekam pavojaus nekelia.
Mošė ištiesė rankutę prie auksinių monetų, bet Dievas nukreipė jo ranką į karštą anglį. Mošė įsidėjo karštą anglį į burną ir visam gyvenimui liko šveplas.
Tačiau faraonas pasiliko jį rūmuose, nes nusprendė, kad šis užaugs kvailiu.
Bet čia iškilo kita bėda. Faraono duktė neturėjo motinos pieno kūdikiui maitinti. Tuomet pas ją atėjusi kūdikio sesutė papasakojo, kad pažįsta moterį, kuri neseniai pagimdė ir prarado savo naujagimį, nes kareiviai įmetė jį į Nilą.
Galop, su Dievo pagalba, Cipora tapo savo pačios kūdikio žindyve ir auklėtoja. Kai berniukas užaugo, ji jam papasakojo, kad jis yra žydas.
Gyvendamas rūmuose Mošė matė, kaip yra skriaudžiami vergai ir juos užjautė. Kartą Mošė išvydo, kaip vergų prižiūrėtojas ypač žiauriai muša žydą. Mošė užmušė vergų prižiūrėtoją, bet po to suprato, kad jo laukia bausmė. Išsigandęs Mošė pabėgo iš Egipto į šalį, kuri vadinosi Midijan.
Ten Mošė nusipelnė Midijan valdovo palankumo, vedė karaliaus dukrą ir dirbo prižiūrėdamas karaliaus turtą–avių kaimenes.
Kartą Mošė kalnuose pamatė krūmą apimtą liepsnos, bet nedegantį. Iš šio krūmo pasigirdo Dievo balsas. Dievas liepė Mošei grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergijos.
„Kas aš toks, kad grįžčiau į šalį, iš kurios pabėgau?- atsikalbinėjo Mošė,- be to, esu šveplas, žmonės manęs nesupras ir nepatikės manimi“.
Tačiau Dievas pasakė, kad tie žmonės, kurie žinojo apie jo nusikaltimą, seniai išmirė, o kalbėti su faraonu ir vergais galės jo brolis Aaronas. Dievas pažadėjo paremti Mošės ir jo brolio žodžius stebuklais.
Tuomet Mošė susirado Aaroną ir jie abu perdavė Mošės išgirstus Dievo žodžius Egipte vergaujantiems žydams: „Išvesiu jus iš vergų namų – Egipto. Stebuklais įrodysiu savo galybę egiptiečiams. Padarysiu jūsų tautą pavyzdžiu visoms tautoms. Atvesiu jus į Kanaano žemę.“
Čia Ruth Reches nutraukia pasakojimą ir sako: ,,Pagal tradiciją mes po kiekvieno Dievo įsakymo sukalbame trumpą maldą ir geriame iš savo taurės vyną. Ant Sederio stalo taip pat privalo stovėti vyno taurė, iš kurios negeriame. Ši taurė puošni ir skirta pranašui Elijachui, kurio laukiame atvykstant į šį mūsų Sederį. Galbūt kartu su pranašu Elijachu atvyks ir Mesijas, todėl mes paliekame šiek tiek pravertas kambario duris…“
Po šių žodžių prelegentė vėl grąžina klausytojų dėmesį į Egipto įvykius.
Mošė su broliu Aaronu nueina pas faraoną ir jam perduoda Dievo įsakymą: ,,Išleisk mano tautą iš vergijos.“
Tačiau faraonas tik nusijuokia ir atsako: ,,Nesiruošiu tarnauti svetimiems dievams, be to, nenoriu prarasti savo vergų!“
Tuomet Dievas nubaudžia Egiptą dešimčia bausmių.(Bausmių pavadinimai: kraujas, varlės, utėlės, žvėrys, epidemijos, raupai, kruša, skėriai, tamsa, pirmagimių mirtis). Po kiekvienos bausmės Mošė klausia faraono: ,,Ar išleisi?“ Tačiau faraonas atkakliai atsako : ,,Ne!”*
Faraonas pasiduoda tik po dešimtosios bausmės – pirmagimių mirties. Miršta ne tik visi egiptiečių pirmagimiai, bet ir paties faraono sūnus – būsimasis sosto įpėdinis. Faraonas labai išgyvena ir pagaliau pasako: ,,Eikit, eikit, tik kuo greičiau!“
Žydai naujagimių mirties bausmės išvengia, nes vykdydami Dievo valią, papjauna avinėlių ir jų krauju ištepa savo namų durų staktas. Tai yra ženklas Mirties angelui, kad būtina aplenkti tokius namus.
