Izraelyje jau pavasaris: žydi gėlės prie namų ir gatvėse. Noksta soduose prie namų mažieji apelsinai, iš kurių šeimininkės verda skanią uogienę, o šalia jų auga mažosios citrinos. Šaligatvius puošia apelsinmedžiai su vaisiais ir kvepiantys rozmarinų krūmai. Izraelio kurortai: Eilatas ir Negyvoji jūra pasitinka poilsiautojus, nes saulė šiuo metu – maloni ir dar nelabai kaitri.
Visos pavasario grožybės nuotraukose.
Vasario 28d. antradienį laukiame visų.
Užgavėnių proga „Beigelių krautuvėlėj“:
Žydai Lietuvos kviečia blynų ir kavos!
Nuotraukoje – Chackelis Lemchenas su žmona Ela savo namuose Šiauliuose apie 1929 m. Nuotr. iš VVGŽM rinkinių.
Kovo 7 d. (antradienį) 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus muziejininkė, filologė, jidiš literatūros tyrinėtoja Ilona Murauskaitė skaitys paskaitą „Chackelio Lemcheno asmenybė, leksikografijos darbai ir indėlis puoselėjant lietuvių kalbą“. Pasibaigus paskaitai, 18.15 val. pakviesime į garsiojo kalbininko sūnėno Rodo Freedmano dokumentinio filmo „Dėdė Chackelis“ (1999 m., 52 min.) peržiūrą. Renginys vyks muziejaus edukacijos salėje (Naugarduko g. 10, Vilnius). Maloniai kviečiame dalyvauti!
Seimo kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis savo socialinio tinklo paskyroje kvietė visus į Užgavėnes Naisiuose. Renginio organizatoriai demonstravo iliustracijas, priminusias nacių naudotą antisemitinę propagandą. Apie tai pranešė dienraštis lzinios.lt (2017 02 24).
„Įtakingiausio Seimo nario R. Karbauskio kvietimu, žmonės raginami Užgavėnes švęsti su politiku siejamoje Naisių vietovėje, kur, panašu, antisemitizmo idėjos ne tik klesti, bet ir yra viešosios komunikacijos dalimi. Antisemitinis plakatas Socialinėje paskyroje „Didžiosios Užgavėnės Naisiuose“ paskelbta ne tik šventės programa, bet ir patarimai, kur tyčiojamasi iš žydų“.
Lietuvos žmonių reakcijos laukti ilgai nereikėjo. Kilo pasipiktinimo banga, o kita vertus ir antisemitiniai komentarai. Juk šalį valdančios koalicijos vienas lyderių kviečia švęsti Užgavėnes su fašistine propaganda, naudota 1939m. Lietuva žino, kad netrukus po to įvyko Holokaustas,- primena Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
„Po Vasario 16-os eitynių Kaune, kai nelabai galėjom suprasti, kur nacionalistai, o kur patriotai, dabar veiksmas tęsiasi Užgavėnėse. Ar tai naujos valdančiosios partijos politika? Kaip mums tą suprasti? Iš nekaltos šventės per Naisių ruporą virsta aiškūs ryškūs antisemitiniai lozungai, grįžtama į prieškarį. Kaip turi jaustis Lietuvos žydai? Užgavėnių šventė yra šventė, suprantam etnologiją, bet čia jau nebe Užgavėnės ir ne jų kaukės – tai antisemitinės nacių kaukės, pasiekę Lietuvą iš hitlerinės Vokietijos. Norim aiškiai iš R. Karbauskio lūpų išgirsti, kas jis yra, antisemitas ar ne? Esu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir prašau atsakyti į klausimą, koks jo požiūris į žydus, jeigu jis išdrįso viešai rodyti tokias kaukes? Už fašistinę propagandą baudžiama pagal galiojančius Lietuvoje įstatymus.“
Taip, ir vėl – apie žydus. Nors, ne – čia gal labiau apie mus. Iš esmės – apie Vilnių, kurio dalimi buvo jie, o dabar esame mes. Ir šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti. Noriu pasiūlyti planą, kaip mūsų pražuvę žydai dar galėtų mums pasitarnauti.
