Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido diena – gera proga klausti, kaip Šoa – žydų genocidas – tapo išskirtiniu Vakarų civilizacijos diskurse? Kodėl būtent jis daugybės tautų kolektyvinėje atmintyje tapo pagrindiniu genocidu, kai buvo daugybė kitų žiaurumų Europoje ir Amerikoje? Ką prisimename ir ką užmirštame kalbėdami apie holokaustą? – į šiuos ir kitus Adi Gordon ir Amos Goldberg klausimus atsakinėja Masačusetso universiteto Amherste judaikos profesorius James E. Youngas.
Šoa išskirtinumas
Kaip atsitiko, kad Šoa tapo išskirtinis sąžinėje, atmintyje, politikoje, Vakarų civilizacijos diskurse? Kažkas yra suskaičiavęs, kad per šį amžių politinių agresijų metu žuvo daugiau nei šimtas milijonų žmonių. Kodėl būtent šis genocidas užima išskirtinę vietą?
Pirmiausia Šoa, tai yra žydų genocidas, priešingai nei kiti genocidai, buvo plačiai fiksuojamas ir dokumentuojamas. Žydų tradicija yra rašto tradicija, literatūrinė tradicija; taigi aukos labai labai kruopščiai stengėsi palikti kiek įmanoma daugiau užrašų, kiek įmanoma daugiau dokumentų. Šoa pateko į naratyvą beveik iškart. Vokiečiai taip pat atliko savo dalį, jų dėka žydų genocidas tapo ypač gerai dokumentuotas. Istorinė dokumentacija buvo tokia išsami, kad Šoa negalėjo netapti labai apčiuopiamu genocidu; buvo daugybė įvairiausių įkalčių ir įrodymų.
Dėl įvairių tikslų jį beveik iškart instrumentalizavo įvairių šalių vyriausybės. Šoa buvo universalizuotas, jis turėjo tapti pamoka visai žmonijai. Žydai vakarietiškoje krikščioniškoje kultūroje buvo laikomi nuolatinėmis aukomis. Ši kultūra kai kuriais atžvilgiais buvo martirologiška ir pasirengusi priimti žydų genocidą. Ir ne tiek dėl to, kad iš tikrųjų būtų to norėję ar jiems tai būtų patikę, tačiau dėl to, kad krikščionys jau turėjo žodyną, kaip apie tai kalbėti. Saulas Friedlanderis aiškiai pasakė, kad nacių antisemitizmą jis iš dalies laiko atperkančiu antisemitizmu: buvo tikima, kad kai kuriais atžvilgiais krikščioniškoji Europa bus išganyta dėl siaubingo žydų genocido.
Jungtinės Tautos savo veiklą pradėjo atsigręždamos į Izraelio reikalus. Viena iš pirminių šios organizacijos užduočių buvo žydų valstybės – namų pabėgėliams – įkūrimas. Sionizmo tėvai, Izraelio valstybės steigėjai, naudojo Šoa argumentą tam, kad JT sukeltų simpatijas žydui valstybei. Jie neturėjo atsiprašyti dėl savo reikalavimo; buvo akivaizdu, kad valstybė buvo būtina, ypač prieš karą. Tada galbūt jau buvo per vėlu, tačiau geriau turėti valstybę, nei jos neturėti. Taigi holokaustas nuo pat pradžių tapo JT savivokos dalimi. Žydų valstybės įkūrimas faktiškai buvo tam tikros pokario savimonės Jungtinėse Tautose pagrindimas. Dėl visų šių priežasčių Šoa vienu metu keliomis plotmėmis įžengė į Europos, Amerikos ir tarptautinį diskursą.
Susidaro įspūdis, kad per pastaruosius 10-15 metų Šoa Izraelyje, taip pat JAV ir Europoje tapo dominuojamu genocidu, ir ne tik politikoje, bet ir filosofijoje, kultūroje bei literatūroje – ir ne tik žydiškoje.
