Užuojautos

Netekome Firos Bramson – Alpernienės

FIRA Bramson

Esfir Bramson-Alpernienė (18.12.1924-12.6.2016)

Anapilin išėjo Esfir Bramson-Alpernienė, visi ją vadino Fira. Atsisveikinome su ja, suvokę, jog netekome ne tik brangaus žmogaus, bet ir dalies išlikusios senosios Lietuvos žydų istorijos. Fira priklauso 20-ojo amž. žydų kultūros asmenybėms, jų būta nemažai, tokių kaip Shimon Dubnov, Max Weinreich, Tzemach Shabad ir kitų. Ji pati kilusi iš garsios Bramsonų šeimos, kurios atstovai vaidino svarbų vaidmenį socialiniame Lietuvos ir Europos žydų gyvenime. Kaune tarpukariu Bramsonų šeima kauniečiams žydams inteligentams buvo traukos centru. Fira pagrindinį išsilavinimą gavo jidiš Šolomo Aleichemo gimnazijoje. Šeima ir mokykla Firai visada buvo šventovė, nors šis jos gyvenimo etapas truko labai neilgai.

Skaityti plačiau
IN MEMORIAM

IN MEMORIAM

Šiandien Panevėžio miesto žydų bendruomenę ir visuomenę pasiekė liūdna žinia, kad Izraelyje po sunkios ir ilgos ligos, mirė garsi Panevėžio miesto buvusi gydytoja Mira Rozova. Pusę savo gyvenimo ji pradirbo vyriausiąja gydytoja Panevėžio infekcinėje ligoninėje. 1954 m. Marija baigė Krasnodaro medicinos institutą. Atidirbusi 3 metus pagal paskyrimą Kaliningrado srityje, persikėlė į Panevėžį 1957 m. Dirbo terapeute dabartinėje respublikinėje ligoninėje, poliklinikoje.  Tuomet tai tebuvo nedidelis infekcinės ligoninės skyrius. Tad buvo nutarta atidaryti atskirą infekcinę ligoninę, kuriai vadovauti paskyrė jaunutę, bet energingą M. Rozovą. Infekcinė ligoninė pokario laikais įsikūrė Panevėžio žydų ligoninės patalpose Ramygalos gatvėje, kurią po karo reikėjo remontuoti. Bet apie 20 metų ligoninės darbo  prabėgo senose, nerenovuotose  patalpose.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Mirus aktyviam Kauno žydų bendruomenės nariui, žydų kultūros puoselėtojui, Antrojo pasaulinio karo veteranui, žmogui, kuris inicijavo Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus Holokausto metu, paiešką bei rūpinosi jų gerbūviu ir atminimu, Judeliui Ronderiui, nuoširdžią užuojautą reiškiame jo dukrai Lėjai, jos šeimai, anūkams, ilgametei globėjai Stefanijai Ancevičienei ir visiems jį pažinojusiems.
Kauno žydų bendruomenė

 

Užuojauta

Užuojauta

Liūdime ir reiškiame užuojautą artimiesiems, mirus Marijai Rolnikaitei (g. 1927 m. liepos 21 d. Klaipėdoje). Žinoma rašytoja, vertėja, M. Rolnikaitė mirė, sulaukusi 89- erių metų. Ją dažnai vadina lietuvių Ana Frank. Kai Marijai buvo 14 metų, ji kartu su šeima atsidūrė Vilniaus gete. Po to laukė dvi koncentracijos stovyklos. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas paauglės pomėgis – įprotis rašyti dienoraštį, – virto svarbiu dokumentu, kuriame užfiksuota viskas, kas atsitiko Lietuvos žydams nuo 1941 iki 1945 metų.
1963 m. M.Rolnikaitė išleido atsiminimų knygą apie getą ir koncentracijos stovyklas „Turiu papasakoti“ (išversta į 18 kalbų). Nuo 1965 m.ji gyveno Sankt Peterburge. 1974 m. išleido apysaką “Pratinkis prie šviesos”. Paskelbė publicistinių straipsnių, apybraižų, recenzijų.
M.Rolnikaitė buvo ne tik Vilniaus geto, Strazdamuižos (Latvija) ir Štuthofo koncentracijos stovyklų kalinė, anti-nacistinio pasipriešinimo kovų dalyvė. M. Rolnikaitė jidiš kalba sukūrė poemą ” Strazdamuižos himnas”. Ši poema tapo drąsių kovotojų prieš nacizmą pasipriešinimo himnu. Po karo dirbo meno reikalų valdyboje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. 1955 m. baigė M. Gorkio literatūros instituto Maskvoje aukštuosius literatūros kursus. Nuo 1964 M.Rolnikaitė gyveno ir dirbo Leningrade. Daugelį metų ji buvo vienintelė Leningrado rašytoja, savo darbuose rašiusi apie Holokaustą ir pasakojusi apie žydų didvyriškumą ir kančias. Ji aktyviai dalyvavo antifašistiniame judėjime ir Sankt Peterburgo žydų bendruomenės veikloje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sako: tebūnie šviesus Marijos Rolnikaitės atminimas.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Rimantą Vaitkų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pirmąjį pavaduotoją dėl mylimos mamos mirties.