Apie Vilnių Myliu šį miestą ir visada kartoju savo užsieniečiams draugams: tai užslėptas perlas. Kai reikia ramybės, jis – ramus. Kai norisi triukšmo ir šėlsmo – jis turi ką pasiūlyti. Grožio čia per akis, mūrinio ir gyvo – sena architektūra, gražūs vyrai ir moterys, žodžiu, yra kur paganyti akis. Ilgą laiką tie mano pasakojimai atsitrenkdavo į korektišką pažadų sieną: „būtinai kada nors atvažiuosim“. Kada nors – niekada. Ir staiga ėmė veikti. Lyg susitarę mano užsieniečiai draugai pradėjo plūsti į Vilnių, klausdami, ką jie privalo šiame mieste pamatyti pirmiausia.
Sekmadienio vakarą LDK Valdovų rūmuose išdalyti 5-ojo Tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso apdovanojimai.Pirmoji vieta ir 10 000 eurų prizas atiteko japonei Yurina Arai, antroji vieta ir 5000 eurų prizas – ukrainiečiui Dmytro Udovyčenko, trečioji vieta ir 2000 eurų premija – japonui Rennosukei Fukudai. Diplomus pelnė japonų smuikininkė Mayu Ozeki ir Maskvos konservatorijos aspirantas Stepanas Starikovas. Pirmą kartą šio konkurso istorijoje nugalėtojai įteikta ir skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta griežiančio J. Heifetzo statulėlė. Šį prizą įsteigė Lietuvos žydų bendruomenė. „Norime, kad konkurso nugalėtojai visada prisimintų, jog J.Heifetzas buvo vilnietis“, – pabrėžė prizą teikdamas profesorius Leonidas Melnikas.
Šiaulių sporto salėje „Kane‘s“ įvyko buvusio ilgamečio Šiaulių „Makabi“ klubo pirmininko pavaduotojo Liovos Taico (1952-2009) atminimo varžybos. Varžybų atidarymo šventėje sveikinimo žodžius tarė Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas, Izraelio valstybės ambasadorius Amir Maimon, Šiaulių miesto meras Artūras Visockis, rabinas Kalev Krelin, Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vicepirmininkas Artūras Taicas, iš Izraelio atvykęs L.Taico brolis verslininkas Becalelis Taicas. Varžybų dalyviai varžėsi krepšinio, mini futbolo, stalo teniso ir šachmatų rungtyse.
Mini futbolo rungtyje nugalėjo Žagarės komanda, antri buvo Šiauliu makabiečai, treti – Olandijos Karališkųjų oro pajėgų prie NATO misijos futbolininkai, ketvirtą vietą užėmė Vilniaus “Makabi“ komanda. Vaikų grupėje nugalėjo Žagarės komanda. Antri liko Šiaulių „Makabi“ futbolininkai. Treti – Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnazijos komanda, (Vilniaus jaunieji futbolininkai buvo 2-3 metais jaunesni už savo varžovus, – šis faktas turėjo įtakos rezultatams).
Vasario 16 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė 26 Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams.
Pasak Prezidentės, tokią dieną mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota buvusi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja Fania Brancovskaja.
Prezidentė pabrėžė, kad ši šventė priklauso visiems, kurie šiandien nuoširdžiai, negailėdami jėgų tarnauja valstybei, įgyvendina puikias iniciatyvas, augina vaikus ir kasdien atkakliu darbu prisideda kurdami mūsų visų ateitį. Jie ir yra tikrasis šiandieninės Lietuvos veidas su begale gerų, gražių bruožų. Ti žmonės, kuriems taip pat netrūksta nei pasiaukojimo, nei drąsos, nei ištikimybės.