Taip, jis tapo ekstremaliu pavyzdžiu, kuriuo matuojamos įvairios kultūros teorijos – filosofinės ir religinės; jis tapo radikalaus blogio pavyzdžiu teologams; jis tapo radikalaus lūžio istorijoje pavyzdžiu, kurį vertinti turi istoriografija. Kalbant apie literatūrą ir menus, Šoa tapo iššūkiu menininkams: jiems reikėjo kaip nors pavaizduoti tai, kas laikoma nepavaizduojama. Iš holokausto refleksijos nekilo naujų meno formų. Buvo manoma, kad Pirmojo pasaulinio karo, nusikračius modernybės, taip pat neįmanoma pavaizduoti, tačiau vis dėlto po jo atsirado ištisi žanrai antireprezentatyvaus, antfigūrinio ir netgi abstraktaus meno. Galbūt po Antrojo pasaulinio karo įsivyravęs abstrakcionizmas taip pat nebuvo atsitiktinis reiškinys.
Vis dėlto aš nerimauju, kad holokaustas netaptų vieninteliu dalyku, kurį žinos naujoji karta (Amerikos žydų, ir ne tik) apie žydų istoriją. Tai yra problema. Pastarieji 15 metų Amerikoje ir visame pasaulyje buvo holokausto memorialų ir muziejų bumas. Daugiausia tai susiję su išgyvenusiųjų noru perduoti savo patirtį vaikams, anūkams, kad jie turėtų vietą, kurioje galėtų minėti holokaustą ir apie jį sužinoti. Tai normalu ir sveika. Tačiau kai apie praeitį žinoma tik tai ir toks žinojimas pradeda išstumti, sakykime, 1000 metų žydų gyvenimo Europoje ir 3000 metų žydų istorijos apskritai, tada patenkama į slogų kalėjimą – kai praeitį ir tapatybę pažįstame tik per patirtas kančias ir viktimologiją.
Taip atsiranda tai, ką vadinu „Besivaržančiųjų katastrofų kultūra“ Amerikoje, kurioje kiekviena tauta, kiekviena etninė grupė, kiekviena mažuma identifikuoja save tik dėl atsimenamos destrukcijos. Kaip tai tampa tapatybės centru – ar tai būtų afroamerikiečių, Amerikos čiabuvių, ar Amerikos žydų – yra pasėjama ribotos ir, bijau, bukos tapatybės sėkla; taip žmonės negali peržengti ribos, už kurios yra ir kitų savęs suvokimo galimybių, ne tik kaip viktimizuotų žmonių.
Normalu atsiminti holokaustą, kai jis atsimenamas dabar, tačiau egzistuoja galimybė tam tikru atžvilgiu pernelyg centralizuoti šią žydiškosios tapatybės dalį. Dar blogiau, kad jeigu tai yra vienintelis dalykas, kurį ne žydų kilmės amerikiečiai žino apie žydų istoriją, tuomet naciai iš esmės bus laimėję dalį savo karo: tik per šią jų paliktą laiko atkarpą prisimintume tūkstantmetę žydų istoriją Europoje, ir tai būtų didelė gėda mums.
Užsiminėte, kad daugelis etninių grupių, kurios sudaro amerikiečių naciją, patyrė daugelį metų kančios. Ar negalėtumėte paaiškinti, kodėl būtent holokaustas tapo pagrindiniu genocidu (ir ne tik Amerikoje), kai buvo daugybė kitų žiaurumų Europoje ir Amerikoje? Užsiminėte, kad jis tapo išskirtinis tam tikro ryšio tarp krikščioniškojo ir žydiškojo pasaulių. Kodėl baigiantis XX amžiui šis specifinis įvykis tapo katastrofos metafora? Kai kas netgi teigia, kad iš šios katastrofos atsirado postmodernizmas.
Galvoju, kad dėl vaizdų prieinamumo. Stalino valymai ir netgi žydų žudynės po Pirmojo pasaulinio karo, ir žydų rašytojai, visi buvo atsidūrę režimo, kuris šių įvykių neleido padaryti oficialiosios praeities dalimi, teritorijoje. Kambodžiečių žudynės vyko krašte, kurį valdė Pol Potas, ir tik kai vietnamiečiai nusprendė įsiveržti, mes faktiškai sužinojome apie kambodžiečių žudynes. Tas pat ir su Nankino žudynėmis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jos vyko, kai japonai vis dar kontroliavo istoriją. Japonai savo heroizmo kare pripažinti nelinkę, taip kaip ir savo nusikaltimų – tai yra normalu. Daugelis kultūrų nepripažįsta savo padarytų nusikaltimų, kad nebūtų griaunami jų egzistavimo pagrindai.
