Naujienos

Chanuka 2019 – šventės istorija,  tradicijos ir vaišės

Chanuka 2019 – šventės istorija,  tradicijos ir vaišės

Žydų Chanukos šventė trunka aštuonias dienas, tradiciškai pasakojama apie stebuklus, kurie įvyko prieš 2183 m. Tai – šviesos ir žvakių šventė, kurią žydai kasmet pradeda švęsti, pagal judėjų kalendorių Kislev mėnesio 25 dieną. Ši data 2019 m. atitinka gruodžio 22d.

„Šviesos ir žvakių šventė“, kaip ir kitos judėjų šventės, prasideda išvakarėse. Chanuka tęsiasi aštuonias dienas.

Pagal kalendorių Chanuka paprastai „patenka“ į gruodį, todėl daugelis ją supranta kaip  žydų  Naujuosius metus, nors taip nėra. Žydų Naujieji metai (Rosh ha Shana) pasaulietiniame 2019 m. kalendoriuje, prasidejo spalio 1 d. – šventėme 5780 metus.

Per Chanuką  prisimename stebuklą, kuris įvyko II amžiuje prieš m.e. senovės Izraelyje, kai buvo išlaisvinta Jeruzalė, išvalyta nuo helenistinių stabų Jeruzalės šventykla po Makabėjų sukilėlių pergalės prieš graikų karaliaus kariuomenę.

Kodėl švenčiama Chanuka?

Izraelio žemė nuo 215 m. p.m.e valdė helenistinių pažiūrų valdovai. Jie niekino judėjų tradicijas – buvo uždrausta mokytis Toros, švęsti Šabatą.

Prasidėjo sukilimas, kuris truko trejus metus. Jam vadovavo Juda, pravarde Makabėjus – “ kūjis”. Jo būrys sutriuškino  priešo kariuomenę ir išlaisvino Jeruzalės šventyklą. Joje judėjams pavyko rasti tik vieną alyvuogių aliejaus indelį  šventyklos žvakidei. Aliejaus turėjo pakakti tik vienai dienai. Tačiau įvyko stebuklas – indelyje esanti aliejaus ugnis degė aštuonias dienas.

Prisimindami šį stebuklą, išminčiai nutarė, kad kasmet nuo Kislev mėnesio 25 dienos, aštuonias dienas bus švenčiama Chanukos  šventė  Nuspręsta, kad Kislev mėnesį 8 vakarus bus uždegama po vieną aliejaus indelį žvakidėje (chanukijoje) arba žvakutė ir skaitoma padėkos malda. Jeruzalės šventykloje atsinaujino maldos D-vui, o šventė pavadinta Chanuka.                 

Remiantis šimtmečių senumo tradicija, aštuonias dienas sinagogose skaitomos padėkos maldos. Chanukos metu sinagogose ir namuose statoma Chanukos menora – speciali devynšakė žvakidė, kurioje  uždegamos  žvakės.

Pagal judėjų  tradiciją chanukija yra statoma ant palangės, kad praeiviai galėtų pamatyti kaip judėjai vykdo įsakymą  – „atidengia stebuklą“. Po saulėlydžio, aštuonias Chanukos dienas, vakarais uždegama po vieną žvakutę.

Chanuka yra vadinama ir vaikų švente. Vaikai suka specialų vilkelį, jidiš kalba vadinamą „dreidl“, o hebrajų k. – „sevivon“. Kiekvienoje pusėje yra 4 hebrajų kalbos raidės, kurios reiškia (diasporoje) –„Didis stebuklas įvyko ten“ (Jeruzalėje), o Izraelyje – „ Didis stebuklas įvyko čia“.   Įprasta dovanoti vaikams pinigėlius arba šokoladines monetas  – jidiš k.- „chanuka gelt“.

Pagrindinės vaišės

Pagrindiniai ir būtini patiekalai gaminami aliejuje. Įvairiausių rūšių spurgos (hebrajų k.) suvganijot su įvairiausiais įdarais, bulviniai blynai -„latkės“ ( jidiš k.).

Lietuvoje visos žydų bendruomenės švenčia Chanuką.                                                    Vilniuje Kudirkos aikštėje jau daugelį metų įžiebiama didžiulė Chanukija – Menora. Šventėje dalyvauja miesto ir vyriausybės atstovai. Vyksta įdomus ugnies fejerverkas, miestiečiai vaišinami tradicinėmis šventės vaišėmis.

Kelerius metus Vilniuje buvo uždegamos žvakutės ir prezidentūroje                                            .

Chanukos šventės šviesa ir šiluma pasaulyje

JAV parduotuvių ir visuomeninių organizacijų languose, vitrinose, šalia Kalėdų eglutės uždegamos ir chanukijos.

