Dmitrijus Gelpernas
Vėlus žiemos vakaras. Mediniai Kauno geto nameliai apgaubti tylos. Juose po sunkaus priverstinio darbo dienos miega kaliniai, dažnas gerokai sargybinių sumuštas. Prie vartų, kur rytais ir dieną viešpatauja sambrūzdis, kunkuliuoja aistros, sklinda šauksmai, dabar taip pat tylu. Palei spygliuotos vielos tvorą žirgliuoja sargybinis, o būdelėje budi vokiečių puskarininkis. Jam šiandien pasisekė: budėję žydų policininkai jam įdavė konjako butelį, ir jis su malonumu lenkia taurelę po taurelės.
Staiga prie geto vartų privažiuoja sunkvežimis. Prie vairuotojo sėdėjęs vokiečių karininkas įbėga į budėtojo būdelę ir, mosuodamas kažkokiu popieriumi, reikalauja tučtuojau pristatyti jam 30 žmonių anglies ešelonui iškrauti. Aptemdyta budėtojo smegeninė dar ne viską sumojo, bet paslaugūs žydų policininkai jau bėgioja gatve, gaudo žmones, ir – štai kokia sėkmė! – reikalingas darbininkų kiekis jau čia pat. Atvykusiam karininkui šaukiant ir žydų policininkams kartojant „šneler, šneler!“, surinkti darbininkai keliasi į sunkvežimio kėbulą. Keletas tempia kažkokius ryšulius, bet į tai niekas nekreipia dėmesio. Sunkvežimis nuvažiuoja, ir vėl įsivyrauja tyla.
Budinčiajam puskarininkiui nė į galvą neateina, kad 30 iš anksto parengtų vaikinų išvyko į partizanų būrį „Mirtis okupantams!“, kad ryšuliuose buvo paslėpti jų ginklai, o griežtas karininkas, reikalavęs žmonių darbui, – tai vokiečių uniforma persirengęs pogrindininkas Leizeris Codikovas.
Tokia operacija, reikalavo, žinoma, kruopštaus pasirengimo. Visą tai atliko Kauno gete 1941 m. gruodžio 31-ąją įsteigta antifašistinė kovos organizacija. Ji turėjo šimtus narių, jai vadovavo penkių žmonių komitetas su jaunu rašytoju Chaimu Jelinu priešakyje.
Nepaisant griežtos konspiracijos, organizacijos veikla gete buvo jaučiama. Į ją įsiliejo ne tik nauji pavieniai asmenys, bet ir ištisos grupės žmonių, geiste geidusių įsitraukti į kovą prieš neapkenčiamą priešą.
Giliame pogrindyje buvo paslėptas radijo imtuvas, ir pogrindininkai platindavo daug kartų ranka perrašytus lapelius apie padėtį frontuose, apie kitus svarbius įvykius.
Pogrindininkai nemažai dėmesio skyrė sabotažui ir diversijoms. Dirbdami prie geležinkelio, jie perjungdavo iešmus, pakeisdavo važtaraščius, ir vagonai nuriedėdavo ne ten, kur būdavo skirti. Įprastas darbas buvo įrengimų, prekių, net šaudmenų gadinimas ir naikinimas. Pasisekė keletą kartų padegti svarbius objektus. O 1943 metų vasarą į orą išlėkė ginklų sandėlis V forte, kur pakrovimo-iškrovimo darbus atliko žydų brigada iš geto. Tiesa, sprogimą rengę pogrindininkai Mejeris Lurjė ir Faivelis Paradas užmokėjo savo gyvybe, bet ir hitlerininkams buvo padaryta daug nuostolių.
