Vytautas V. Landsbergis. Meno zona ir Holokaustas

Sudėtinga kalbėti apie dviejų tautų santykius Lietuvoje, ypač, kai vienos iš tų tautų praktiškai nebelikę. Šis aspektas nėra malonus ir verčia prisiminti tuos laikus, kai negyvenai, komentuoti įvykius, kuriuose nedalyvavai.

Lietuvių ir žydų santykiai nėra pasibaigę – tai liudija ir kai kurios „Respublikos“ dienraščio publikacijos bei interneto komentatorių pagieža, kuri įsiplieskia pasirodžius net ir nekalčiausiam rašiniui holokausto tema.

Taigi, mane, kaip lietuvį, tai domina ir jaudina labiausiai – ko savo krašto istorijoje mes nesuvokėme ir nesupratome, kokių pamokų neišmokome. Ar pasikeitėme nuo to laiko, kurį prisiminti nemalonu ir gėda? Jei nepasikeitėme, tai kodėl?

Intuityviai jaučiu, kad egzistuoja tam tikra patriotais save vadinančių žmonių grupė, kuri – neduok Dieve – kaip nors nepalankiai pasisukus politikos vėjams, vėl imtų ginklą ir eitų suvedinėti sąskaitų su Lietuvoje likusiais žydais. Ir ne tik su jais… Kokie tai žmonės ir ką su jais daryti?

Daryti turėtų prokuratūra – tik jos darbo kol kas nematyti; bent jau internete nebaudžiamumas klesti.

Tai daryti turėtų ir lietuvių menininkai, kurdami meną, padedantį suprasti, kas vyko ir kodėl. Kad nebevyktų. Kai žmogus susigėsta, jis stengiasi elgtis taip, kaip nebebūtų gėda. O susigėsti galima stebint, analizuojant ne tik savo asmenines klaidas, bet ir kitų, savo tautiečių… Kažkada seniau padarytas ar dabar tebedaromas.

Genialus R. Tumino spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, A. Juzėno filmas „Getas“, kitų režisierių filmai holokausto tema yra pirmosios kregždės, leidžiančios tikėtis, kad kada nors lietuviai pagaliau suvoks, jog žydai – tai mūsų istorijos ir savasties dalis. Jie – irgi mes. Neturėdami tos dalies, mes neturime ir dalies savęs. Ir ne žydai turėtų rūpintis, kaip atstatyti didžiąją sinagogą Vokiečių gatvėje, o lietuviai. Ir gal labiau nei Gugenhaimo muziejumi. Tai būtų ne tik realus atsiprašymas, bet ir bent dalinis padėties pataisymas – tarsi amputuotos rankos protezo pritaisymas.

Tačiau galvodamas apie psichologines dalies lietuvių nevisavertiškumo apraiškas, ypač kai tenka kalbėti holokaustą, suvokiu elementarų dalyką, jog visa tai – elementarus vaikiškas nebrandos požymis. Ne veltui Čerčilis, paklaustas apie žydų-anglų santykius atsakė (cituoju iš atminties): „Mūsų santykiai normalūs, nes mes nesijaučiame mažiau gabūs, negu žydai.“

Jis nurodė, jog britai tiesiog neišsiugdė nevisavertiškumo komplekso kitų tautų atžvilgiu. Laikas būtų ir mums bandyti šiuos kompleksus išsigydyti; klausimas tik, ar žino psichologai ar psichiatrai, kaip padėti pasikeisti žmogui, kuris nenori pasikeisti. Turbūt tėra vienintelis būdas – naujos, kitokios aplinkos kūrimas, kurioje būtų madinga galvoti kitaip: pagarbiai, tolerantiškai.

Tai suvokus, galima galvoti apie Lietuvos Respublikos piliečių brandinimą ar suvokimo ugdymą, o čia ir valstybė galėtų nemenkai prisidėti, organizuodama švietėjišką kultūrinį procesą šia – geresnio savitarpio supratimo – linkme. Supratimo, kuris buvo nuo kunigaikščio Gedimino laikų, ir tik XX amžiuje kažkur prapuolė…

Pavyzdžių, kaip gydoma serganti visuomenė, toli ieškoti nereikia. Prieš kelis dešimtmečius, kai JAV buvo suprasta, jog egzistuoja garbės valstybei nedaranti rasistinė priešprieša tarp baltųjų ir juodukų, buvo nutarta, jog visa tai derėtų skubiai pašalinti. Ir atsirado daugybė knygelių vaikams, vadovėlių, kuriuose pavaizduoti „aš ir mano geriausias draugas juodukas“. Filmuose atsirado skirtingų spalvų poros – ne tik įsimylėjėlių, bet ir kriminalinių seklių, policininkų ir t. t. Ir problema išsisprendė.