Apie Fanios Brancovskajos gyvenimą
Fania Brancovskaja gimė 1922 m. gegužės 22 d. Kaune. Tėvas Benjaminas Jochelis buvo elektromechanikos konstruktorius bei turėjo elektromechanikos dirbtuvę. Motina Rachilė buvo namų šeimininkė. Šeimoje kartu su Fania Brancovskaja augo jaunėlė sesuo Riva.
Šeima 1927 m. persikėlė į Vilnių.
Pagrindinį išsilavinimą Fania Brancoskaja įgijo žydiškose mokymosi institucijoje: lankė Sofijos Gurevič mokyklą, vėliau žydų realinę gimnaziją Rūdininkų gatvėjė, kur 1941-1943 veikė Vilniaus geto judenratas. Būdama septyniolikos, Fania išlaikė brandos atestato egzaminus ir netrukus įstojo į Gardino (Baltarusija) pedagoginį institutą. Po to mokytojavo vienoje Baltarusijos mokyklų.
Vasario 22 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į Arkadijaus Vinokuro knygos „Mes nežudėme“, kurią 2017 m. išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pristatymą.
„Knyga ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius naikinant bendrapiliečius žydus. Teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Čia nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų tiesti“, – taip apie šį unikalų leidinį pasakoja jo autorius, prisistatantis kaip „žydų kilmės bendrapilietis, kurio tetos, seneliai nužudyti“.
Knygoje pateikti trisdešimt penki pokalbiai su žydų žudikų ar kitaip prisidėjusių prie genocido asmenų vaikais ir kitais giminaičiais. Visi pokalbiai autentiški, autorius jų nekomentuoja. Prieš kiekvieną pokalbį pateikta duomenų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų apie nusikaltėlį ir jo padarytus nusikaltimus. Knygoje taip pat yra 360 žydų žudikų arba kitaip dalyvavusiųjų persekiojant žydus sąrašai.
Knygos pristatyme dalyvaus Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginio partneris – Genocido aukų muziejus.
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas vyks vasario 22 d. 18 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) III a. Bendradarbystės erdvėje.
Numatoma renginio trukmė – iki 1,5 val. Įėjimas atviras.
kauno.diena.lt
Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) atstovai Kaune Vasario 16-osios proga tradiciškai surengė jau ne vienerius metus išskirtinio dėmesio sulaukiančias savo eitynes.
Nors šiemet jų organizatoriai deklaravo tradicijos modernizavimą, prieštaringiausiai vertinamų savo skanduočių „Lietuva – lietuviams!“ bei „Jei nenori imigrantų, tai suplok!“ neatsisakyta.
Tikėtasi kelis kartus daugiau dalyvių?
Dažniausiai ketvirtadienį po pietų per Kauną žygiavusių tautininkų skanduotas šūkis buvo: „Didžiuokis ir apgink savo lietuvybę!“ Tačiau eitynių dalyvių gretos, palyginti su ankstesniais metais, buvo skystokos.
Lietuvos skautija, Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjunga ir Lietuvos žydų studentų sąjunga Vasario 16-ąją šventė drauge – įvairių tautybių Lietuvos piliečiai susirinko kartu.
Pokalbiuose apie laisvę, pilietiškumą ir istoriją dalyvavo Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius, buvęs harcerių vadovas Adam Blaškevič, Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai, Lietuvos lenkų, rusų, lietuvių skautai.
Renginys vyko Lietuvos žydų bendruomenėje (Pylimo g. 4, Vilnius). Jį tiesiogiai transliavo LŽB Facebookas.
Lietuvos žydų litvakų bendruomenė džiaugėsi, kad renginio svečiu buvo gerbiamas Šolom Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Kas geriau, jei ne žmogus, paskyręs savo gyvenimą jaunosios kartos ugdymui, papasakotų apie Lietuvos valstybės, kūrimą.