Šiais metais pirmieji panašūs pagarbos ženklai pasirodė ir Lietuvoje – žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius pasveikino skaitytojus su šv. Kalėdomis, Naujais metais ir Chanuka. Ačiū!

Simas Levinas, Vilniaus religinės bendruomenės pirminininkas

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

15min.lt Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) paviešinus Daliaus Egidijaus Stanciko sudarytą pažymą apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros tariamą žydų gelbėjimą, istorikai išreiškė nepasitenkinimą pačia pažyma ir jos sudarymo principais. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis supeikė nekritišką šaltinių vertinimą, o Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys teigė, kad pažyma nedaro garbės LGGRTC ir yra labai klaidinanti.

Trečiadienį LGGRTC paskelbė pažymą, kurioje teigia, kad kontroversiškai vertinamas Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir organizavo jų gelbėjimo tinklą. Pagrindiniu to įrodymu pažymoje laikomas jėzuito kunigo Jono Borevičiaus 1986-aisais Jungtinėse Valstijose pasakytas liudijimas.

Tokių liudijimų daug, beveik visi – prolietuviški

Vis dėlto istorikai linkę skeptiškai vertinti šį atradimą. Pasak Nerijaus Šepečio, panašių liudijimų dėl Sovietų Sąjungos įvairiais nusikaltimais kaltinamų asmenų ekstradicijos Jungtinėse Valstijose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo apstu, o beveik visi liudiję lietuviai pasisakė tautiečių naudai. Šį kunigo J.Borevičiaus liudijimą, visų pirma, derėtų vertinti būtent tokiame kontekste.

„Dauguma liudijo už savo tėvynainius, už savo tautiečius, jie palankūs kaltinamiesiems. Tai savaime suprantama, šioje vietoje reiškiasi solidarumas. Tokių paliudijimų yra buvę tokiose bylose ir čia tikrai nėra naujiena“, – pasakojo istorikas.

Niekas nenorėjo atiduoti savo tautiečių Sovietų Sąjungai į rankas, kur teisingo teismo tikrai nebuvo galima tikėtis ir grėsė politinis susidorojimas.

„Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją. Ir dabar čia, šioje vietoje ieškoti net ne atsakymo į klausimą, o paties klausimo, ką darė Jonas Noreika, būdų didžiausias nesusipratimas. Ir ką mes čia dabar skaitome? Mes skaitome ugningą pažymą, kad štai, Jonas Noreika gelbėjo žydus“, – teigė N.Šepetys.

Pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio, LGGRTC turėtų atsargiau elgtis ir nedaryti tokių išvadų, turėdami vos vieną šaltinį.

LGGRTC / Lrt.lt nuotr./Jonas Noreika

„Visų pirma, norėčiau pamatyti visą tyrimą, nes iš to, kas jau buvo paskelbta, turiu per mažai informacijos. Bet iš to, ką mačiau, aš tiesiog būčiau žymiai atsargesnis, nedaryčiau tokių išvadų“, – teigė istorikas.

Anot jo, tokius liudijimus reikia vertinti skeptiškai.

„Istorikams, kaip ir žurnalistams, galioja tas pats principas – tam tikras skeptiškumas liudininkų atžvilgiu, kurie liudija praėjus vos ne 50 metų nuo tų įvykių. Tai yra vienas momentas, nes reikėtų pakankamai gerai žinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami parodymai, apie ką buvo kalbama, pagaliau reikėtų išsiaiškinti liudininko ryšius su tuo, apie kurį liudijama. Šitas kritikos principas galioja visiems“, – tvirtino A.Nikžentaitis.

Skaityti plačiau
Užuojauta

Užuojauta

Savo žemiškąją kelionę baigė Feiga Tregerienė, gimusi 1927 m. Feiga – ilgametė Kauno žydų bendruomenės narė, šviesus ir šiltas žmogus. Liūdime kartu ir nuoširdžią užuojautą reiškiame velionės vaikams Rajai ir Simonui, jų šeimų nariams bei visiems artimiesiems.

Atsakymas į Geršono Taico straipsnį

Ruta Bloshtein

Lietuvos žydų bendruomenės tinklapyje www.lzb.lt straipsnyje  „Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių (Piromonto) kapinių į naują Kongresų centrą“  autorius išreiškia susirūpinimą dėl neva kapinių išniekinimo trečią kartą, jeigu būtų priimtas sprendimas nugriauti Sporto rūmų pastatą.

 „Liguista fantazija“ atkurti kapines autorius vadina pasiūlymą gerbiamo profesoriaus Sido Leimano, nuodugniai tyrinėjančio daugelį metų Šnipiškių kapinių istoriją, kapaviečių planus, epitafijų tekstus.

