Taip, ir vėl – apie žydus. Nors, ne – čia gal labiau apie mus. Iš esmės – apie Vilnių, kurio dalimi buvo jie, o dabar esame mes. Ir šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti. Noriu pasiūlyti planą, kaip mūsų pražuvę žydai dar galėtų mums pasitarnauti.
Apie Vilnių Myliu šį miestą ir visada kartoju savo užsieniečiams draugams: tai užslėptas perlas. Kai reikia ramybės, jis – ramus. Kai norisi triukšmo ir šėlsmo – jis turi ką pasiūlyti. Grožio čia per akis, mūrinio ir gyvo – sena architektūra, gražūs vyrai ir moterys, žodžiu, yra kur paganyti akis. Ilgą laiką tie mano pasakojimai atsitrenkdavo į korektišką pažadų sieną: „būtinai kada nors atvažiuosim“. Kada nors – niekada. Ir staiga ėmė veikti. Lyg susitarę mano užsieniečiai draugai pradėjo plūsti į Vilnių, klausdami, ką jie privalo šiame mieste pamatyti pirmiausia.