Pagal Sederio tradicijas, minint kiekvieną iš bausmių, Sederio dalyviai ima popierines servetėles ir suvynioję, mirko į sūrų vandenį.* Išgirdę bausmės pavadinimą ,,pirmagimių mirtis“, Sederio dalyviai suglamžo ir išmeta servetėles, tikėdami, kad šis veiksmas juos apsaugos nuo baisiausios Dievo bausmės.
Tačiau grįžkime į Egiptą.
Sulaukę ilgai lauktos žinios ,,Eikite!”, žydai ne tik apsidžiaugia, bet ir išsigąsta. Juk faraonas gali ir persigalvoti. Dar tą pačią naktį jie pradeda ruoštis išeiti. Todėl sumaišo miltus su vandeniu ir nelaukdami, kol tešla pradės rūgti, išsikepa macas (neraugintą duoną), o išaušus rytui, pasitraukia iš Egipto.
Ir iki šiol kepant macas, tešla maišoma ne ilgiau kaip 18 minučių, nes po to tešla pradeda rūgti.** Remiantis Tora, iš Egipto pabėgo 600 tūkst. vyrų, neskaičiuojant jų šeimų narių.
Bėgliai ėjo tol, kol priėjo jūrą. Čia sustojo pailsėti. O po trijų dienų faraonas iš tikrųjų persigalvojo ir pasiuntė kariuomenę bėgliams sugrąžinti.
Ir štai žydai mato: priešakyje jūra, o už jų artėja faraono kariuomenė. Ką daryti?
Vėl išgelbsti Dievo angelas, kuris visą laiką eina kartu. Angelas liepia Mošei savo stebuklingąja lazda smogti per vandenį. Jūra prasiskiria ir žydai vandens tarpekliu sėkmingai pasiekia kitą jūros krantą.
O kai paskui juos į vandens tarpeklį įsiveržia faraonas su savo kariuomene, Mošė vėl smogia vandeniui savo stebuklinga lazda, vandenynas užsiveria ir egiptiečių kariuomenė žūsta.
Netrukus, po išėjimo iš Egipto žydai gauna Torą ir 40 metų klajoja dykumoje.
Klausimas: Kaip patys žydai aiškina savo klajonių priežastį?
Ruth Reches: Mošė norėjo, kad išmirtų visa vergų karta. Kaanano žemę pasiekė žmonės, kurie net ir norėdami nebegalėjo tapti vergais, nes nežinojo, kas yra vergija.
Kanaane gimė žydų tauta, tapusi pavyzdžiu visai žmonijai.
*Sūrus vanduo ant Sederio stalo simbolizuoja vergų ašaras.
**Rūgimas ir raugas hebrajiškai Chamec pagal žydų tradicijas simbolizuoja pasipūtimą. Išpuikęs žmogus galvoja, kad jis pranašesnis už aplinkinius. Į išpuikimą žydai žiūri kaip į vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kyla nesantaika tarp žmonių. Todėl ruošdamiesi Sederiui, žydai išvalo savo namus nuo chamec taip kruopščiai, kad jo nelieka net kvapo.
Mirė neurobiologas litvakas Polas Greengardas, Nobelio premijos laureatas, žydų, gyvenusių Virbalyje, palikuonis
Polas Greengardas mirė balandžio 13d. Amerikiečių neurologas Polas Greengardas, 2000 m. gavo Nobelio premiją už darbą fiziologijoje ir medicinoje, būdamas Rockefellerio universiteto profesorius, jis mirė, sulaukęs 93 metų ( 1925-2019) Nobelio lauriatu tapo 2000 m. fiziologijos ir medicinos
. P. Greengardas gimė Niujorke žydų šeimoje, seneliai kilę iš Virbalio miestelio, Suvalkijoje. Jo tėvas Benjaminas Greengardas buvo aktorius, komikas, mama Pearl Meister mirė gimdydama Polą.