Kalbant apie holokaustą, sąjungininkai žydų genocidą galėjo nurodyti kaip svarbiausią priežastį įsitraukti į karą – tai kažin kaip suteikė jiems moralinį autoritetą – nors istoriškai nė viena iš sąjungininkių nepadarė pakankamai, kad holokaustas būtų sustabdytas tik prasidėjęs. Kad ir kaip būtų, po to jos galėjo nurodyti holokaustą kaip moralinę priežastį pradėti karą ir sustabdyti Hitlerį. Tarsi būtų aišku dėl jų teisumo ir kad nėra jokios priežasties abejoti jų moraline pozicija.
Niurnbergas taip pat reprezentavo Vokietijos vadovybės ir tautos teismą. Proceso metu holokaustas tapo centriniu tašku. Mano galva, kai Niurnberge buvo pademonstruoti tie filmai, visiems tapo aišku, koks likimas laukia Vokietijos hierarchų. Netgi jie šioje vaizdų griūties akivaizdoje daugiau ar mažiau sumišo. Nuo tada, kai šie vaizdai buvo paviešinti Niurnberge, jie tapo integralia dalimi to, kaip pasaulis ėmė suprasti Antrąjį pasaulinį karą. Pirmajame pasauliniame kare buvo padaryta daugybė nuotraukų, tačiau nekaltumas kare tapo apskritai metafora, pažinus Antrąjį pasaulinį karą vien tik iš nuotraukų, kuriose nufotografuoti žudomi visiškai nekalti žmonės.
Tam tikru atžvilgiu tai ironiška. Štai Lenkijoje, nekaltų lenkų žudynių vaizdai buvo dažnai formuojami rodant žydų genocido vaizdus. Koncentracijų stovyklų nuotraukos, spygliuota viela tapo vaizdais, pagal kuriuos lenkai atpažindavo savo persekiojimus. Vėliau netgi antifašistinė Rytų Vokietijos vyriausybė pradėjo suvokti savo valstybės tapatybę, vertindama žydų persekiojimą. Žydai buvo suvokiami pirmiausia kaip antifašistai, žydiškumą nustumiant į antrą planą.
Vėlgi kodėl būtent šie vaizdai? Galbūt dėl to, kad Amerikoje mirties vaizdai tampa gana komerciški. Kai jie pasirodė literatūroje, kine, mene, jie ne tik atskleidė amžiaus terorą, tačiau dar ir tapo komerciškai sėkmingi – tiesą pasakius, pernelyg sėkmingi. Nemanau, kad pramoginį lygmenį, netgi jei jis iškreiptas, įmanoma atskirti nuo istorinio naratyvo; bijau, kad jie amžiaus pabaigoje susipynė. Mano galva, visi šie dažnai besivaržantys impulsai nulėmė, kad holokaustas tapo tokio masto metafora.
Šoa amerikanizacija
Atrodytų, kad Šoa taip giliai įaustas į Amerikos nacionalinį mitą ar naratyvą, kad netgi nacionalinis muziejus buvo įsteigtas Vašingtono parduotuvių rajono viduryje. Tai labai stebina, nes Šoa vyko Europoje tarp žydų ir vokiečių, ir Amerika, tiesą pasakius, turėjo menką ryšį su šiais įvykiais. Be to, atrodytų, kad Šoa neigia optimistinį Amerikos mitą. Kaip atsitiko, kad jis tapo toks svarbus Amerikos nacionalinei sąmonei?