Užuojauta

Kovo 15d. mirė Neli Bolotina, LŽB Socialinio centro narė.(1924 05 11 – 2016 03 15).Nuoširdžiai užjaučiame Prof. Adolfą Bolotiną, buvusį Vilniaus žydų bendruomenės pirmininką dėl mylimos žmonos Neli mirties. Sunkią netekties valandą linkime stiprybės sūnui Viktorui, dukrai Inai , anūkams bei visai Bolotinų šeimai.

Užuojauta mirus Pasaulio Tautų Teisuolių Petro ir Onos Mikuličių sūnui, žurnalistui Vytautui Mikuličiui

Nuoširdžiai užjaučiame Pasaulio Tautų Teisuolių  Petro ir Onos Mikuličių artimuosius, mirus jų sūnui  žurnalistui Jurgiui Vytautui, karo metais kartu su savo tėvais išgelbėjusiems Kanadoje gyvenančią smuikininkę Juliją Remigolskytę-Flier.

PETRO ir ONOS MIKULIČIŲ ŠEIMOS ŽYGDARBIS

Petras ir Ona Mikuličiai su savo trimis vaikais gyveno Kaune, Žemutinėje Fredoje, Minkovskių g-vės 110-ajame name. Karo metais netoli nuo jų namų į priverstinius darbus atvarydavo žydus iš Kauno geto, tarp kurių buvo ir Klara Gelman. 1942–1943-ųjų metų žiemą Klara Gelman ryžosi paprašyti Onos ir Petro Mikuličių gelbėti savo dviejų metų dukterėčią Juliją Remigolskytę (vėliau Flier). Nepaisydami rizikos, Ona ir Petras Mikuličiai sutiko priglausti mažytę žydų mergaitę ir tėviškai ja rūpinosi. Tikru savo tėvų pagalbininku, gelbėjant mažąją Juliją, tapo jų sūnus Vytautas. Mergytė greitai išmoko kalbėti lietuviškai, kaimynams buvo sakoma, kad tai mirusios Onos Mikuličienės sesers dukrytė.

Skaityti plačiau

Užuojauta, siunčiama per Turkijos ambasadorę

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Turkijos žmones po kovo 13-osios išpuolio Ankaros centre. Terorizmas, kurio grėsmė puikiai suprantama ir Lietuvos žydų bendruomenei, tebėra didžiuliu iššūkiu 21 a. pasaulio visuomenei . Smerkiame šio brutalaus nusikaltimo vykdytojus, kurių įkaitais tapo daugybės civilių saugumas bei gyvybės.

UŽUOJAUTA

UŽUOJAUTA

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su lūdesiu praneša, kad mirė Isakas Kaganas (Isaak Kagan; g. 1929 m. kovo 13 d. Kaune) – Lietuvos teisininkas, advokatas, visuomenės ir advokatų savivaldos veikėjas.

Isakas Kaganas 1947–1952 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete baigė teisę, įgijo  teisininko kvalifikaciją. Dirbo technikumų mokytoju, įvairių organizacijų  juriskonsultu, juridinės komisijos konsultantu, 1971–1973 m.Lietuvos Teisingumo ministerijos konsultantu, nuo 1974 m. iki 2009 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto 2-osios advokatų kontoros advokatas.

