Teksto autorius yra Londono universiteto profesorus. Jis konsultavo BBC, statant filmą apie Osvencimą, taip pat neseniai pasirodė jo knyga „Eichmann: jo gyvenimas ir nusikaltimai“.
Praėjus 60-čiai metų po to, kai Raudonosios armijos būriai įžengė į lagerių kompleksą šalia Lenkijos miestelio Osvencimo, ši vieta įgavo beveik neprilygstamą pasaulinę svarbą. Viena vertus, tokio žinomumo priežastys yra ganėtinai banalios. Kita vertus, Osvencimas taip giliai ir nepajudinamai įaugo į žmonių sąmonę kaip tik dėlto, kad jo sukūrimas verčia abejoti pamatiniais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį, civilizaciją ir pažangą, taip pat ir mūsų idealais, įkūnytais tiek pasaulietinėse ideologijose, tiek religijoje.
Osvencimas sukrečia visų pirma dėl to, jog tai vieta, kur šaltakraujiškai buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Vien to pakaktų, kad tokia vietovė niekada nenusiplautų juodos dėmės. Tačiau stovyklos raida ir jos tikslas, kurie ilgą laiką nebuvo iki galo ištirti ar suprasti, mirties statistiką paverčia dar rafinuotesniu ir klastingesniu dalyku.
Iš pradžių pagrindinė stovykla, Osvencimas-1, buvo pastatyta ne genocidui vykdyti. Šią funkciją ji įgijo atsitiktinai. Iš pradžių stovykla buvo įkurta kaip teroro priemonė, skirta įbauginti Vokietijos okupuotos Lenkijos gyventojus. Vėliau ji patraukė vokiečių pramonininkų dėmesį, kurie Osvencime įžvelgė vergų darbo jėgos potencialą. Nuo pat pradžių Osvencimas įkūnijo šiuolaikinio pramoninio kapitalizmo gebėjimą kuo ramiausiai sugyventi su barbariška vergovine sistema ir net iš jos pelnytis.
1941 m. kovą Himmlerio įsakymu buvo įkurta nauja stovykla, Osvencimas-2 (taip pat žinoma Birkenau arba Bžezinkos vardu), kurioje tilptų 100 000 karo belaisvių – tokio skaičiaus tikėtasi, artėjant karui su Sovietų Sąjunga. Kai tiek rusų belaisvių taip ir nepasirodė (dauguma jų mirė iš bado vokiečių rankose pačioje Rusijoje), į Osvencimą pradėta siųsti žydus iš Slovakijos ir Prancūzijos. Pirmieji į Osvencimą deportuoti žydai 1942 m. pradžioje buvo panaudoti darbams. Tada dar niekas negalvojo paversti stovyklos sistemiško Europos žydų naikinimo dalimi.
Osvencimas tapo mirtiniausiu iš visų naikinimo centrų dėl to, kad tapo pagrindine genocido ašimi. 1944 m. stovykla jau buvo pasiekusi masinio žudymo pajėgumus, kurie atsiskleidė 1944 m. kovą, vokiečiams okupavus Vengriją. Per pora mėnesių į Osvencimą-Birkenau buvo deportuota arti pusės milijono Vengrijos žydų. Visi jie, išskyrus nedidelę „tinkamų darbui“ dalį, buvo iškart nužudyti.
Tai nebuvo žudymas tik dėl žudymo. Osvencimas buvo savotiška vergų darbo atsiskaitymų kontora. Per ją perėjo tūkstančių tūkstančiai, regėję savo artimųjų mirtį ir keletą savaičių praleidę „karantino stovykloje“, prieš juos išsiunčiant į kitas darbo stovyklas visoje Vokietijoje. Ir kadangi tai nutiko, karui artėjant į pabaigą, daugybė išlikusių žydų ir kitų tautybių žmonių tapo šios mirties mašinos liudytojais ir nesiliauja klausę, kodėl net ir tada niekas nemėgino sustabdyti šių žudynių.
