Uri Chanoch –  kaunietis, išgyvenęs Holokaustą Kauno gete, iš jo perkeltas į Dachau. Netekęs artimųjų paauglys berniukas patyrė visą Šoa siaubą. Todėl  jis  tapo nenuilstančiu tvirtu išgyvenusiųjų gynėju, tą gerai žinojo jo gimtosios Lietuvos žydai.

   Jis gimė Kaune 1928m. užaugo garbingų sionistų namuose. Uri buvo tik 13, kai su tėvais buvo išsiųstas į Kauno getą 1941m. Jis pradėjo dirbti nacių biure, netrukus ėmė darbuotis geto pogrindžio veikloje ir rizikuodamas savo gyvybe, daug kartų yra pavogęs darbo leidimus, kurie leisdavo žydams pabėgti iš geto. Jam taip pat pavyko išsaugoti savo 9-erių metų brolio Daniau gyvybę, kai jis pasislėpė per Kauno geto  Vaikų akciją. Net ir žiauriai mušamas, Uri neišdavė naciams, kur slėpėsi  brolis.

   Jo prisiminimai užrašyti ir saugomi Yad Vasheme: ” Naciai ėjo iš vieno namo į kitą, išsivesdami vaikus. Jie suėmė mus visus, ir mano broil taip pat. Aš stovėjau už 4 metrų ir mačiau, kaip vokietitis laikė mano brolį, pasakiau: “Štai, jam galas.” Mano galvoje greitai sukosi mintys: gal man pačiam pulti į nacių rankas? Bet kol aš svarsčiau, brolis ištraukė ranką ir pasileido bėgti. Naciai sužinojo, kad jis buvo mano brolis. Jie išrengė mane nuogai. “Kur tu paslėpei savo brolį?” Vėl ir vėl, ir vėl. Ką aš pasakysiu mamai? Mano mama paprašė, kad prižiūrėčiau jį. Turėsiu žiūrėti jai į akis ir sakyti, kad atidaviau brolį į nacių nagus. Aš to neištverčiau. Jie ir toliau mušė mane – kol aš netekau sąmonės”.

   Vokiečiai pradėjo geto likvidavimą 1944 liepą, kai Raudonoji armija priartėjo prie Kauno. Uri Chanoch prisimena: “Išvežė į  Štuthofą. Mano motina ir mano sesuo išlipo. Moterims ir vaikams buvo liepta išlipti.  Aš neprisimenu, ar mes pasibučiavom, neprisimenu, ar mes apsikabinom. Aš nemanau, kad taip ir nesuprantu, kodėl?  Aš nežinojau tada, kad niekada jų nebepamatysu. Mama man davė savo nuotrauką. Lageryje aš galėjau ją išsaugoti, įsidėdamas į savo medinę klumpę, o nuo prakaito nuotraukos spalva nusiplovė. Tuo pačiu metu ji mirė. “

   Uri seneliai, tėvai ir sesuo žuvo Aušvice ir Štuthofe. Uri ir brolis Danius kartu su tėvu buvo išsiųsti į Landsberg-Kaufering darbo stovyklą, kuri priklausė Dachau. Po to Danių su tėvu išvežė į Aušvicą.

1945 balandžio mėnesį Uri buvo traukinyje prie Dachau, kai prasidėjo bombardavimas. Jis iššoko iš traukinio ir bėgo į mišką,ten po kelių dienų jį surado ir išgelbėjo Sąjungininkų kariai. Uri Chanoch aprašė savo prisiminimuose, kaip jis tuomet jautėsi : ,,Aš buvau 17-os. Po ketverių metų, išgyventų geto ir koncentracijos stovykloje, buvau išsekęs nuo bado, nusilpęs tiek, kad negalėjau vaikščioti. Man naciai įsakė įlipti į traukinį, kuriuo veždavo galvijus, o tai reiškė mirtį. Kai amerikiečiai bombardavo važiuojantį traukinį, man pavyko pabėgti ir po dviejų dienų slapstymosi miške bei nuošaliame apleistos karinės stovyklos rūsyje,  išgirdau garsų tankų keliamą triukšmą. Kai išdrįsau išeiti, pamačiau baltą žvaigždę. Nežinojau, kad jie  amerikiečiai, o jų būrio vadas buvo žydas. Užplūdo šiltas, nuostabus jausmas, kai pareigūnas prabilo jidiš ir maneerspėjo, kad valgyčiau labai mažai, nes jis tikriausiai jau matė išbadėjusius žmones, mirštančius nuo valgymo, nes skrandis buvo atpratęs nuo maisto.

