Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko Irinos Guzenberg ir Genricho Agranovskio knygos „Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais“, antrojo pataisyto ir papildyto leidimo pristatymas.
Pasak antrojo leidimo redaktorės Dalijos Epšteinaitės, ši knyga yra unikali. Knyga yra vertinga, jei gera jos struktūra, nurodytos rodyklės, vardai, objektai, todėl ją galima vadinti enciklopedija. Ji apie Lietuvos Jeruzalę, Vilniaus žydus, apie neįkainojamą istoriją, kuri yra tyrinėjama ne tik Lietuvoje, bet daugelyje kitų šalių. Knygoje primenama Česlovo Milošo frazė: „…kai kalbame apie Vilnių, reikia atsiminti, kad didžiąja dalimi, tai buvo žydų miestas“…
Antrasis leidimas – ne paskutinis. Šią unikalią knygą įvertins kiekvienas, bent kiek besidomintis žydiškojo Vilniaus istorija. Knygą galima skaidyti į mažesnes, nes ji sudaryta tarsi iš atskirų kelionių po miestą vadovų. Kol kas abu leidimai rusų kalba. Knyga turėtų pasisekimą, jei būtų išversta į lietuvių ir anglų kalbas. Jos vertė – humanitariniai dalykai, kurie svarbūs Lietuvos jaunimui, ieškančiam jidiš istorijos palikimo. Autorė pateikia net senuosius gatvių pavadinimus, kokie jie buvo žydiškajame Vilniuje. Juk Vilnius niekada iki šeštojo 20 amž. dešimtmečio nebuvo lietuviškas, senamiestyje iki Holokausto skambėjo jidiš, toliau paėjus, rusų, lenkų kalbos. Knygoje justi žydiška dvasia ir tai yra autorių nuopelnas. Knygos vertė – ne tik naujas žvilgsnis, rodyklės, o dvasia, kas ir kur gyveno, ką veikė, ką valgė, kepė, kokia veikla garsėjo… Akį traukia senosios nuotraukos. Einant Vilniaus senamiesčiu verta pakelti akis į viršutinius namų aukštus, ten yra ką pamatyti ir net galima suprasti, ar senasis pastatas buvo žydų.