Mieli Lietuvos žydų bendruomenės tėveliai ir vaikučiai!
Jei vaikučiams 2 – 4 metai, kviečiame jus šį sekmadienį į Dubi
Mišpacha klubą!
Pas mus atvyks nepaprastas svečias iš Kauno – tikras Robotukas
su parengta programa mažiesiems.
• Klube laukiame vaikučių nuo 11 val.
• Renginio pradžia 12 val.
Iki malonaus susitikimo!
Informacija pasiteiravimui:
Klubo koordinatorė Alina Azukaitis
Tel. nr.: 869522959
Daumantas Levas Todesas ( gim. 1947 lapkričio 25 d.) – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Tarybos narys, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius, LSK „Makabi“ viceprezidentas, Maskvos Vachtangovo teatro direktoriaus visuomeninis konsultantas. Atgimimo laikotarpiu – Vilniaus Mažojo teatro remėjas.
Daugybę savo gyvenimo metų jis paskyrė Lietuvos žydų paveldo, autentiškų medinių sinagogų išsaugojimui, gyvosios žydų istorijos ir kultūros sklaidai, dėjo pastangas didesnio lietuvių ir žydų tautų tarpusavio supratimo, žydų tradicijų Lietuvos visuomenėje pažinimo skatinimui.
1989 m. buvo vienas LSK „Makabi“ delegacijos siuntimo į Makabiadą organizatorių. Šioje Makabiadoje Izraelyje, tuo metu, kai Lietuvą vis dar kaustė sovietinis režimas, lietuviškąją trispalvę pirmą kartą iškėlė Lietuvos žydų sportininkai.
Daumantai, linkime Jums sveikatos ir laimės, o Jūsų valiūkiškas šarmas, puikus humoro jausmas bei aštrus protas skleis šviesą mūsų bendruomenėje dar ne vienus metus!
Biz Hundert un Tsvantsig!
Praėjusią savaitę Panevėžio miesto žydų bendruomenėje lankėsi svečias iš Japonijos Susumu Nakagawa. Į Panevėžį jis atvyko kaip savanoris jau antrą kartą, jis Kauno technologijų universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultete antrą semestrą dėsto japonų kalbos pradmenis anglų kalba. Susumu veiklos tikslas – pastatyti taikos tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos. Jis domisi Lietuvos žydų istorija, o sužinojęs, kad mieste gyvuoja žydų bendruomenė, panoro joje apsilankyti. Vizito metu Susumu Nakagawa lydėjo dailės mokyklos mokytoja Loreta Januškienė.
Kadangi svečias, kaip ir visa jo šeima jau šešiolika metų yra krikščionių tikėjimo, tai natūralu, kad jam įdomus ir senasis testamentas, žydų istorija, tradicijos. Susitikimo metu prie puodelio arbatos Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman svečiui papasakojo Panevėžio miesto žydų istoriją, supažindino su archyviniais dokumentais bei bendruomenėje sukauptomis nuotraukomis. Susumu Nakagawa kilo daug klausimų, į kuriuos išsamiai atsakė Gennady Kofman. Pokalbio metu buvo paliesta Sugiharos tema, kada Japonijos konsulas Lietuvoje išdavė “Gyvenimo vizas”, kurios leido išsigelbėti daugiau nei tūkstančiui žydų nuo Holokausto. Susumu Nakagawa, kaip ir visi japonai tuo labai didžiuojasi.
2017 m. lapkričio 29 d. 19 val. Londono Centrinėje sinagogoje bus pristatomas naujausiais Grigorijaus Kanovičiaus kūrinys- autobiografinis apsakymas anglų kalba “Shtetl Love Song”.
urm.lt
Lapkričio 21 dieną Lietuvos generalinis konsulatas Čikagos kultūros centre atidarė išskirtinę parodą – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“. Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien.
Parodos kūrėjas Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį, tarp kurių ir visame pasaulyje žinomas Vilniaus Gaonas. Būtent jo dėka Vilnius buvo pradėtas vadinti „Lietuvos Jeruzale“.
„Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena didelis skaičius žydų, kurių daugumos šaknys yra Lietuvoje ir kurie didžiuojasi galėdami vadinti save litvakais. Dainininkas, filmų kūrėjas Al Jonson, dainų autorius Bob Dylan, aktorius Harrison Ford, kompozitorius George Gershwin. Tai tik kelios garsių Amerikoje gyvenusių ar gyvenančių litvakų pavardės, kurių tėvai arba seneliai atvyko iš Lietuvos. Todėl simboliškai šią parodą norėjome pradėti Čikagos kultūros širdyje, taip parodydami, kad žydai buvo, yra ir visada bus svarbi Lietuvos istorijos dalis“, – sakė Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius.
Į renginį iš Lietuvos atvyko ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Savo kalboje F. Kukliansky pabrėžė, kad nors Lietuvos žydų bendruomenę sudaro tik 5000 žmonių, litvakai paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies istorijoje bei kultūroje, o užbaigdama savo kalbą pakvietė ateinančiais metais visus apsilankyti Lietuvoje.
Parodą vainikavo garsių litvakų kompozitorių kūriniai, kuriuos specialiam projektui subūrė talentingas kvartetas iš Lietuvos: Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Gleb Pyšniak (violončelė), Marius Šinkūnas (vibrafonas) ir Simona Zajančkauskaitė (fortepijonas).
Manau, emociškai man taip pat būtų buvę lengviau savo paveikslus padovanoti žydų muziejui, tačiau buvo akivaizdu, jog paveikslus šiuo atveju turėčiau skirti ne jam, o Lietuvos valstybei. Kita vertus, supratau, jog jei Lietuvos valstybė priims mano dovaną, tai reikš, jog šioje šalyje netrūksta geros valios kovojant su praeities šešėliais, geros valios, leidžiančios nepamiršti nužudytų Lietuvos žydų. Mes kalbame apie siaubingą nusikaltimą ir apie tai, kad naciai turėjo kolaborantų Lietuvoje. Visa tai yra istoriniai faktai. Manau, jaunajai lietuvių kartai labai svarbu tai suprasti.
Panašu, kad žmonės nesugeba pasimokyti. Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija yra kilusi iš Kaino. Kiekvienas žmogus yra pajėgus padaryti ne tik tai, kas geriausia, bet ir tai, kas baisiausia. Tai, žinoma, susiję ir su išsilavinimu, kartais – indoktrinacija arba siaubingu smegenų plovimu. Man skaudu žiūrėti į tai, kas vyksta.
2015 m. Kaune įvyko konferencija tema Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis. Šia tema pasisakė žymūs Lietuvos istorikai. Konferencijoje taip pat dalyvavo Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
2017 m. lapkričio 22 dieną Panevėžyje buvo pristatyta knyga „Holokaustas nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse: tyrimai ir atmintis“. Pristatyme dalyvavo Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai, svečiai iš Biržų, Kupiškio, Radviliškio.
skrastas.lt Regina Musneckienė
Kelionės pas išsigelbėjusią tetą
Kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė kasmet po porą kartų skrenda į Izraelį aplankyti savo tetos Doros Šapyro. Vokiečių okupacijos metais Šapyrų, Zilbergų ir Rozinfeldų giminė slapstėsi netoli Kelmės esančiame Graužų kaime. Didelė žydų bendruomenė vylėsi, jog miške esančioje ūkininko sodyboje naciai jų neras.
Rozinfeldai gyveno Kelmės centre, name, kuriame tarybiniais metais įsikūrė karinis komisariatas.
Tačiau vieną dieną žydai buvo surasti ir miške, namas buvo apsuptas. Jame slapstęsi žmonės buvo išvaryti į mišką ir sušaudyti. Tik dviem mažiems Šapyrų vaikams Dorai ir Juozukui pavyko iššokti pro trobos langą ir pabėgti. Vaikai šiaip ne taip atėjo į Kelmę. Čia slapstėsi bažnyčioje ir pas gerus žmones, kol sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos.