Antrojo pasaulinio karo metu P. Greengardas tarnavo kariuomenėje trejus metus kaip elektronikos technikas. Jis dirbo Masačiusetso technologijos institute, kuris dalyvavo kurdamas išankstinio perspėjimo prietaisus, nukreiptus prieš Japonijos pilotų, kamikadzių išpuolius.
Po karo, 1948 m. gavęs matematikos ir fizikos bakalauro laipsnį Hamiltono koledže, jis toliau domėjosi biofizika. Greengardas savo disertaciją apgynė mokslininko Holdeno Kefferio Hartlino laboratorijoje, gavusio Nobelio premiją medicinoje gavo 1967 m.
Gavęs daktaro laipsnį, P. Greengardas praleido apie 6 metus (1953-1959) įvairiuose DB universitetuose (Londono universitete, Kembridžo universitete, Nacionaliniame medicinos tyrimų institute) ir JAV (Nacionaliniame sveikatos institute). 1961–1970 m. dirbo farmakologijos profesoriumi Alberto Einšteino medicinos koledže, 1968–1983 m. buvo Yale universiteto farmakologijos ir psichiatrijos profesorius.
Nuo 1983 m. dirbo Rockefelerio universiteto profesoriumi.2000 m. P. Greengardas kartu su Ericu Kandeliu ir Arvidu Karlssonu buvo apdovanoti Nobelio medicinos premija „Už atradimus, susijusius su signalų perdavimu nervų sistemoje“. Dr. Greengard parodė, kad elektrinis ir cheminis signalai smegenyse dirba kartu kaip tandemas, pirmaujantis sensorinių signalų perdavimo srityje. Signalo perdavimas yra ypač svarbus kalbos, judėjimo ir jutimo suvokimui. Dr. Greengardo darbas leido geriau suprasti daugelio žinomų vaistų veikimo mechanizmą ir sukurti naujus.
Už gautą Nobelio premijos pinigų sumą apie 400 tūkst. dolerių, jis įkūrė „Pearl Meister Greengard“ premiją, pavadintą savo motinos vardu. Apdovanojimo suma yra 50 tūkst. dolerių. Apdovanojimas kasmet skiriamas moterims už puikius pasiekimus biomedicinos tyrimų srityje.
Sederis Vilniaus Rotušėje
Pesach-laisvės ir išsivadavimo šventė
Artėja Pesach – Natalja Cheifec kviečia į paskaitą!
Trumpasis paskaitos turinys:
– Kaip žydai tapo vergais Egipte;
– Kokiais būdais egiptiečiai kankino žydus;
– Mozė – žydų tautos vadas;
– Žydų išsigelbėjimo priežastys;
– Kaip D- vas nubaudė egiptiečius: 10 Egipto bausmių;
– Paruošimas PESACH šventei: kodėl reikia atsikratyti nuo raugo;
– PESACH šventinimas:
* Macos;
* 4 vyno bokalai;
* Būtinieji PESACH stalo komponentai
Paskaita nemokama!
Vieta: Pylimo g. 4 III a. Jašos Heifetzo salė
Registracija >>http://bit.ly/2G9IWCQ
Trumpasis paskaitos turinys:
– Kaip žydai tapo vergais Egipte;
– Kokiais būdais egiptiečiai kankino žydus;
– Mozė – žydų tautos vadas;
– Žydų išsigelbėjimo priežastys;
– Kaip D- vas nubaudė egiptiečius: 10 Egipto bausmių;
– Paruošimas PESACH šventei: kodėl reikia atsikratyti nuo raugo;
– PESACH šventinimas:
* Macos;
* 4 vyno bokalai;
* Būtinieji PESACH stalo komponentai
Paskaita nemokama!
Vieta: Pylimo g. 4 III a. Jašos Heifetzo salė
Registracija >>http://bit.ly/2G9IWCQ
Iliustracija: Hagada shel Pesach Prague 1849 Published by M.I.Landau
Kviečiame prisidėti prie Lietuvos žydų paveldo išlikimo
KAIP SKIRTI 2%?