Geto pogrindininkai suprato, kad jų veikla, atitrūkusi nuo bendros kovos prieš fašistus, mažai efektinga, ir nuo pirmos dienos ieškojo ryšio su vienminčiais mieste. Drauge su Kauno miesto pogrindininkais buvo atlikta keletas kovos veiksmų, per kuriuos žuvo vienas aktyviausių organizacijos narių Elijas Šmuilovas. Ieškodami ryšio, neteko gyvasties I.Milšteinas, M.Šternas, M.Lipkovičius, kiti pogrindžio kovotojai. Bet akaklios ir pavojingos paieškos buvo apvainikuotos sėkme – getas pamažu įgijo patikimų bičiulių. Vaisingas buvo ryšys su gydytoja E.Kutorgiene, darbininku P.Trofimovu, mokytoju M.Musteikiu. Užmezgus kontaktus su vaikų lopšelio vedėju P.Baubliu ir jo padėjėjais, ypač su E.Uborevičiene, pasisekė išgelbėti nemažai vaikų. Žmones iš geto gelbėjo žinomo lietuvių poeto K.Binkio žmona Sofija Binkienė ir visa jos šeima, buvusio Lietuvos prezidento K.Griniaus žmona Kristina Grinienė, žymaus lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M.K.Čiurlionio žmona Sofija, duktė Danutė ir daugelis kitų taurių žmonių.
1943 m. vasaros pabaigoje pasisekė užmegzti ryšį su partizanų būriais Rūdininkų girioje. Iš ten į getą atvyko instruktorė Gesė Glezerytė ir su pogrindininkais aptarė tolesnio darbo planus. Iš pradžių buvo mėginta įkurti savo partizanų būrį Augustavo miškuose. Į ten nedidelėmis grupėmis pėsčiomis vyko daugiau kaip 80 žmonių. Bet tas žygis nepavyko, dalis jo dalyvių žuvo, tarp jų – vienos iš grupių vadovas Mejeris Zalingeris, dalis buvo priversta grįžti į getą. Tapo aišku, jog neįmanoma kelio iki partizanų įveikti pėsčiomis. Mat kiekviename žingsnyje policininkai ir sargybiniai tikrindavo dokumentus, nešulius. Kilo mintis važiuoti.
Buvo surasta vairuotojų, kurie už didelį atlyginimą sutiko vežti kovotojus į mišką. Pagaliau buvo gautas sutikimas priimti žmones į partizanų būrį, bet su sąlyga: visi turi būti apsiginklavę. Ir štai geto kaliniai visais galimais ir negalimais būdais ėmė įsigyti ginklų: pirko, vogė, eksproprijavo keletą hitlerininkų ginklų sandėlių.
Septyni sunkvežimiai su kovotojais įvairiais keliais per nepilnus keturis mėnesius išvyko iš geto ir sėkmingai pasiekė partizanų būrį. Vienu iš jų buvo išsiųsti pabėgę iš IX forto mirtininkai. Aštuntasis sunkvežimis dėl vairuotojo provokacijos Jonavos gatvėje pateko į gestapininkų pasalą. Įvyko mūšis. Jėgos buvo aiškiai nelygios: 8 partizanai žuvo, bet ir hitlerininkai turėjo nemažų nuostolių.
Skaudžius smūgius patyrė organizacija vadinamosios „Vaikų akcijos“ laikotarpiu. Gestape žuvo Chaimas Jelinas, IX forte buvo sušaudyti žydų geto policijos šefas M.Levinas, jo padėjėjai J.Zupovičius ir I.Grinbergas. Nebeįmanoma pasidarė siųsti sunkvežimių į mišką. Žmonės palieka getą pavieniui ir mažomis grupelėmis. Pogrindininkai organizuoja naują partizanų būrį arčiau Kauno, Kazlų Rūdos miškuose. Vyksta žmonės ir tenai. Taip tęsėsi iki pat geto likvidavimo 1944 m. liepos mėn.
Daugelis diasporos šimtmečių, įvairūs persekiojimai išugdė žydų atkaklumą ir atsparumą. Net rūsčiausiais Katastrofos – genocido – metais, kai prieš beginklius žmones buvo nukreipta visa Vokietijos ir okupuotų kraštų galia, daugelis žydų priešinosi, kovojo. Narsūs ir didvyriški anuo baisiuoju laikotarpiu buvo ir Kauno geto partizanai.
Lietuvos Jeruzalė 1991 m.