„Visą laiką sakau tėvams: jeigu norite, kad vaikas padarytų karjerą, jei siejate savo gyvenimą su Lietuva, turite žinoti keletą svarbių dalykų: pirmiausia turite nepriekaištingai mokėti šalies kalbą. Jei ateisi pas geros įmonės vadovą ir pradėsi mekenti, parašysi pareiškimą su klaidomis, nemokėsi sakinio suregzti, vadovas turi teisę sakyti „eik lauk“, – DELFI.lt dėstė M. Jakobas.
Vašingtonas, vasario 16 d. (AFP-BNS). JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) trečiadienį sustabdė Vašingtono įsipareigojimus siekti dviejų valstybių sprendimo Izraelio ir palestiniečių konflikte, pareiškęs, kad palaikytų vienos valstybės scenarijų, jeigu jis užtikrintų taiką.
Naujasis prezidentas šiltai priėmė Baltuosiuose rūmuose Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu (Benjaminą Netanjahų) ir gyrė abiejų šalių „neišardomus“ ryšius. Nors ir paragino žydų valstybės lyderį „truputėlį pristabdyti“ nausėdijų statybas, D.Trumpas nusigręžė nuo tarptautinio konsensuso, kad turi būti įkurta nepriklausoma Palestinos valstybė, egzistuojanti greta Izraelio ir su juo taikiai sugyvenanti.
„Taigi, žvelgiu į dviejų valstybių ir vienos valstybės (sprendinius), ir man patinka tas, kuri patinka abiem šalims. Labai džiaugiuosi tuo (sprendiniu), kuris patinka abiem šalims. Galiu gyventi su bet kuriuo iš jų“, – aiškino prezidentas. „Kurį laiką maniau, kad dviejų valstybių (sprendinys) galbūt atrodo lengvesnis, bet, tiesą sakant, jeigu Izraelis ir palestiniečiai bus patenkinti, aš (irgi) būsiu patenkintas tuo, kas jiems labiausiai patinka“, – sakė D.Trumpas.
Tautinėje Lietuvos valstybėje žydai tapo antra pagal dydį etnine bendruomene. Oficialiais gyventojų surašymo duomenimis, 1923m. šalyje gyveno 153 000 žydų, kurie sudarė 7,6 proc. visų Lietuvos gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai buvo viena iš daugelio tradiciškai atstumtų, diskriminuojamų politinių galių neturinčių tautinių grupių, o po karo jų padėtis gerokai pasikeitė. Viena vertus, didelės įtakos turėjo ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta, remiantis bendrais demokratijos principais. Tai sudarė prielaidas žydų bendruomenei bei ją atstovaujančioms įvairioms politinėms jėgoms įsitraukti į šalies visuomeninį bei politinį gyvenimą. Moderni valstybė buvo atkurta, remiantis etnografiniu principu. Ši aplinkybė nulėmė santykius su tautinėmis mažumomis, tarp jų ir su žydų bendruomene. Formuojantis Lietuvos valstybei, žydų bendruomenės gyvenimas, panašiai kaip ir kitose Baltijos valstybėse, rėmėsi autonomijos modeliu.
| Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas |
Žydų ir lietuvių „medaus mėnuo“: žydų tautinės autonomijos pradžia: nuo jos deklaravimo (1919 ) iki formalaus panaikinimo (1925). Pirmuosius Lietuvos valdžios žingsnius žydų atžvilgiu palankiai vertino ir tarptautinės žydų organizacijos. Lietuvoje aktyviai ruoštąsi dalyvauti ir 1920m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Suformuotas rinkiminis blokas – Žydų liaudies susivienijimas, praktiškai visose apylinkėse iškelti kandidatai. Viena vertus, lietuvių politikai deklaravo bendradarbiavimo su žydais reikalingumą ir viešai sveikino jų pastangas prisidėti prie valstybės kūrimo proceso, tačiau visuomenės požiūris žydų atžvilgiu buvo žymiai prieštaringesnis.
Lietuvių požiūris į žydus nebuvo vienareikšmis, Būdavo atvejų, kai lietuviai nenorėdavo prileisti žydų prie rinkimų ir į vietos valdžios institucijas.