K. Lopetienės tėvas Juozas Šapyro gyveno ir mirė Lietuvoje, jo sesuo Dora šiuo metu gyvena Izraelyje.
Kairėje Vyriausieji rabinai: Didžiosios Britanijos – Ephraim Mirvis ir Prancūzijos – Haim Korsia.
jewishnews.timesofisrael.com
Europos rabinai bendradarbiaus su JAV paveldo grupe, siekdami išsaugoti Holokausto kapines. Monake vykusioje konferencijoje buvo pasirašytas tarpusavio supratimo memorandumas tarp Europos rabinų konferencijos (CER) ir JAV komisijos dėl Amerikos paveldo išsaugojimo užsienyje. Europos pagrindinis rabinų aljansas sutiko dirbti su JAV paveldosaugininkais, siekiančiais išsaugoti Holokausto kapavietes visame žemyne.
“Šis susitarimas reikšmingas, nes ateityje dvi mūsų organizacijos galės glaudžiau bendradarbiauti”, – sakė po pasirašymo CER prezidentas, vyriausiasis Maskvos rabinas Goldschmidtas. CER yra sukūrusi 11 tūkstančių kapų duomenų bazę. Pasak Goldschmidto, kartu su JAV komisija bus galima pasiekti dar daugiau. „Pasirašytas memorandumas yra ne tik bendradarbiavimo susitarimas, bet ir keitimasis informacija bei tarpusavio pagalba, kuri reikalinga, siekiant išsaugoti nacizmo aukų atminimą”, – komentavo susitarimą rabinas Goldschmidtas.
Lapkričio 26d. sekmadienį 13 val. kviečiame žiūrėti dokumentinį filmą
Padūkę modernistai 1920m. -1939 m. ( žiūrėsim 4-5 serijas)
Pylimo g. 4, 306k (3 aukštas)
Bernardinai.lt Donatas Puslys
Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus.
Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?
Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.
Šiemet švenčiančiam 90-metį, E. Paulauskui, smuikininkui virtuozui, kvarteto primarijui, puikiam pedagogui pagerbti organizuojami susitikimai su gerbėjais, muzikos mylėtojais. Toks susitikimas, pavadintas „Bičiulių rate“ įvyko ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Visi jautėsi tikrame bičiulių rate, juos vienijo smuiko garsai ir paties jubiliato pasakojimas su humoru apie savo gyvenimą, šeimą, jį supusius talentingus mokytojus ir kolegas, muzikinį pasaulį bei sėkmę.
Profesoriaus E. Paulausko 90 – mečio renginių kuratorius ir vedėjas – Kazimieras Arvydas Karaška. Prisiminimais dalinosi jubiliatas, jo auklėtiniai. Muzikavo smuikininkai Borisas Kirzneris ir prof. Raimondas Butvila, pianistė Aušra Banaitytė. Skambėjo jubiliato smuikavimo įrašai. Renginio vedėja – Maša Grodnikienė, žydų bendruomenėje vykstančių susitikimų „Likimai“ sumanytoja ir organizatorė.
Jubiliatas su gražia šypsena ir gera nuotaika pasveikino visus susirinkusius: „Ne pirmą kartą esu žydų bendruomenėje. Aš dėkingas savo tėvams ir pedagogams už kantrybę ir už tai, kad niekur nenuklydau, nors pagundų pakako. Mano mokytojai buvo labai geri, visi jie buvo žydai, o juk geriausi pasaulio smuikininkai yra žydai, todėl, kad talentinga tauta. Norėdamas tapti geru smuikininku, aš dirbau po 6 valandas kasdien,- kalbėjo jubiliatas.“
Kaune yra nemažai gražiai tarpusavyje bendraujančių įvairių tautinių mažumų organizacijų. Visos jos aktyvios, turinčios veiklių, entuziastingų narių, besistengiančios puoselėti savo kultūrą ir organizuojančios įdomius renginius, į kuriuos kviečia savo bičiulius ir plačiąją miesto visuomenę.
Neseniai Kauno įvairių tautų kultūrų centre vyko Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-mečiui skirtas šventinis renginys “Mus vienija poezija ir muzika”, kuriame dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai.
Nuotraukose renginio akimirkos.
2017 m. lapkričio 23 d.18 val. kviečiame į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą, kuris bus rodomas Jašos Heifetzo salėje, Pylimo 4, 3-iame aukšte. Filmas pagal Marijos Rolnikaitės knygą „Turiu papasakoti“, apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.