Isakas Kaganas parašė monografijas “Globa ir rūpyba”,  “Lietuvos baudžiamojo kodekso komentarą,  apie 50 straipsnių teisės ir politikos tema autorius. Paskelbtos publikacijos “Rinktinės advokatų kalbos teisme” , “Apie gynėjo padėtį baudžiamajame procese”. Skaitė pranešimą “Komunistiniai režimai – tautinio genocido vykdytojai” Lietuvos Sąjūdžio narys (nuo 1988 m.), Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys (1992–1994), Lietuvos Sąjūdžio komisijos LR Konstitucijos projektui rengti narys (1992 m.), Visuomeninės Konstitucijos saugos komisijos narys, Lietuvos advokatų tarybos, Lietuvos piliečių chartijos, LR vyriausiosios rinkimų komisijos  narys, Lietuvos advokatų garbės teismo narys, Lietuvos JT asociacijos viceprezidentas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia žmoną ir artimuosius.

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

Vasario 3d, eidamas 88-uosius, mirė dirigentas, orkestrų vadovas profesorius Saulius Sondeckis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu skausmu sutiko žinią apie Maestro Sauliaus Sondeckio mirtį. Bendruomenei tai reiškia garbės nario, ilgamečio bendruomenės draugo netektį. Maestro žavėjo savo profesionalumu, asmenybės šiltumu, nuoširdumu.
Žydiškai publikai puikiai pažįstamas bei gerbiamas Maestro Saulius Sondeckis, kilęs iš intelektualų žydų gelbėtojų šeimos, dalyvavo žydų bendruomenės rengiamuose kultūriniuose renginiuose nuo pat jos atkūrimo pradžios.
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną prof. Silviją Sondeckienę, sūnus Saulių, Vytautą, Paulių Sondeckius ir jų šeimas.
Maestro S.Sondeckio atminimas ilgai išliks žydų bendruomenėje, su kuria didis dirigentas, inteligentiškas, plačios širdies charizmatiškas žmogus mielai bendraudavo. Per paskutinį susitikimą 2015 gegužės mėnesį benduomenės salė lūžo, visi atėjo pažiūrėti filmo apie garsųjį Lietuvos muziką  prof. Saulių Sondeckį, filmą prodiusavo jo sūnus Saulius. Pats  Maestro tuomet dėkojo tėvams už savo muzikinės karjeros sėkmę, sakydamas, jog pasakojimai apie jų gerus darbus ėjo iš lūpų į lūpas: mamos mokytojos labdaringa veikla, padedant neturtingiems mokiniams ir tėvo Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio žygdarbiai, gelbėjant žydus. Jackus Sondeckis už žydų gelbėjimą Jad Vašeme paskelbtas Pasaulio Teisuoliu. Lietuvos muzikai vertina S.Sondeckį kaip aukščiausios prabos Lietuvos menininką, gimusį praeitame šimtmetyje. Beveik metai iki išėjimo jis buvo visavertis scenos atlikėjas, nepaisant jo amžiaus. Per 50 metų kūrybinį laikotarpį profesorius S. Sondeckis dirigavo daugiau kaip 3 tūkst. koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivanyje, Pietų Korėjoje.

S.Sondeckis gimė 1928 metų spalio 11 dieną Šiauliuose. 1948-1952 metais jis studijavo smuiką Lietuvos konservatorijoje pas profesorių Aleksandrą Livontą, vėliau smuiko studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, kartu pas Igorį Markevičių studijavo dirigavimą. Kaip dirigentas S. Sondeckis pradėjo dirbti 1955 metais. Iš pradžių jis vadovavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestrui. Mokyklos orkestro didžiausias laimėjimas – 1976 metų Herberto von Karajano jaunųjų orkestrų konkurse Berlyne gautas aukso medalis. 1960 metais maestro subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo daugelyje pasaulio šalių ir vadovavo jam iki uždarymo 2004 metais. Jis taip pat yra vadovavęs Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) valstybinio Ermitažo orkestrui, Lietuvos Baltijos kameriniam orkestrui, dirigavęs kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“.

Profesorius yra apdovanotas Gedimino 5–ojo ir 1-ojo laipsnio ordinais, 1998 metais apdovanotas Vyriausybės premija, 1999 metais – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2000 metais paskelbtas Šiaulių miesto garbės piliečiu, 2002 metais S.Sondeckiui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, Estijos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas, 2003 metais – pirmos klasės Austrijos garbės kryžius. S.Sondeckio vardas suteiktas Šiaulių menų gimnazijai (buvusiai Šiaulių konservatorijai).

