Lapkričio 17 d. 18 val. – K. Navicko karpinių parodos pristatymas LŽB buveinėje 3-me aukšte
Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30 d. Raseiniuose. Gyvena Grigiškėse, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1991 metų. 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. K. Navickas pripažintas tradicinių amatų meistru. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė Japonijoje EXPO-2005; Lince (Austrija), Kinijoje EXPO-2010, Varšuvoje, Gdanske (Lenkija), Filadelfijoje (JAV), Magiliov Podolske (Ukraina), Maskvoje ir Sankt-Peterburge (Rusija), Minske (Baltarusija). Lietuvoje surengta virš dešimties personalinių parodų. Nuo 2003 m. meistro dirbtuvėse J. Basanavičiaus g. 29 veikia pastovi jo darbų ekspozicija. Meistras išleido dvi savo karpinių knygas.
Navickas dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programoje. Su kitais programos dalyviais nuolat dalyvauja Vilniaus miesto bei respublikiniuose kultūriniuose renginiuose. K. Navickas – trijų paskutinių Nacionalinių dainų iš šokių švenčių dalyvis. Dirbtuvėse meistras priima besidominčius tautodaile, supažindina su karpymo bei raižinių istorija, tematika bei technika, suteikia galimybę praktiškai išbandyti savo jėgas karpant ar spaudžiant atspaudus. Navickas nuolatinis respublikinio konkurso Aukso vainikas dalyvis – 2005 m. ir 2007m. apdovanotas III laipsnio diplomu, 2012m, ir 2014 m. – II laipsnio diplomu, 2006 m. ir 2010 m. šiame konkurse pripažintas geriausiu Vilniaus krašto meistru vaizduojamojo meno srityje.
Informaciją apie K. Navicką, jo kūrybą ir galeriją galite rasti:
http://www.panoramas.lt/m_katalog.php?p_id=1578&lg=2 http://www.klaidaspapercuts.lt/karpiniai/?locale=lt#ivykiai
K.Navickas apie žydus rašo:
Senasis testamentas byloja apie pranašą Mozę, didįjį išėjimą iš Egipto, tautos klajones po dykumą ir Siono kalno stebuklą. Naujasis – apie pranašą iš Nazareto. Tiek skaitėme ar bent girdėjome visi. Į mūsų kraštus jie atkeliavo turbūt ankščiau nei tuometinis pasaulis išgirdo apie Vilnių, Kauną, Šiaulius, Kėdainius, Linkuvą ar Kurklius. Atnešė jie mums amatus, silkes, ir smuikelio griežimą. Rengė mus, linksmino ir girdė. Dar skolino. Visi gyvenom ir kentėm kartu – ar tai būtų valstybių sąjunga, Švedijos karaliai, Prūsijos imperatoriai ar Rusijos carai. Visiems užteko vietos, nes vaikščiojom ta pačia žeme, švietė ta pati saulė, net meldėmės tam pačiam Dievui – tik skirtingai – kaip mokė kiekvienos tautos pranašai.
Taip buvo, kol pasaulį panoro valdyti du sužvėrėję diktatoriai – vienas vedinas arijų mito, kitas nešinas pasaulinės proletariato revoliucijos vėliava. Tiek lietuviams, tiek žydams tai buvo svetima, tad ir nukentėjom visi. Vieni atgulė Sibiro platybėse, kiti visai šalia – Paneriuose … Vieniems prikabino žydšaudžių etiketę, kiti tapo amžinais kankiniais.
Taip ir gyvenam iki šiol – sunkiai nurydami nuoskaudą ir sunkiai beprisimindami kaip gerai gyvenom, kai visiems užteko vietos po saule. Gal į mus pradės kitaip žiūrėti, kai suvoksime, kad žydai – tai žmonės gyvenantys šalia, tai piliečiai, miestelėnai, kaimynai, o jų nuopelnai mūsų kraštui tikrai didesni nei sukeltos bėdos. Deja taip nutiko, kad nedaug jų liko Lietuvoje, bet liko – su savo kultūra ir tradicijomis. Mes, būdami gerais kaimynais, privalome juos pažinti ir bandyti suprasti.
Aš pabandžiau. Pažiūrėjau į žydus, jų tradicijas kaimyno lietuvio akimis ir pateikiu savo matymą kultūros, kurios anksčiau nepažinau. Dabar imu ją pažinti ir didžiuotis, kad tai yra graži Lietuvos kultūros dalis.