Rytų tradicijoje visuomenės nariai yra skirstomi į keturias kastas – žynių, karių, prekijų ir šūdrų. Lietuvoje irgi egzistuoja panašus pasiskirstymas, tik šūdroms galėtume suteikti grakštesnį, lietuviškesnį vardą – vaikėzai. Tai nesąmoninga kasta, turinti daugybę kompleksų ir pavydo, kerštavimo ir nesugebėjimo vertinti savo veiksmų. Tai emocionalūs, savanaudiški, dažnai likimo nuskriausti vaikėzai, kurie išgirdę bet kokią pastabą atrėžia:

– O tu dar kvailesnis.

Užsiminus apie holokaustą, jei irgi iškart įjungia programą:

– O jie…

Tada bet kokie ginčai pasidaro beprasmiai, tada mes atsisakome save suvokti, tobulinti ir tarsi pateisiname, jog žudyta buvo dėl to, kad… O civilizuotoje tautoje jokiam žudymui neturėtų būti pateisinimo. Mūsų pareiga analizuoti tai, kas negero buvo mūsų tautiečių padaryta, o kitų tautų reikalas – vertinti saviškių poelgius, jeigu jos nori tobulėti.

Tai sudėtingas klausimas, ypač dabar, kai vaikėzų kasta yra užvaldžiusi bemaž visą Lietuvą – Seimą ir saugumą, televizijas, laikraščius ir savivaldybes. O prašyti, kad vaikėzai patys persiauklėtų, yra nelengva, nes jiems dažniausiai atrodo, jog viskas yra gerai.

Bet vis dėlto reikia tikėti ir kažką daryti, antraip ko mes čia susirinkome. O menas – ir yra ta vieta, kurioje dar galima ir reikia apie tai šnekėti. Tikintis, kad prie to meno kada nors prisilies ir „Respublikos“ skaitinių neišvargintas vaikėzas.

Taigi ir aš bandysiu bent simboliškai prisidėti prie šios temos aktualizavimo, perskaitydamas vieną ir paskutiniųjų savo eilėraščių:

Zanūda

I

Varšuvos priemiestis
mūsų (dvylikamečių kiembernių) rujojo visas pulkas
o jis Zanūda – tiktai vienas, be to – beprotis: paklaikęs
bijantis šunų, tamsos, ugnies, pogromų
turėjom juodą vilkšunį, vadinome jį Iciku –
Icik Icik, pagauk Zanūdą, įkąsk Zanūdai
tai būdavo smagu, tai bėgdavo, žydelis, griūdamas
dengdavosi galvą ilgiausiom tarsi beprotnamio
rankovėm (kiti berniokai sakė: nėra Zanūda kvailas
tik vaidina
jis specialiai nešioja per ilgas kelnes ir švarkus
kad šunys nesukandžiotų)

II

bet mums ne tai rūpėjo: svarbu juokinga ir smagu
kai senas, klupdamas skarmalius
isteriškai per gatvę bėga nuo lojančio Iciko –
Icik Icik pagauk Zanūdą, įkąsk Zanūdai
paskui Zanūda paslydęs krenta ant tramvajaus bėgių
(to vaizdo ligi šiolei negaliu pamiršti!) ir nebelieka kojų
tik kruvina bala: verkiau kaip mažvaikis, nustojau valgyti
miegot, tėvas pakvietė kunigą, kad prisipažinčiau ką padaręs
aš nė už ką

III

o kiemo draugas po mėnesio ir sako – einam
įlipkim pas Zanūdą gal pro langą, padekim iškarpytas
popierines užuolaidas, kad išsigąstų žydelis dar labiau!
pasistatėm gaisrininkų kopėčias, užlipę regim –
sėdi bekojis Zanūda prie stalo, žvakelė spragsi
barzdotas idioto veidas verkia verkia
vartydamas lobyną, išverstą ant stalo – stiklo šukes
bangų nugludintas pajūryje ir grandinėlę paauksuotą
nutrukusią panelei Viman nuo kaklo, lipant iš karietos, dar
seną maldaknygę lenkiškai, sulietą gaisro metu:
ateikit, vaikučiai, pasiimkit viską
vis tiek aš greit mirsiu.

IV

mes neėmėm, pagailo verkiančio senio, ryte
prisipažinau tėvui, o jis (kaip bebūtų keista) nebarė
tik sukvietė kaimynų vaikus ir sako
beprotis yra Dievas, toks pat kaip jūs
kaip valkatos, siuvėjai, mūrininkai
toks pats kaip žydai, lenkai
kaip vokiečiai, lietuviai, protingi ir kvaili
turtingi ir nuskurdę, kaip tas
Icikas, kuris tiktai komandų jūsų klauso
ir pats nežino kartais
kodėl ir ką padaro.

Pranešimas, skaitytas Trečiajame pasaulio litvakų kongrese.

www.bernardinai.lt