Kalbant apie žydus, gyvename nuolatinėje įtampoje. Tarsi mūsų visuomenė būtų verčiama imtis kažko skausmingo, kas jau seniai buvo palaidota, bet dabar nori nenori grįžta atsiteisti.
Istorija, ypač naujausių laikų, retai kur gali būti užversta kartą visiems laikams. Europa su savo susimaišiusiomis tautomis, vaikščiojančiais priekaištais, aktyviai besidarbuojančia atmintimi (arba užmarštimi) tam per maža. Susidūrusi su savo žydais, Lietuvos visuomenė nustemba, netgi sutrinka. Kaltinti už tai galima izoliacijos, prieblandos ir dezinformacijos dešimtmečius.
Kadangi iškart po karo tai buvo taip akivaizdu, neapykanta žydams (komunistams) tapo puikiausia manipuliavimo priemone valdyti — ir gąsdinti — žmones per ateinančius komunistų valdžios dešimtmečius. Greičiausiai komunistų propaganda nebūtų sugalvojusi nieko geriau už žydą, kuris dirba prieškario Lietuvos laimę sugriovusios valstybės jėgos struktūroms.
Taip Lietuvos žydai savaime tapo propagandine priemone naikinti ryšius su plačiuoju pasauliu ir stiprinti savimeilę monokultūroje už Geležinės sienos. Propagandiniai pasakojimai apie nedarbą, skurdą, kapitalistinį išnaudojimą ir kitos temos Lietuvoje greitai nustojo savo galios; tačiau svetimos genties, kuri sakėsi esanti šalies dalimi, germaniškos pavardės ir gerklinis akcentas išmušdavo dėmėmis net ir tautos komunistus.
Liaudyje gyvas žydo baidyklės paveikslas ėjo podraug su vietos administracijos pastangomis ištrinti anksčiau Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų atminimą (paradoksalu, bet ir čia anksčiau gyvenusių rusų). Ketinimai ištrinti istorijos suvokimą buvo įgyvendinami naikinant materialinės ir dvasinės kultūros paminklus: seniai mirusiųjų kapines, maldos namus, bibliotekas ir gimnazijas. Tik pastaraisiais metais bendru žydų ir lietuvių rūpesčiu iškilo keli atminties ženklai liūdname lietuviškame peizaže.
Mūsų žinių apie karo metų katastrofos aplinkybes ir priežastis stygiaus užpildyti negali nei žiniasklaida, nei juo labiau politinės kampanijos. Šis klausimas yra per sudėtingas, platus, daugiasluoksnis, o tam tikru požiūriu per tamsus ir netgi atidėtinas — jo negalima pradėti ir baigti vienu ar dviem veiksmais. Tai pati didžiausia tragedija lietuviškos kultūros erdvėje, ir keista, kad ji taip ir nepateko (su keletu išimčių) į „aukštosios“ literatūros ir meno akiratį, taip ir nesulaukė didesnio paveldėtojų, t.y. mūsų, dėmesio.
Prarajos įveikti negalima pasitelkus mums svarbų (ir ne visada vienareikšmį) teiginį, kad lietuviai priešinosi ir kentėjo, o žydai automatiškai stojo į sovietinių okupantų pusę.
1940-aisiais tai, kas iracionalu, maišėsi su racionalu: tuomet Stalino, kaip ir Hitlerio, kylanti žvaigždė buvo tokia užburianti, kad panašioje situacijoje sunku įsivaizduoti kažką, bandantį dar ir pasipriešinti.
Per pastarąjį dešimtmetį lietuviškai pasirodė keletas puikių leidinių šia tema, tačiau rimtesnių diskusijų visuomenėje jie nesukėlė. Vis dėlto situacija smarkiai keičiasi. Ir ne lietuvių viešojoje erdvėje, bet tarptautiniame internete. Surinkę www.google.com paieškos langelyje senąjį jidiš kalba bet kurio Lietuvos miesto pavadinimą, pvz., Kovno, patenkame tarsi į kitą pasaulį. Tinklapyje ushmm.org/kovno/ angliškai Hidden History of Kovno Ghetto, itališkai olokaustos.org/geo/ghetti/kovno pažintinė medžiaga apie prieškario Kauną, istorinės nuotraukos ir dokumentai, amžininkų liudijimai ir stebėtojų vertinimai. Tai dar ne viskas; holokaustas nėra pirma ir paskutinė Lietuvos žydų tema. Ne mažiau tinklalapių jidiš, Lietuvos žydų litvakų paveldui. Jie prieinami internete surinkus raktinius žodžius „litvaks“, „shtetl“ ir pan. Ir tai ne suokalbis prieš lietuvius. Vieša paslaptis yra tai, kad litvakai, t.y. senosios Lietuvos kunigaikštystės žemių gyventojai žydai, yra ypatingas puslapis civilizacijos istorijoje, kuris neįdomus tik mums, paveldėtojams.
Šis tekstas nėra apologija, bet nuoroda į šaltinius, kurie suteiktų prasmingą turinį diskusijoms ir polemikai. Tiesa yra ta, kad po karo lietuviai spyriojosi (o iki dabar dažniausiai nejautė poreikio) atskirti tuos Lietuvos žydus, kurie — drauge su daugybe lietuvių — kūrė Tarybų Lietuvą, nuo tų, kurie smarkiai rizikavo pasisakydami ir prieš komunistų režimą. Chinese dictionary Buvo ir tokių; tačiau ir jie buvo priskiriami prie svetimųjų ir pasirinko emigraciją. Turint galvoje jų nusivylimą, tai buvo skaudi lemtis.
Žmonės, kurie turėjo išnykti iš Lietuvos vidaus ir išorės akiračio, yra čia. Ar po visų nusivylimų jie vis dar nori su mumis kalbėtis? Perduoti tai, ko išmoko itin sunkiomis sąlygomis? Didesnę baimę kelia tai, kad neišgirsime. Susitaikymas su išties labai netolima krašto praeitimi — tema, svarbesnė ne žydams, bet mums. Vakarykštė baimė turi eiti šia kryptimi, keliu be baimės, bet ir be išankstinio nusistatymo.