Užpildyti ir pateikti prašymą skirti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei 2% GPM galite naudojantis el. bankininkyste.
1. Prisijunkite prie savo elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą;
2. Prisijungę, viršutiniame meniu pasirinkite skiltį „Deklaravimas“, po to spauskite „Pildyti formą“;
3. Prašymas pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ir (arba) politinėms partijoms (forma FR0512v.4), ją turite pildyti iš naujo.
4. Formoje užpildykite savo asmens duomenis bei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rekvizitus, registracijos kodą “190722117”
5. Prisijungti prie elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą galite paspaudę nuorodą
KAM BUS SKIRTI 2%?
Surinktos lėšos bus skirtos tolesniam Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbui siekiant išgelbėti ir išsaugoti žydišką paveldą Lietuvoje. Bendruomenei priklausančiame sinagogų komplekse Kalvarijoje bet kada gali sugriūti rabino namo stogas. Alantoje, būtina nukasti slenkantį ir pro sinagogos langus vidun byrantį gruntą, Pušaloto sinagogoje vis dar nėra elektros, Kurklių sinagogoje siekiame užtaisyti sovietmečiu išgriautą sieną ir atkurti istorinį įėjimą.
Skirdami 2 procentus nuo Gyventojų pajamų mokesčio Bendruomenei Jūs galite prisidėti prie pokyčio, o nykstančiam paveldui suteikti dar vieną šansą.
Small support today – big change tomorrow
How to dedicate 2 %?
Fill and submit a request for the lithuanian Jewish (Litvak) community of 2 % GPM You can calculated by el. Banking.
1. Prisijunkite prie savo elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą;
2. Prisijungę, viršutiniame meniu pasirinkite skiltį „Deklaravimas“, po to spauskite „Pildyti formą“;
3. Request Transfer Income to put patients able part of support for the recipients of and / or) Politinėms Partijoms (form fr0512v. 4), you have to fill it out.
4. Formoje fill out your personal data and Lithuanian Jewish (Litvak) Community Rekvizitus, username code “190722117”
5. to join electronic banking via e-Declaration system you can click on the link
KAM BUS SKIRTI 2%?
Surinktos lėšos bus skirtos tolesniam Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbui siekiant išgelbėti ir išsaugoti žydišką paveldą Lietuvoje. Bendruomenei priklausančiame sinagogų komplekse Kalvarijoje bet kada gali sugriūti rabino namo stogas. Alantoje, būtina nukasti slenkantį ir pro sinagogos langus vidun byrantį gruntą, Pušaloto sinagogoje vis dar nėra elektros, Kurklių sinagogoje siekiame užtaisyti sovietmečiu išgriautą sieną ir atkurti istorinį įėjimą.
When 2 percent of the population income tax community is available, you can contribute to the change, and the nykstančiam heritage will give another chance.
„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą
VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) praeitais metais pradėta senųjų Seirijų žydų kapinių dokumentacija yra praktiškai baigta.
2018 m. rugpjūčio mėn. 6-19 d. vykusios tarptautinės vasaros stovyklos metu buvo nuvalyti, suskaičiuoti bei skaitmenizuoti išlikę antkapiniai paminklai. Viso jų rasta 692. Kruopštaus ir intensyvaus darbo kapinėse pagrindu sudarytas kapinių žemėlapis. Kapinių tvarkymo ir skaitmenizavimo darbus dalinai finansavo Lietuvos žydų bendruomenė.
Šiais metais surinkta medžiaga yra analizuojama ir publikuojama „Maceva“ internetinėje svetainėje. Ant daugelio macevų yra pilnai ar dalinai išlikę antkapių užrašai – epitafijos, visos užrašytos hebrajų kalba. Seniausias antkapinis paminklas datuojamas 1789 m.
Epitafijas transkribavo ir į anglų kalbą išvertė humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.
Iki šių metų pabaigos planuojama išversti Telšių, Subačiaus ir Valkininkų senosiose žydų kapinėse išlikusias įskaitomas epitafijas. Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ duomenų bazė pasipildys daugiau nei 1000 naujų įrašų su identifikuotų mirusiųjų vardais ir mirties metais.
Antkapinių paminklų identifikaciją finansuoja Viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ (www.gvf.lt).