Klausimas apie holokausto amerikanizaciją yra puikus, jis šauna tiesiai į dešimtuką. Kaip holokaustas pateko į Amerikos kultūrą ir istoriją? Iki 7-ojo dešimtmečio Amerikoje iš esmės buvo manoma (tai buvo oficiali Amerikos pozicija), kad holokaustas neturi nieko bendro su Amerikos istorija ir atmintimi, taigi neturėtų būti įtrauktas į Amerikos istoriją. Savo knygoje norėjau tai iliustruoti primindamas, kad Varšuvos geto pasipriešinimo organizacija pasiūlė Niujorke įrengti du Nathano Rapoporto monumentus: vieną – Varšuvos geto sukilimui, kitą – Samueliui Zygelbojmui, lenkų ir žydų veikėjui, karo metu nusižudžiusiam Londone, kad atkreiptų dėmesį į jo nelaimės draugus, Lenkijos žydus.
1964 metais Niujorko meno komisijai įteiktas pasiūlymas buvo atmestas dėl kelių priežasčių: pirmiausia dėl to, kad jis būtų, pasak komisijos, pernelyg neestetiškas, pernelyg nemalonus, pernelyg atstumiantis, kad būtų statomas Riverside’o parke. Antra, jis būtų pernelyg slegiantis objektas gražiame Amerikos parke; jie nenorėjo, kad žmonės būtų priversti vedžioti šunis, stumti vežimėlius su vaikais pro tokiam liūdnam įvykiui skirtą monumentą. Ir trečia, jie teigė, kad šie įvykiai nėra susiję su Amerikos patirtimi, tad nėra kaip jų įtraukti į Amerikos istoriją – Niujorke statomi monumentai turėjo būti skirti tik Amerikos istorijai įamžinti. Tai, žinoma, šokiravo aukų artimuosius, naujuosius amerikiečius, juk tie įvykiai Europoje ir atvijo juos prie Amerikos krantų. Jie pirmą kartą turėjo paklausti savęs: „Jūs norite pasakyti, kad Amerikos istorija apima tik tai, kas vyksta Amerikos žemėje, ir jai neprivalu įamžinti tų įvykių, kurie privertė naujuosius emigrantus čia atvykti, atminimą?“ Numanomas atsakymas 1964 metais buvo: „Taip, Amerikos istorija prasideda čia, ir jūs esate maloniai prašomi palikti savo atminimus ten, iš kur atvykstate, kai tik įplaukiate į Ellis Island.“
Situacija pasikeitė atidarius Holokausto memorialo muziejų Vašingtone – ir pasikeitė visiškai dėl politinių priežasčių. Amerika staiga netapo tolerantiška imigrantų atminimams, kai Jimmiui Carteriui reikėjo kažkaip išsklaidyti savo šalininkų žydų būgštavimus (sujudusių po to, kai J. Carteris Saudo Arabijai pardavė naikintuvus F-16). Tai jis padarė prisimindamas žydų praeitį: jis nepamirštąs savo šalininkų žydų, o tam įrodyti kaip palankumo gestą siūlė įsteigti JAV Holokausto memorialo muziejų.
Kaip pateisinti tokio paminklo atsiradimą? Buvo surastas geras pasiteisinimas. Vyriausybė nesakė, kad holokaustas buvo Amerikos istorijos dalis, tačiau pareiškė, jog jo siunčiama žinia papildys amerikietiškus idealus, dėl kurių amerikiečiai ir kovoję per karą. Buvo sakoma, kad įamžindama holokaustą Amerika galės geriau pažinti pati save. Štai kas vyko Vašingtone. Vienas išėjimas iš JAV Holokausto memorialo muziejaus yra į Vašingtono monumentą, kitas – į Linkolno memorialą. Pagal šią formulę žiūrovas mato visus didžiuosius Amerikos demokratijos pavyzdžius, kurių siunčiama žinia dėl atitinkamo objektų išdėstymo turėtų dar labiau sustiprėti.
Ar tai paveiku?
Taip, bent jau daugeliui amerikiečių. Žinoma, amerikiečiai holokaustą mato per demokratijos prizmę, per Amerikos egzistavimo pagrindus. Amerikiečiai labai didžiuojasi, kad jie kažkaip susiję su holokausto sustabdymu. Mes žinome, kad amerikiečiai išlaisvino tik keletą koncentracijos stovyklų, tarp kurių nebuvo nė vienos tikros mirties stovyklos – jas išlaisvino Raudonoji armija, – tačiau tai amerikiečiams davė progą didžiuotis. Norėdami sužinoti, kas atsitiko kituose kraštuose kitiems žmonėms, jie supranta, kad tokie dalykai, tikėtina, negalėtų įvykti Amerikoje. Taigi tai būdas mokyti amerikiečius to, kas Amerikoje neįvyko.