Optimistinį požiūrį reiškė žydų vadai. Dr. Maksas Soloveičikas, antrindamas A. Smetonai, teigė, jog Lietuvos valdžios veikimo planas atitinka tautinių mažumų autonomijos siekius. Žydai pavadinti „ Senais ištikimais lietuvių draugais“.
Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas.
Ištrauka iš Istorinės studijos “Lietuvos žydai”
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje buvo pasirašoma sutartis tarp Jurbarko savivaldybės, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Naujųjų menininkų kolegijos CAN iš Izraelio dėl kuriamo projekto „Sinagogų aikštės memorialas“ įgyvendinimo. Sutartį pasirašė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Naujųjų menininkų kolegijos CAN atstovas Grigorijus Zundelovičius.
Vasario 9 d., Lietuvos žydų bendruomenės Jaschos Heifetzo salėje vyko susitikimas „Vilnius, litvakų kultūra XIX–XX a. ir Jascha Heifetzas“. Jo metu bus kviečiama ne tik prisiminti litvakų kultūros pėdsakus Lietuvos istorijoje ir vieną žymiausių visų laikų litvakų – smuikininką Jaschą Heifetzą, bet ir pasvarstyti apie Lietuvos žydų bendruomenę šiandien. Susitikimas buvo įdomus, nes jame dalyvavo ir savo įžvalgomis dalinosi visos Lietuvos žinomos asmenybės. Kalbėjo Faina Kukliansky, Eugenijus Laurinaitis, Leonidas Melnikas, Larisa Lempert ir Donatas Katkus, Silvija Sondeckienė, Maša Grodnikienė. Jie prisiminė, kokia gi buvo XIX–XX a. litvakų kultūra, kokią reikšmę jai, o ir šiandienos kultūriniam diskursui turi J. Heifetzas. Susitikimą moderavo LMTA profesorius, žymus smuikininkas ir vienas tarptautinio J. Heifetzo smuikininko konkurso iniciatorių Jurgis Dvarionas.
J. Heifetzo, jo pasiekimų paslaptis ne tik unikalus talentas bet ir praktika, praktika ir dar kartą praktika. Jo smuiko garsai nepavaldūs metams, jo gyvenimas ir pasiekimai nėra tipiški Vilniaus žydui, gyvenančiam carinės Rusijos sėslumo ribose. Tačiau J. Heifetzas pasiekė aukštumų, įėjo į pasaulio muzikinių pasiekimų viršūnę amžiams – mūsų garsusis bendratautis vilnietis, mūsų J. Heifetzas”, – mintimis apie žymųjį litvaką dalijosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI
Lietuvoje iškils pasaulinio lygio muziejus
Žymiausi pasaulio muziejininkai ir architektai Lietuvoje kuria analogų pasaulyje neturintį projektą – moderniausiomis technologijomis paremtą litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejų „Dingęs Štetlas“ („The Lost Shtetl“ ). Muziejaus architektūrinis projektas jau pateiktas derinimui.
Atkurtas gyvenimas
Pasak projekto vadovo, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjo Sergejaus Kanovičiaus, muziejus „Dingęs Štetlas” bus atidarytas iki 2019 metų vidurio Šeduvoje, Radviliškio rajone.
Čia bus atkurtas kažkada vienos didžiausių Europoje žydų diasporos miestelių gyvenimas.
Tikrų Šeduvoje gyvenusių žydų gyvenimo istorijų pavyzdžiu bus pristatytas tipinės Lietuvos žydų šeimos gyvenimas ir tradicijos, litvakų mokslo reikšmė, kultūriniai, socialiniai ir politiniai judėjimai, jų plėtojami verslai bei užsiėmimai. Muziejaus lankytojai susipažins ir su tragiška Lietuvos ir Šeduvos istorijos dalimi, kai Antrojo pasaulinio karo metais štetlo gyventojų gyvybės buvo nutrauktos netoliese esančiose trijose Holokausto vietose.