   Aš nežinojau, kur eiti, pirmą kartą po ketverių metų buvau laisvas ir vienišas šalyje, o ji man reiškė pragarą – Vokietiją. Aš nusprendžiau eiti pažįstamu keliu link Landsberg stovyklos, kurioje dirbau. Buvo naktis, ieškojau, kur prisiglausti, pamačiau kažką panašaus į prieglaudą. Joje buvo daug kareivių, pastebėjau žmogų, jis buvo vadas ir kažkaip pajutau, kad jis – žydas. Kreipiausi, jis apkabino mane, po to sušaukė visus vokiečius į aikštę, liepė dviem moterims pasiimti mane namo ir rūpintis manimi. Po trijų mėnesių atradau savo jaunesnįjį  brolį, kuris buvo jau 13 metų, išlikęs gyvas, vienintelis iš visos mano šeimos.”

   Yad Vasheme užrašytuose Uri liudijimuose prisimenama apie susitikimą su broliu po karo ir apie juos abu apėmusius jausmus. ,,Paskutinis žmogus, kurį tikėjausi dar išvysti gyvą,  buvo mano brolis Danius. Praėjus trims mėnesiams po karo, suradau jį, bet mes net neapsikabinom, mes nepasibučiavom. Kažkas mums atsitiko, tarsi kas būtų šaknis išrovęs. Po karo Vokietijoje aš dažnai susitikimuose pasakodavau prisiminimus, sakydavau vokiečiams: jūs sudraskėte ir atėmėte iš mūsų jausmus, sutrypėte gebėjimą mylėti, verkti, juoktis, todėl aš jums niekada neatleisiu “.

   Uri kurį laiką dirbo pedagogu Vokietijoje ir Italijoje, kol 1946 m. eimigravo į Palestiną, kur jis tapo Kibbutz Alonim nariu. 1948 metais jis įstojo į Palmach ir toliau tarnavo  Izraelio gynybos pajėgose iki 1951m. 10 metų Uri dirbo keliose verslo firmose, kol 1961m. tapo  nepriklausomu pramonės ir verslo vadybininku.

   Organizacijų sąrašas, kurioms Uri aukojo savo laiką, yra ilgas. Jis buvo išgyvenusiųjų Dachau, Landsberg ir Kaufering lagerius, asociacijos Izraelyje pirmininkas. Dirbo tarybos nariu centrinėje Holokaustą išgyvenusių žmonų organizacijoje, Lietuvos žydų asociacijoje Izraelyje ir Bavarijos Atminimo fonde, atsakingame už Dachau ir Flossenburg koncentracijos stovyklų išsaugojimą.

   Nuo 2008 m. Uri Chanoch dirbo Pasaulyje žinomoje organizacijoje Claims Conference ( Ieškinių Konferencija) direktorių valdybos nariu, o nuo 2011m. Derybų komiteto nariu. Dirbdamas Pasaulio žydų restitucijos organizacijoje (WJRO), jis pasisakė už turto grąžinimą išgyvenusiems Holokaustą.  Prieš mirtį Uri vis dar kalbėjo ir tikėjo, kad privatus nusavintas, išgyvenusių Holokaustą Lietuvos žydų turtas, bus grąžintas ir žala bus atlyginta.

Jis buvo de facto Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų atstovas devynerius metus, kol  2011 m. buvo susitarta su Lietuvos vyriausybe grąžinti $ 1.100.000 kompensaciją už konfiskuotą, iki Holokausto žydų bendruomenei priklausiusį turtą. Buvo sukurtas  Lietuvos Geros valios fondas.

   2013 m. rugpjūtį Uri susitiko su Vokietijos kanclere Angela Merkel per jos istorinį vizitą į Dachau, nes pirmą kartą Vokietijos Valstybės vadovė atvyko į šį buvusį nacių lagerį , kur jie buvo pasmerkiami myriop.Kanclerė ,,klausėsi, ką mes kalbėjome,  ji reagavo labai šiltai.” Uri sakė po ceremonijos: “Ji paklausė manęs, kaip aš galiu grįžti į šią vietą? Atsakiau, kad net po tiek daug metų skausmas neišnyko, gyvi prisiminimai apie tai, kas vyko šeimos nariams ir apie šešis milijonus nužudytųjų. Aš vis dar turiu galvoti apie visus juos, apie mano seserį, apie mano mažąjį pusbrolį. Bet mes turime ir toliau gyventi “.

2006, jis buvo vienas iš šešių uždegusių ugnį per valstybinę ceremoniją Holokausto atminimo dieną Yad Vasheme, skirtą šešiems milijonams nužudytų žydų.

Skaitykite čia apie Chanoch šeimą.

Uri Chanoch buvo vedęs Yehudit, jie susilaukė, trijų vaikų ir penkių anūkų. Jis mirė būdamas 87 metų.

Jo artimas bičiulis Julius Bermanas parašė šį tekstą nuo saves, kaip bendradarbis litvakas, nes abu su Uri jie abu jautėsi giminingomis sielomis. ,,Man skaudu, kad jo nebėra, jis nebegrįš,  kad toliau ragintų kovoti už mūsų tautą. Mūsų gyvenimas buvo praturtintas Uri draugyste.Tebūnie šviesus jo atminimas.”