Didžioji ironija yra ta, kad Amerika turi istoriją, kurios nederėtų pamiršti – afrikiečių išnaudojimą ir čiabuvių genocidą. Šiandien čiabuviai ir afroamerikiečiai turi precedentą įkurti savo muziejus, laiko klausimas, kada tai atsitiks.
Manote, kad taip bus?
Manau. Per keletą metų muziejai, skirti afroamerikiečių ir Amerikos čiabuvių istorijai, tikrai bus įsteigti. Tai JAV Holokausto memorialo muziejaus įsteigimo pasekmė.
Toni Morrison knygą „Mylima“ pradeda dedikacija 60-čiai milijonų afrikiečių, kurie buvo nužudyti per ilgą vergvaldystės Amerikoje istoriją. Tai tikriausiai vienas iš tų jūsų nurodytų „besivaržančių naratyvų“. Ar nemanote, kad Šoa atminimas ir reakcijos, kurių jis sukelia, stiprina įtampą tarp įvairių grupių?
7-ąjį dešimtmetį įvairios Amerikoje gyvenančios etninės grupės ėmė didžiuotis savo etnine tapatybe ir ją ginti. Tuo metu į tai buvo žiūrima kaip į reikšmingą Amerikos „tirpstančio katilo“ idealo papildymą. Šis „tirpstantis katilas“ buvo mitas, tačiau naudingas mitas – tai buvo būdas asimiliuoti iš įvairių šalių į Ameriką atvykusius imigrantus taip, kad jie taptų vadinamaisiais amerikiečiais. Kaip žinoma, būti amerikiečiu reiškia priklausyti kokiai nors etninei grupei: yra Amerikos airių, Amerikos lenkų, Amerikos vokiečių, Amerikos rusų, yra afroamerikiečių.
Ypač tarp afroamerikiečių, kurie taip ilgai buvo žeminami (tai tokia skausminga istorija), tai buvo momentas, kai būti juoduoju Amerikoje buvo didelis kliuvinys. Iki 7-ojo dešimtmečio Pietų valstijose faktiškai buvo įteisinta segregacija: juodiesiems buvo uždrausta lankytis tam tikrose vietose, sėdėti tam tikrose vietose viešajame transporte, lankyti tam tikras mokyklas, įsitraukti į tam tikrų klubų veiklą. Ir pagaliau viskas ėmė keistis – būti juoduoju tapo garbe, būti juoduoju tapo gražu, tai jau nebebuvo šlykštu. Taip afroamerikiečiai jau galėjo pasipriešinti manymui apie jų tariamą nevisavertiškumą ir mesti iššūkį baltiesiems.
Antisemitizmas 7-ajame dešimtmetyje Amerikoje neegzistavo, jo nebuvo ir 4-ajame, 5-ajame ar 6-ajame dešimtmetyje. Maždaug tuo pat metu Amerikos žydai buvo pavargę nuo asimiliavimosi ir tapimo WASP‘ais (White Anglo-Saxon Protestant), taigi jie nusprendė, kad būti žydu yra gerai. Tiesą pasakius, jie išgirdo afroamerikiečių užuominą. Taip po juodaodžių pasididžiavimo imta didžiuotis žydiškumu, ispaniškai kalbančiųjų pakilimu, itališkumu. Visos etninės grupės pradėjo apibrėžti savo tapatybę, pirmiausia per etniškumą ir paraleliai – per amerikietiškumą.
