Dail. Joan Landis. Chanuka

Pradedant 25-ąja žiemos mėnesio kislevo diena, aštuonias dienas švenčiama Chanuka (hebr. atsinaujinimas, pašventimas). Ja paminimas pergalingas Judėjos sukilimas. II a. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi. Pirmieji valdovai buvo gana tolerantiški, o graikų kultūra plito neslopinant žydiškosios. 175 m. po Kr. sostas atiteko Antiochui IV Epifanui; savo valdžią jis stiprino ne tik didindamas mokesčius ir duokles, bet ir persekiodamas kitatikius. Buvo uždraustas apipjaustymas, šabo ir kitų švenčių šventimas bei Toros studijos, Jeruzalės Šventykla paversta Dzeuso šventove. Visa tai sukėlė pasipriešinimą, peraugusį į tautinę kovą. Sukilimą pradėjo Hašmonėjų šeima, suvienijusi tautą ir paskelbusi šūkį: „Paniekino Tavo Torą – laikas veikti Viešpaties vardu“. Kovos lyderiu tapo Judas Hašmonėjas, pravarde Makabi (hebr. kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, gavusi Makabiejų vardą, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos. Hašmonėjai naujai pašventino išniekintą Šventyklą, atnaujino apeigas ir paskelbė žydų valstybę, o patys po ilgos pertraukos tapo pirma karališkąja dinastija.
Švenčiant skaitomos nekanoninės (bet įtrauktos į krikščionių Biblijos kanoną) Makabiejų knygos, kuriose aprašomi religinės laisvės gniuždymo sunkumai, judaizmo išpažinėjų persekiojimai, herojiškos Makabiejų kovos, akcentuojami Judo Makabiejo žodžiai: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ (1 Mak 2, 27).

Talmudo išminčiai, nurodę švęsti šią šventę, pagrindiniu šių įvykių akcentu laikė ne karinę, o dvasinę pergalę – Šventyklos atšventinimą (iš čia ir šventės pavadinimas): Chanuka žydų tautai svarbi ne dėl vienos kariuomenės pergalės prieš kitą, bet tikėjimo – prieš prievartą, dvasinės šviesos – prieš priespaudos tamsą, judaizmo – prieš jo persekiotojus, monoteizmo – prieš pagonybę. Talmude pasakojama legenda, jog išniekintoje Šventykloje buvo rastas vienintelis ąsotis su alyvų aliejumi Šventyklos žvakidei – menorai; šio aliejaus užteko aštuonioms dienoms, kol buvo atgabenta naujo. Legenda skelbia apie nenutrūkusį Dievo garbinimą ir dvasinę Jam ištikimos tautos pergalę. Chanukos, kuri dar vadinama „šviesos švente“ arba „ugnies švente“, ritualai pabrėžia būtent šį aspektą. Minint aštuonias dienas stebuklingai degusią Šventyklos menorą, lygiai tiek dienų švenčiama. Kasdien uždegamos žvakės aštuonių žvakių žvakidėje – chanukijoje: pirmą dieną – viena, antrą – dvi, o aštuntą – visos aštuonios. Jei įmanoma, chanukija statoma prie įėjimo į namus ar ant palangės, kad šviesa būtų matyti iš tolo; šis ritualas vadinamas „žinios apie stebuklą paskelbimu“. Mūsų dienomis žydų religinės organizacijos „Chabad“ atstovai pakeitė paprotį: pasaulio miestų centrinėse aikštėse jie stato ir uždega didžiules chanukijas.
Chanukos dienomis valgomi sklindžiai, spurgos ir kiti aliejuje pagaminti valgiai (Lietuvos žydai nuo seno per Chanuką kepa bulvinius blynus). Vaikai suka vilkelį (hebr. sevivon, jid. dreidl), kurio briaunose parašytos hebrajų kalbos žodžių „Ten įvyko didysis stebuklas“ pirmosios raidės (ant Izraelyje gaminamų vilkelių rašoma: „Čia įvyko didysis stebuklas“). Žaidimui vaikams duodama smulkių pinigų; iš šio papročio radosi tradicija Chanukos šventės metu vaikams duoti pinigų saldumynams arba dovanoms. Žydų karių narsumui pagerbti įvairioms sporto bendrijoms ir komandoms suteikiamas „Makabi“ vardas.