Domantas Likša
Mano senelis buvo žydas. Mano mama, atsižvelgiant į kultūrinius kanonus, kurie fiktyviai lemia žmogaus identitetą, galėjo laikyti save tik pusiau žyde. Mano žydiškumas liko pakibęs ore. Kas aš – žydas, lietuvis ar du viename, šeima ir visuomenė leido rinktis pačiam. Galbūt dėl šios priežasties visuomet likdavau tik pašaliniu žydiško pasaulio stebėtoju.
Čia neatsakinėsime į klausimą, ką reiškia pasirinkimas būti lietuviu. Tačiau dabartinių įvykių akivaizdoje, atrodo, esu priverstas rinktis savo žydiškumo kontekstą.
Viešosios diskusijos dalyviai skuba vieni kitiems klijuoti kraštutinumų prisodrintas klišes. Kairuoliškų pažiūrų laisvamanis pasaulietis, simpatizuojantis akliems „Hamas“ teroristiniams išpuoliams, ar iniciatyvus sionistinės politikos sekėjas, palaikantis Izraelio nusikaltimus, šviesmečių atstumu prasilenkiančius su tarptautine teise? Vidurio, atrodo, nėra. Atrodo, kad kelti klausimus, nekultivuojant ribinių ideologinių pažiūrų, kurios nepalieka vietos dialogui ir konsensusui, yra neįmanoma. Dar daugiau – likti centre, diskusijai pasitelkti analitinius metodus ir argumentus, leidžiančius permąstyti abiejų konflikto šalių logiką, yra smerktina. Prieš akis – patetiškas B kategorijos vesterno „tu su mumis, arba prieš mus“ pasirinkimas.