Marijai Rolnikaitei 89 metai. Ją dažnai vadina lietuvių Ana Frank. Kai Marijai buvo 14 metų, ji kartu su šeima atsidūrė Vilniaus gete. Po to laukė dvi koncentracijos stovyklos. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas paauglės pomėgis – įprotis rašyti dienoraštį, – virto svarbiu dokumentu, kuriame užfiksuota viskas, kas atsitiko Lietuvos žydams nuo 1941 iki 1945 metų. Mergina įsiminė viską, ką matė pati ir ką jai pasakojo artimieji, rašė ant popieriaus skiaučių, maišinio audinio atraižų, kalė atmintinai. O kai viskas baigėsi, dar kartą perrašė į švaraštį. Pirmą kartą M.Rolnikaitės knyga „Turiu papasakoti“ apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose išleista septintajame dešimtmetyje.
M.Rolnikaitė rašo: “Gimiau žydų šeimoje. Mano gimtoji kalba – jidiš. Gimiau Klaipėdoje, o gyvenau nedideliame Lietuvos mieste Plungėje. Ten buvo gimęs mano tėvas. Kai jam buvo 12 metų, jis paliko namus, kad baigtų gimnaziją. Jo tėvas, mano senelis, buvo labai tikintis ir leido jį į žydų religinę mokyklą. Sulaukęs dvylikos metų mano tėvas nusivylė tikėjimu ir išėjo iš mokyklos – nutarė vykti į Rygą, kad ten baigtų gimnaziją. Pinigais tėvai negalėjo jo paremti, vienintelis dalykas, kuo galėjo padėti, – tai skamba kaip anekdotas – įsitaisyti juodą kostiumą ir kaklaraištį. Jis labai džiaugėsi kaklaraiščiu, nes kai suplyšo kelnės, kaklaraištis pravertė lopams”.
FILMO PERŽIŪROJE DALYVAUS FELIKS DEKTOR, FILMO PRODIUSERIS, ZEVI ŽABOTINSKIO RAŠTŲ VYR. REDAKTORIUS, RUSŲ-ŽYDŲ INTELEKTUALŲ KLUBO “KOVČEG” STEIGĖJAS MASKVOJE, JAKOVO BUNKOS PARAMOS LABDAROS FONDO DIREKTORIUS EUGENIJUS BUNKA.
FIilmo gamybą dalinai finansavo
BNS
Samuelio Bako muziejaus atidarymo proga dailininkas bendraus su visuomene. Jo muziejaus atidarymui skirtame renginyje litvakas dailininkas pasakos apie savo kūrybinį kelią, ryšį su gimtuoju Vilniumi, atsakys į susirinkusiųjų klausimus. Samuelio Bako muziejaus Vilniuje (Naugarduko g. 10/2) atidarymo proga garsaus litvakų tapytojas padovanos daugiau kaip pusę šimto savo kūrybos darbų, kuriuos vilniečiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti nuo lapkričio 20 dienos. Netolimoje ateityje muziejuje planuojama atidaryti ir antrą ekspozicinę erdvę bei edukacinį centrą. S. Bakas 1933 metais gimė Vilniuje, pirmąją piešinių parodą Vilniaus gete surengė būdamas vos devynerių. Išgyvenęs Holokaustą, jis išvyko į Izraelį, gyveno Vakarų Europoje, studijavo dailę Jeruzalėje, Paryžiuje. Jo kūriniuose alegorinio realizmo stiliumi keliami pasaulio trapumo, žmogaus tapatybės paieškų klausimai, atsitiesimo po katastrofos temos. Apie S. Baką parašyta nemažai knygų, sukurti dokumentiniai filmai, lietuvių kalba išleisti jo prisiminimai „Nutapyta žodžiais“. Praeitą savaitę jam suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas.
Lapkričio 17d. LŽB Socialinio departamento senjorai pasitiko Šabatą žvakių šviesoje. Į jį susirinko 90 senjorų, dalis jų buvo atvežti iš namų, nes patys sunkiai vaikšto. Kadangi LŽB buveinėje dėl tvarkymo darbų buvo išjungta elektra, Šabatas vyko žvakių šviesoje, skambant gyvai fortpijono muzikai.
Pajūrio naujienos, Romualdas BENIUŠIS, 2017-11-17
Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.
Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.
Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.
JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.