Kaliniai buvo naudojami ir medicininiams eksperimentams. Šiuo atžvilgiu Osvencimas nesiskiria nuo kitų stovyklų, tačiau gydytojai – kuriems geriausiai atstovauja liūdnai pagarsėjęs Jozefas Mengelė – ir medicinos mokslo iškrypėliškumas čia reiškėsi žymiai didesniu mastu. Primityviausiomis sąlygomis būdavo atliekami sunkiai logiškai paaiškinami eksperimentai, skirti pagrįsti pseudomokslinėms rasinėms teorijoms, o jų aukomis tapdavo to nesuvokiantys asmenys, dažniausiai vaikai ir kūdikiai.
Osvencimas lyg juodas debesis kybo virš daugelio šalių istorijos ir meta šešėlį aukščiausiems žmonijos idealams bei pasiekimams. Tvarkos ir pažangos siekis, sukūręs biurokratiją ir reguliavimą, vadovavo gyvybės naikinimui. Noras pagerinti gyvenimą, pasireiškęs industrine masine gamyba, buvo panaudotas barbariškiems tikslams. Medicinos mokslas, skirtas gerinti žmogaus būklei ir valdomas etikos kodekso, buvo iškreiptas baisiausiu būdu.
Todėl kai kuriems pokario mąstytojams, pavyzdžiui, Theodorui Adorno, Osvencimas reiškė Apšvietos paneigimą. Filosofo įsitikinimu, visuotinių vertybių ir racionalaus uniformiškumo troškimas paskatino sunaikinti tuos, kurie buvo laikomi „kitokie“. Šių dienų lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas pareiškė, kad modernybę valdantis tvarkos poreikis pagimdė genocidą prieš tautą, neatitikusią standartinių kategorijų.
Vis dėlto Osvencimas nebuvo modernybės produktas ir tikrai ne jos įsikūnijimas. Tai buvo barbarystė, tarnavusi moderniajai valstybei, pramoniniam kapitalizmui ir rasiniam karui. Masinis žudymas uždusinant ir nuodijant dujomis gal ir naudojosi šiuolaikinio mokslo pasiekimais, tačiau kokybės pžiūriu ne ką tesiskiria nuo tūkstančių sukilėlių vergų nukryžiavimo Apijos kelyje Romos imperijos laikais.
Noras užkrauti atsakomybę už Osvencimą „modernybei“ stulbinamai akivaizdus tarp kai kurių krikščioniškų Bažnyčių. 1998 m. Vatikano deklaracijoje „Mes atsimename: šoa apmąstymas“ teigiama, kad genocide dalyvavę ar iš šalies jį stebėję katalikai kažkokiu būdu nesilaikė Bažnyčios priesakų. Deklaracija kaltino pasaulietines ideologijas, pamynusias tiek gyvybės šventumą, tiek sukūrusios sąlygas, kurios pateisino masines žudynes.
Tarsi norėdama parodyti bedievišką Osvencimo aplinką, Lenkijos Katalikų Bažnyčia įkūrė atminimo šventoves ten nukankintiems pranciškonui Maksimilijonui Kolbei ir Editai Stein. Prie dujų kamerų ir pelenų duobių buvo pastatyti kryžiai. Tokiu būdu vieta, kurioje žydai buvo siunčiami į mirtį iš dalies dėl šimtmečius vyravusių antisemitinių nuotaikų ir paniekos kultūros, pavirto teigimu tos pačios krikščionybės, kuri daugiausia neprieštaravo žydų išskyrimui iš visuomenės ir tylomis pritarė jų naikinimui.
Šis paradoksas ženklina tiek visuotinę Osvencimo svarbą, tiek ir nesubegėjimą iki galo suvokti, ką ši vieta reiškia. Žmonija iki šiol nesusitaikė su Osvencimu. Mes nenorime „pripažinti“ Osvencimo, vietoj to mėginame kuo toliau jį nukišti ir išdalyti atsakomybę žmonėms bei ideologijoms, nuo kurių mus skiria laiko atstumas.
Tiesa ta, kad Osvencimą išaugino Europos istorija ir kultūra, taip pat ir krikščionybė. Stovyklos trauka bei jos keliamas pasibjaurėjimas yra dvi kovos su šiuo paveldu pusės.