Tebūnie šviesus dirigento Sauliaus Sondeckio atminimas.

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad sausio 18d. mirė LŽB narė Faina Duškina (1946 07 28 – 2016 01 18).

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą dukroms, netekusioms mamos: Marijai Duškinai – ansamblio “Fajerlach” dainininkei ir Jelizavetai Volynskajai, žentui Leonidui Volynskiui, anūkams bei visiems artimiesiems. Užjaučiame Fainos Duškinos seserį, ansamblio “Fajerlech vadovę Larisą Vyšniauskienę.

Atsisveikinti su velione galima sausio 20d. nuo 10.30 – 13.00 valandos Vilniaus laidojimo

rūmuose, Olandų g. 22.

 

 

Užuojauta

Su liūdesiu ir užuojauta artimiesiems pranešame, kad lapkričio 12d. mirė Abramas Leščius. Skaudi netektis Lietuvos žydų bendruomenei. Netekome nuoširdaus protingo žmogaus, ilgamečio Vilniaus Choralinės sinagogos minjano gabajaus. (1932 04 18 – 2015 11 12)

Abramas bus laidojamas pagal žydų tradicijas. Laidojimo ceremonija prasidės lapkričio 13d. 11val. Vilniaus Žydų kapinėse, Sudervės kelias 28. Norintys atsisveikinti, gali susirinkti prie LŽB bendruomenės Pylimo 4 , 10.30 val. Bus autobusas.

Izraelio ambasados užuojauta:

Skaityti plačiau

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl penktojo Izraelio prezidento Yitzhako Navono mirties. Daug žydų visame pasaulyje jį prisimena su pagarba kaip protingą intelektualą, išmintingą, atsidavusį valstybei ir žmonėms lyderį. Izraelis neteko dar vieno savo garsaus sūnaus – didžiavyrio . Lietuvos žydai reiškia gilią užuojautą prezidento Yitzhako Navono šeimai.

UŽUOJAUTA

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia „Kogalymavia“ 9268-ojo reiso katastrofos aukų artimuosius ir visus Rusijos žmones. Mintimis esame kartu su Jumis.

Pro memoria Uri Chanoch parašė jo draugas Julius Bermanas

   Uri Chanoch –  kaunietis, išgyvenęs Holokaustą Kauno gete, iš jo perkeltas į Dachau. Netekęs artimųjų paauglys berniukas patyrė visą Šoa siaubą. Todėl  jis  tapo nenuilstančiu tvirtu išgyvenusiųjų gynėju, tą gerai žinojo jo gimtosios Lietuvos žydai.

   Jis gimė Kaune 1928m. užaugo garbingų sionistų namuose. Uri buvo tik 13, kai su tėvais buvo išsiųstas į Kauno getą 1941m. Jis pradėjo dirbti nacių biure, netrukus ėmė darbuotis geto pogrindžio veikloje ir rizikuodamas savo gyvybe, daug kartų yra pavogęs darbo leidimus, kurie leisdavo žydams pabėgti iš geto. Jam taip pat pavyko išsaugoti savo 9-erių metų brolio Daniau gyvybę, kai jis pasislėpė per Kauno geto  Vaikų akciją. Net ir žiauriai mušamas, Uri neišdavė naciams, kur slėpėsi  brolis.

Skaityti plačiau
Užuojauta

Užuojauta

Geros valios fondas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su dideliu liūdesiu praneša, kad rugsėjo 1-ą dieną, savo namuose Izraelyje, mirė Fondo valdybos narys Uri Chanoch. Netekties valandą Fondas užjaučia U. Chanoch šeimą ir gedi kartu – išėjo mūsų brangus bičiulis ir nepamainomas kolega.

Uri Chanoch gimė 1928 metais Kaune. Holokausto metu išgyveno Kauno getą, vėliau Dachau koncentracijos stovyklą, tačiau neteko savo senelių, tėvų ir sesers. Patyręs karo, persekiojimo ir naikinimo siaubą, U. Chanoch visą savo gyvenimą paskyrė kovai už Holokaustą išgyvenusių žydų gerovę, rūpinosi restitucijos klausimais Lietuvoje ir svetur.