Tai skatino „besivaržančių katastrofų“ kultūrą, kurioje tautos ėmė matuoti savo kančias, lygindamos jas su kitų tautų kančiomis. Amerikoje tai labai rizikinga, kadangi holokaustas, kaip nesena katastrofa, yra žinomas labiausiai. Daug afroamerikiečių ėmė piktintis tuo, kad, minėdami 6 milijonų žydų nužudymą, amerikiečiai iš esmės pamiršo savo pačių Amerikoje vykdytas žudynes, 60-ties milijonų (kaip jie patys sako) afrikiečių gabenimą į čia, kai mirė milijonai iš tikrųjų baisiomis sąlygomis laikomų žmonių. Daugybė kartų buvo tiesiog iššluotos iš istorijos. Niekieno nedokumentuojama vergija Amerikoje egzistavo 300 metų. Jeigu dar pridėtume šeimas, vaikus, kurie gimė vergijoje, taip pat tuos, kuriems buvo uždrausta pasakoti savo istorijas, draudžiama jas užrašyti – tai yra visiškai prarasta. Taigi afroamerikiečių apmaudas, kad mes nuolat galvojame tik apie Šoa ir niekada apie vergvaldystės žiaurumus, yra visiškai suprantamas.
Tikiuosi, kad mes judame konkuruojančių pusių sutaikymo link. Svarbu ne lyginti, ne surikiuoti nukentėjusiuosius į aukų hierarchiją, tačiau suręsti tiltą, kuriuo Amerikos žydai galėtų bandyti suprasti afroamerikiečių istoriją ir kančias, nesistengdami jų istorijoje pamatyti konkuruojančios katastrofos. Tai yra idealas; nesu tikras, kad mums pavyks jį pasiekti, tačiau geriau jau eiti šiuo keliu, nei nepriimti kitų tautų katastrofų. Jeigu savo tautinę tapatybę imi kurti kančios pagrindu, neišvengiamai imsi konkuruoti su kitomis katastrofomis – ir nieko gero iš to neišeis.
Taigi Jūs nesate pernelyg optimistiškas?
Nesu.
Norėčiau užduoti dar vieną klausimą. Užsiminėte apie prieštaravimą, kai vis stiprėjant žydų kongregacijai, o kartu ir etninei tapatybei, ji naudoja Šoa savo etninės tapatybės skirtingumui pagrįsti. Kita vertus, Šoa turi būti universalizuotas taip, kad jį būtų galima integruoti į Amerikos pasakojimą.
Egzistuoja esminė įtampa tarp holokausto kaip iš esmės žydų katastrofos pripažinimo ir teigimo, jog tai yra universalus modelis, kuriuo mes galėtume suprasti kitų žmonių kančias. Amerika – tai erdvė, kurioje ši katastrofa yra universalizuojama. Daugeliui amerikiečių holokaustas faktiškai yra žmonijos katastrofa. Būtent jis yra baisus kraštutinės netolerancijos, kraštutinio fanatiškumo pavyzdys, o ne vergvaldystė.
Taigi mes galime apsistoti prie pavyzdžio, ką vokiečiai padarė žydams Europoje prieš 50 metų, ir galėtume negalvoti, kaip amerikiečiai elgėsi su afrikiečiais čia, Amerikoje, prieš 100 ar 200 metų. Amerikos žydai būtų linkę holokaustą pateikti kaip žydų katastrofą, amerikiečiai ją linkę matyti kitaip. Manau, kad ši įtampa niekada nebus išspręsta.
Tikiuosi, kad amerikiečiams – tiek žydams, tiek ne žydams – holokausto pažinimas leistų daugiau suprasti ir Europos, ir Amerikos istoriją, imigrantų istoriją, žydų istoriją. Jeigu iš tūkstantmetės žydų istorijos Europoje amerikiečiai žinos tik apie holokaustą, naciai bus pasiekę savo tikslą. Ne tik nušlavę nuo žemės paviršiaus 6 milijonus žydų, bet taip pat sunaikinę 1000 metų Europos žydų istorijos (tai faktiškai buvo dalis nacių plano). Jeigu jiems tai pavyktų dėl amerikiečių trumparegiškumo arba Amerikos žydų nenoro žinoti nieko kito, išskyrus šią tragediją, tada mes tikrai būsime pabaigę nacių pradėtą darbą.
Yad Vashemo tarptautinės holokausto studijų mokyklos puslapyjewww.yadvashem.org išspausdintą interviu vertė Zigmas Vitkus.