Atsakymas į LGGRTC 2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) “
Siūlome susipažinti su Tarptautinės komisijos nacių nusikaltimų tyrimo ir Holokausto įvertinimo pakomisės istorikų viešu pareiškimu dėl vykstančių diskusijų, LGGRTC viešo pareiškimo dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejo.
Prieš trejetą metų (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“ Atsižvelgdami į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį. Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 m. kovo 27 d. dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.
Nors savo tolesniu pareiškimo tekstu mes išreiškiame savo aiškų įsitikinimą, jog Jono Noreikos veiksmai karo metu nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, mes tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą. Šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.
Centras turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą (žr. Teismo cituojamą 2018 m. birželio 15 d. dokumentą), tačiau visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą. Ypač atkreipiame dėmesį į šiuos dalykus:
1) Centras paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.
2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.
3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.
4) Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.
5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).
2019 m. kovo 27 d. pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;“. Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio.
Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.
Aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją. Pakomisė niekada netvirtino jokių išvadų ar aiškinimų dėl vyriausybinių institucijų arba neakademinių socialinių organizacijų daromo spaudimo. Ji veikia vadovaudamasi patvirtintomis vakarietiškomis akademinėmis tarpusavio vertinimo taisyklėmis ir griežtu, kritišku istorinių šaltinių vertinimu. Nereikėtų nuvertinti Komisijos vykdomų svarbių informavimo ir švietimo programų, kuriomis ne tik įamžinama totalitarinių režimų nusikaltimų atmintis, bet ir siekiama didinti toleranciją bei paramą demokratijai. Komisija visada laikėsi nuomonės, kad „jos nepriklausomumo išsaugojimas yra esminis dalykas Komisijai ir jos sekretoriatui vykdant mokslinius tyrimus bei užsiimant kita veikla“ (kaip nurodyta 2016 m. kovo 19 d. susitikimo išvadose). Komisiją 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įsteigė Prezidentas Valdas Adamkus. Komisija atkurta ir pertvarkyta dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 16 d. dekretu, kuris patvirtino Komisijos tarptautinę aprėptį ir mokslinį pobūdį bei pabrėžė „holokausto išskirtinį, precedento neturintį pobūdį ir mastą“.
Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas
Prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas
Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai:
Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV
Dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija
Prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva
Dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV
Prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV
Prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis
Prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija
Dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis
Kvietimas į Augustino Savicko tapybos ir piešinių pristatymą iš Prof. Juozo Algirdo Pilipavičiaus kolekcijos
Kviečiu apsilankyti TAPYBOS IR PIEŠINIŲ PARODOJE “ AUGUSTINAS SAVICKAS. Skiriama 100-osioms gimimo metinėms“, iš Prof. J. A. Pilipavičiaus kolekcijos. VDA galerija “Akademija”, Pilies g. 44, Vilnius. 2019 04 15 – 05 01 d. Atidarymas 17 val.
Paroda, tai kuklus bandymas objektyviai parodyti neįtikėtino atsidavimo tapytojo profesijai kūrėjo kelią, neslepiant asmeninės kolekcijos savininko simpatijos ankstyvajam laikotarpiui. Rodomi privačioje kolekcijoje esantys kūriniai aprėpia nemažą Lietuvos tapybos klasiko kūrybos dalį. Antai 1947 m. nutapytas peizažas ,Pavilnys“ teisėtai laikomas pirmuoju profesionaliu dailininko tapybos darbu, nutapytu dar studijuojant Vilniaus dailės institute, greta eksponuojamas ir 2012 m. ankstyvojo laikotarpio labai reikšmingo peizažo ,,Atbudimas‘‘ pakartojimas, kurį autorius nutapė iš atminties, eidamas devyniasdešimt ketvirtuosius gyvenimo metus.
Prof. Juozas Algirdas Pilipavičius
Užuojauta
Dėl ilgametės narės Edit Ptašek mirties Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia sūnų Danielių ir artimuosius.
Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” tapo prieinamas ir akliesiems
Vilniaus geto dienoraštis [Garso įrašas – MP3] / [Icchokas Rudaševskis] ; [vertimas, sudarymas, įvadas: Mindaugas Kvietkauskas] ; [vertimas į jidiš k., dienoraščio komentarai: Akvilė Grigoravičiūtė] ; skaitovas ir garso operatorius Justinas Gapšys
Išleidimo duomenys:
Vilnius : Lietuvos aklųjų biblioteka, 2019
Apimtis:
1 garso diskas (CD) (3 val. 52 min.; 2 val. 33 min.; 9 skirsniai) : (MP3) ; 12 cm + 1 įd. lap. (12 x 12)
Pastabos:
Antr. įd. lape taip pat Brailio raštu
Įgarsinta iš to paties pavad. knygos, išleistos: Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018
Įrašyta dviem kalbėjimo tempais
Kn. taip pat: Palydimasis žodis / Faina Kukliansky
Icchoko Rudaševskio (1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis. Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą už išlikimą. Dienoraštyje daug pasakojama apie gete atsikūrusią realinę gimnaziją, moksleivių kultūrinę veiklą, geto teatrą, išlikti bandančios bendruomenės vidinį susiskaldymą, atsirandančias vidines geto kastas.
Holokaustą neigiantis britas D. Irvingas nepageidaujamas Lietuvoje
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) užsiesnio partneriai informavo apie š.m. rugsėjo 1-9 d. turėjusį Lietuvoje (taip pat Latvijoje, Lenkijoje) vykti David Irving apsilankymą. Šis asmuo teismo sprendimu pripažintas neigęs Holokaustą, o Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, mūsų turimomis žiniomis, ketino lankytis su tikslu pelnytis iš turistinių turų po žydų masinių žudynių vietas.
Pabrėždama tai, kad Holokausto neigimas yra nusikalstamo pobūdžio veika, už kurią atsakomybę numato LR įstatymai, LŽB dėkoja LR Užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui už tvirtą pasisakymą prieš Holokausto neigimu ir menkinimu pasižymėjusio asmens atvykimą į Lietuvą.
Panašią poziciją išreiškė ir Lenkijos Užsienio reikalų ministras p. Czaputowicz viešai įvardijęs , jog p. Irving Lenkijoje nėra pageidaujamas.
Daugiau informacijos apie David Irving veiklą: https://www.thejc.com/news/uk-news/anger-as-holocaust-denier-david-irving-promotes-upcoming-guided-tour-of-nazi-camps-1.481639?highlight=David+Irving
Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse
Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių.
Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas
1.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.
Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.
LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.
Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.
LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.
LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.
LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.
LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.
Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.
Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.
2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai
N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne 1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką, daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.
Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “
Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”
Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.
Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.
Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.
“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo Dr. A. Bubnys
Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.
Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.
3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų
(Žiūrėti 1)
Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.
Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.
Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m. Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”
Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.
LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.
4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą
Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.
Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.
Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.
5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies
„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.
1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).
Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAF valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .
J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.
Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…
6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis
1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.
7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams
J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .
8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios
J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.
9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu
G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.
Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.
Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Luponių miške šalia Kužių atgulė apie 8 tūkstančius Šiaulių gete kalintų žmonių.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky lankosi Pietų Afrikos žydų litvakų bendruomenėje
Nuotraukoje : RAR Žydų muziejuje.
2019 m. balandžio 8-13 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky po beveik 30-ies Nepriklausomybės metų pirmąkart aplankys vieną didžiausių litvakų diasporų užsienyje – Pietų Afrikos žydų bendruomenę.
Nors LŽB pirmininkė nuo seno puoselėja tvarius ryšius su PAR litvakais, tai pirmas oficialus vizitas šioje šalyje.
Su tremtiniu iš Raseinių.
Litvakams susitikimų metu siekiama atsakyti į juos dominančius istorinio teisingumo, Pilietybės atkūrimo klausimus, taip pat bus derinamos bendradarbiavimo galimybės 2020 Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metais.
Balandžio mėnesio renginiai Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje
|
Užuojauta
Su giliu liūdesiu pranešame, kad eidamas 72 metus, mirė Herzl Gurvich. Reiškiame nuoširdžią užuojautą broliui Vulfui Gurvičiui. Laidotuvės Haderos mieste, Izraelyje.
Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)
DELFI.lt
Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/
Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.