Užuojauta

PRO MEMORIA
ŠEVKA (ŠEFTELIS) MELAMEDAS (1926.04.10-2015.08.31)

          Pirmadienį, eidamas 90-tuosius metus, mirė paskutinis Biržuose gyvenęs žydas Ševka (Šeftelis) Leiba Melamedas. Su Šeftelio Melamedo išėjimu iš gyvenimo baigėsi apie 400 metų trukęs Biržų žydų bendruomenės gyvavimas Biržų krašte. Hitlerio ir jo pakalikų vykdytas Holokaustas jau anksčiau sunaikino Biržų žydų bendruomenę. Netekome savo kaimynų, Biržų krašto piliečių.

Per laimingą atsitiktinumą 1941 m. dar paauglys būdamas Šeftelis Leiba Melamedas, pavykus netikėtai su į armija paimtu broliu Šalomu, pasitraukti į Sovietų sąjungą, išvengė žudynių. Po kiek daugiau nei mėnesio motina Pajė, tėvas Peisachas bei vos septynerių metų sulaukęs jo brolis Hirša tragiškai atgulė Pakamponyse, netoli Astravo. Tuo tarpu Š. Melamedas ir jo vyresnysis brolis buvo nuvežti į Rusijos gilumą. Ten Šeftelis dirbo kolūkyje. Vėliau įstojo į Kuibyševo (Rusija) lietuvių amatų mokyklą, dirbo lėktuvų gamykloje.  1945 m. Šeftelis grįžo į Biržus, tačiau namų ir artimųjų jau neberado. Biržuose susitiko savo brolį Šalomą ir kartu apsigyveno pas brolio gerą draugą Leoną Jukonį. Vėliau Šeftelis išvyko į Klaipėdą, kur dirbo atstatydamas Klaipėdos miestą. Po kiek laiko vėl sugrįžo į Biržus ir pradėjo darbuotis duonos kepykloje. Čia sutiko savo gyvenimo draugę Genovaitę ir su ja sukūrė šeimą bei užaugino dvi dukras – Letą ir Nelę bei susilaukė anūkų Dainos, Astos, Petro, Kristinos ir Dalios…

Skaityti plačiau

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gedi, netekus vienos iš moterų organizacijos “WIZO”  įkūrėjos, aktyvios bendruomenės narės Fenios Zibuc (1921 01 03 – 2015 07 28).

Šią liūdną valandą reiškiame nuoširdžią užuojautą sūnui Izaokui Zibuc, dukrai Marinai Vildžiūnienei, anūkams ir visiems artimiesiems.

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gedi netekus Vilniuje gimusios buvusios partizanės, akademikės, knygos “Partisan from Vilna” autorės
RAŠEL MARGOLIS (RACHEL MARGOLIS)
(1921-10-28 – 2015-07-06)
Rašel Margolis buvo ginkluoto pasipriešinimo prieš  nacistus dalyvė, kurios visa šeima žuvo Holokausto metu.
Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius bei draugus.
young-rachel1 (1)
Kai jauna žydų mergaitė Rašel pateko į Vilniaus getą ji buvo šviesiaplaukė ir
mėlynakė, ir galėjo pereiti ” į arijų pusę”, kaip ji sakydavo. Rašel Margolis
dirbo Hermano Kruko geto bibliotekoje Strašūno gatvėje (dabar Žemaitijos
gatvė), kur ginkluoto pasipriešinimo prieš nacius dalyviai kartais rūsyje
mokydavosi šaudyti. Ji draugavo su Hirshu Gliku, jaunu poetu, kuris parašė eiles, tapusias partizanų himnu ” Sog Niet Keynmol”, dar dabar himnas dainuojamas, kai Holokaustą išgyvenusieji susirenka Izraelyje ir kitose pasaulio šalyse. Margolis
buvo pirmoji išgirdusi eilėraštį ir jam sukūrė muziką. Rašelės visa šeima buvo nužudyta per Holokaustą. Ji ištekėjo už kolegos partizano, sukūrė savo šeimą, susilaukė dukterų. Po karo daugelį metų dirbo dėstydama biologiją Vilniaus universitete ir padėjo išleisti garsųjį “Sakovičiaus dienoraštį”, kuriame aprašytos Paneriuose vykdytos žudynės liudininko akimis. Išvykusi gyventi į Izraelį, Rašelė vasaromis sugrįždavo į Vilnių ir savanoriaudavo, rengdama ekspozicijas apie Holokaustą Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žaliajame Name bei vesdama ekskursijas po Vilniaus getą.