Pasak S. Kanovičiaus, tarptautinė muziejų kurianti komanda „Dingusiame Štetle” atkuriamą istoriją pateiks suprantamai ir įtaigiai, naudojantis šiuolaikinėmis pažangiausiomis technologijomis. Siekiama, kad muziejus taptų traukos centru ne tik viso pasaulio žydams, bet ir visai Europai.
bernardinai.lt
Nuo anarchistės Emmos Goldman bei Albertui Einšteinui dėsčiusio Hermanno Minkowski iki lietuviškos estrados pradininko Danieliaus Dolskio ir Kauno sporto halę per rekordiškai trumpą laiką suprojektavusio Anatolijaus Rozenbliumo. Keliasdešimt asmenybių, pastatų, objektų ir istorijų sudėta į ką tik išleistą ženklu „It’s Kaunastic“ pažymėtą Kauno žemėlapį „The Litvak Landscape“ (liet. „Litvakų peizažas“).
Prieš 80 metų žydų tautybės žmonės sudarė apie ketvirtadalį Kauno gyventojų, jų mieste buvo per 30 tūkstančių – tai pirkliai, verslininkai, mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai, menininkai, amatininkai, politikai. Per Holokaustą didžioji dalis žydų Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nužudyti nacių ir šių bendrininkų, kai kuriems pavyko pabėgti ar pasislėpti ir tik labai nedidelė dalis jų po karo grįžo į Kauną bei liko jame gyventi.
kauno.diena.lt
Metų Tolerancijos žmogaus kasmetinė nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
Šiais metais Sugiharos fondo valdyba, atsižvelgdama į savo pateiktas užklausas visuomeninėms, nevyriausybinėms organizacijoms, su žmogaus teisių gynimu susijusiomis institucijomis Lietuvoje bei visuomeninės nominacijos ekspertų komisijos siūlymus, svarstė tris kandidatūras: rašytojų Mariaus Ivaškevičiaus, Vandos Juknaitės bei žurnalisto Domo Burkausko.
M.Ivaškevičius nominuotas tolerancijos žmogumi buvo už tai, kad iš naujo atrodo Molėtus ir šių apylinkių žydus. Jis tikino, kad šio krašto žydai daugiau niekada nebebus užmiršti. D.Burauskas nominuotas už tai, kad pasižiūrėjo į šių dienų problemas ir išreiškė pagalbą iš karo kraštų atvykusiems pabėgėliams, tikindamas, kad jie nebebus vieni, o visuomenė turėtų parodyti pagarbos šiems žmonėms.
Kaune tradiciškai Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė metų Tolerancijos žmogų. Už praėjusių metų nuopelnus šis garbingas apdovanojimas atiteko rašytojai Vandai Juknaitei. Be to, fondas pristatė ir naujovę – Leonido Donskio vardo premiją.
2016-ųjų metų Tolerancijos žmogumi pripažinta V.Juknaitė už tai, kad pakvietė susitaikyti su visos tautos tragedija – Holokaustu ir užmegzti naujus dialogus su žydų tautos žmonėmis.
„Gal kai kam pasirodys keista, bet siūlau duoti gabalėlį žemės tiems, kurie dabar Šventojoje žemėje gyvena arti karo ir nesantaikos. Lietuvoje guli tūkstančiai žydų vaikų ir kankinių kaulų, todėl jiems mūsų žemė priklauso tiek pat, kiek ir mums. Mokytis tolerancijos per mažai, reikia tai atjausti“, – tarė rašytoja. V.Juknaitė susigraudino, paklausus, ką jai reiškia toks apdovanojimas. Ji tik pridūrė, kad užteko pamatyti Čijūnės Suhiharos veidą, kad suprastų, koks tai didis žmogus buvo, todėl ir jai svarbu gauti jo vardo fondo suteiktą apdovanojimą.