Arkadijus Vinokuras. Keičiasi santvarkos, tik ne bailių ir padlaižūnų įpročiai

Arkadijus Vinokuras. Keičiasi santvarkos, tik ne bailių ir padlaižūnų įpročiai

Panevėžio Juozo Miltinio teatro pjesės „Mūsiškiai“ pastatymo epopėja eilinį kartą patvirtino tiesą, kad bailiai ir padlaižūnai tarsi keliauja laiku – visose santvarkose jie išlieka tokie patys.

Šių savybių turėjimas paverčia tokį asmenį šlykščiausiu bet kokios valdžios įrankiu. Jokio skirtumo tarp nacių, komunistų ar demokratijos santvarkų. Visose bailys taps ura patriotu pasiruošusiu įvykdyti bet kokį valdžios arba minios įsakymą. Pavyzdžiui, siekti uždrausti kažkam neįtikusį spektaklį prieš tai jo net nepažiūrėjus. Kas prisiims atsakomybę už persekiotą teatro meno vadovą Andrių Jevsejevą? Už lenkų dramaturgo Michalo Walszeko kritiką, neskaičius pjesės arba skaičius, bet nieko nesupratus?

Kas atsiprašys be galo talentingų teatro jaunųjų aktorių nepriekaištingai atlikusių savo vaidmenis? Kas teatre prisiims atsakomybę už sutartyje su dramaturgu numatytą idiotišką reikalavimą, kad jo pjesė neturi turėti sąsajų su R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“? Laukinės sovietinių politrukų dvasios lakioja teatro erdvėmis. Matyt, iš baimės gatvei, kažkokiems biurokratams, teatro laikinasis direktorius A. Venckus spektaklio kūrėjų premjeros proga net nepasveikino

skaityti plačiau