„Nereikia slėptis po  žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis“ –  ragina autorius visus  46 600 pasirašiusius protesto peticiją, kelias dešimtis didžiųjų litvakų ješivų vadovų  JAV ir Izraelyje, vyriausiąjį Izraelio rabiną, JAV ir Kanados Centrinį rabinų kongresą,  JAV Kongreso ir Senato narius, Kneseto narius, vietinius žydus bei lietuvius ir daugelį kitų, kurie oficialiai išreiškė susirūpinimą laiškuose Lietuvos tuometinei Prezidentei, Ministrui pirmininkui, Vilniaus miesto merui.

Autoriaus paminėti profesoriai Josifas Parasonis ir Pinchos Fridbergas atsiriboja nuo paskelbto straipsnio. Jų pasisakymų dėl Sporto rūmų likimo prasmė ištraukta iš konteksto ir pateikta iškraipytai.

Anot autoriaus, vienintelis užtikrintas būdas išsaugoti Šnipiškių žydų kapines – tai prikelti naujam gyvenimui  Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (šis projektas Turto banko pristatomas kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atgimimas!).Vadinasi, pagal autorių, tinkamiausias sprendimas apsaugoti kapines yra pritraukti į jų teritoriją kuo daugiau turistų ir svaiginti juos tarptautinių festivalių malonumais. Ne sukurti atitinkamą rimties ir pagarbos palaidotiems atmosferą, o atvirkščiai – telkti minias nieko nenutuokiančių svečių begalinei puotai ant žydų kapų.

Tai kuo gi šis projektas skiriasi nuo sovietinio? Baigtis ta pati – šokiai ant mūsų protėvių kaulų.

Panevėžio bendruomenių rūmuose vyks iškilmingiausias metų renginys

Panevėžio bendruomenių rūmuose vyks iškilmingiausias metų renginys

Gruodžio 18 d. 18 val. Bendruomenių rūmuose vyks bene iškilmingiausias metų renginys – pasveikinsime ir pagerbsime 2019-ųjų Metų panevėžiečius.
Pristatome visą penketuką.

Fotomenininkė IRENA GIEDRAITIENĖ – už ilgametį Panevėžio miesto vardo garsinimą, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą
I. Giedraitienės fotografijos kelias tęsiasi beveik 65 metus. Kone 55-erius dalyvauja įvairiose parodose. Jos kūryba – svarus indėlis ne tik į Panevėžio, bet ir visos Lietuvos fotografijos meno tradiciją. I. Giedraitienė „lietuvišką humanistinės fotografijos panoramą papildo ypač nuoširdžiu, poetišku žvilgsniu į šviesiąją gyvenimo ir žmogiškųjų santykių pusę“ (VDU doc. dr. T. Pabedinskas).

Pelnė ne vieną apdovanojimą, iš jų ryškiausias – 1975 m laimėtas „Pasaulio spaudos fotografijos“ (World Press Photo) apdovanojimas „Aukso akis“ už fotografiją „Vestuvių vakarą“. Tai atsidavusi savo profesijai ir pašaukimui menininkė, kuri ir šiandien nenusileidžia jaunajai kartai kasmet praturtindama savo kūrybinį kraitį naujomis nuotraukomis, per fotografiją analizuodama žmogų, visuomenės ir kultūros problemas.

Panevėžio žydų bendruomenė ruošiasi Chanukos šventei

Panevėžio žydų bendruomenė ruošiasi Chanukos šventei

Žvakės šviesa visuomet sukuria jaukumą ir šilumą, artumą aplink mus…

Linkime, kad visuomet šalia būtų tie, su kuriais gera kartu įžiebti ugnį, dovanoti meilę, dalintis šypsenomis ir rūpesčiu.

ŠVIESIOS  IR  DŽIAUGSMINGOS  CHANUKOS!  

Brangūs bendruomenės nariai,

Sveikiname Jus su šviesos ir laisvės švente ir kviečiame švęsti drauge PŽB patalpose, Ramygalos g. 18. Panevėžys., gruodžio 27 d. 16.00val. Chanukos šventę.

Įėjimas nemokamas

PANEVĖŽIO  MIESTO  ŽYDŲ  BENDRUOMENĖ

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas

Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo  gimimo 160-ąsias  metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.)  Pasaulio lietuvių centro leidykla,  bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo  knygą  „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.

Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga  apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m.  rinkinyje „Užgesę žiburiai“.

2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu  „Liudvikas Zamenhofas  ir Lietuva“ priede.  Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“  išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis).  Kauno leidykla „Dajalita“  2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton   labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla  „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo  Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais  išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė  V.Rinkevičius).

Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.

Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą.  Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba.  Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba  2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią  bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų  kalbas ir išleista tose valstybėse.

Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš  100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją  apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą,  ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.

Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a.  jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.

.

Užuojauta

Užuojauta

Su giliu liūdesiu pranešame, kad šeštadienį, gruodžio 14d. netekome Simono Dovidavičiaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojo, buvusio Kauno žydų bendruomenės pirmininko, Sugiharos fondo “Diplomatai už gyvybę” vadovo, Sugiharos namų direktoriaus, žydų istorijos ir kultūros žinovo, entuziastingo gido, gero bičiulio, turėjusio dar tiek daug įdėjų ir nespėjo jų realizuoti. Kauno žydų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems ir liūdi kartu su jais bei visais Simoną pažinojusiais. Draugiškas, išsilavinęs Simonas Dovidavičius metų metus vedė įdomias ekskursijas apie žydų istoriją po Kauną ir Lietuvą trimis kalbomis, jau vien todėl jis įgijo daug draugų ir pagarbos ne tik Lietuvoje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė išgyvena dėl netekties, nuoširdžiai užjaučia artimuosus.

Dėl skaudžios netekties užuojautą pareiškė ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kolektyvas .

Atsisveikinimas su velioniu antradienį, gruodžio 17d., nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje, Radvilėnų pl.15A, Kaune. Išlydimas trečiadienį, gruodžio 18d. 12 val. į Kauno Aleksoto žydų kapines, H. ir O. Minkovskių g.

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Faina Kukliansky

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas, kurio niekinti neturi teisės nė vienas asmuo. Nepamirškime, kad Lietuvos valdovai šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo. Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919–1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo Tėvynės laisvę ir ne vienas jų žuvo po kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais, ne vienas žydas karys-savanoris buvo apdovanotas ordinais ir medaliais, kuriuose taip pat yra šie Lietuvos heraldiniai simboliai.

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai, kad ir neskaitlingos kadaise gausios bendruomenės nariai, vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo garsinimo.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar Trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, palaikanti puikius santykius su Izraeliu, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio režimo valstybė.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje buvo ar yra atskirų marginalų, pavienių asmenų ir apgailėtinų grupelių, kurios savo nykias ekstremistines ideologijas bando „pagražinti“ prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai neva prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų anksčiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių šį valstybės ženklą savo kėslams pridengti), daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą tarp Lietuvos žydų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir piliečių litvakų tėvyne prieš šimtmečius tapusios Lietuvos valstybės istorinė heraldika.

Manau, kad valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos valstybės heraldiką juodinančios ir pavojingą nesantaiką Lietuvoje kurstančios grupės „Vieninga Lietuva“ veiklą. Liūdina, kad savo taikiniu minėta grupė pasirinko Vilniaus Gaonui skirtus renginius, kurie turėtų vienyti visus Lietuvoje gyvenančius žmones ir tapti puikiu Lietuvos žydų kultūrinio palikimo pristatymu.

Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės heraldikos niekinimas ir nesantaikos visuomenėje kurstymas – veikos, už kurias Lietuvos baudžiamajame kodekse numatyta griežta atsakomybė. Gerbkime Lietuvos, kurioje gyvename, įstatymais įteisintus simbolius, gerbkime savo bendrapiliečius ir neleiskime pavieniams asmenims sumenkinti artėjančių Vilniaus Gaono metų.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo, vieno iš modernizmo fotografijos kūrėjų, Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) arba Moshe Ravivo darbų paroda.

Ekspozicijos kuratorius Nissanas N. Perezas (Izraelis) pažymėjo, kad meistro darbai pristatomi pirmą kartą. Dr. Nissanas Perezas fotografijos istorikas, tyrinėtojas ir kuratorius. 1977-2013 įkūrė ir vadovavo fotografijos departamentui Izraelio muziejuje Jeruzalėje (the Israel Museum, Jerusalem), šiuo metu dirba Moï Vero archyvo direktoriumi. Yra sudaręs ir kuravęs daugiau kaip 180 parodų Izraelyje ir pasaulyje, publikavęs eilę straipsnių, katalogų ir knygų.

Moishe Vorobeichik gimė 1904  dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Po studijų S. Batoro universitete Vilniuje studijavo Vokietijoje tapybą. Jo klasės draugai buvo garsieji Paul Klee ir Vasily Kandinsky. Gavęs iš savo tėvo fotoaparatą „Leika“,  jis susirgo fotografija, todėl išvažiavo į Prancūziją mokytis. 1932 m. išvyko į Palestiną kaip savaitraščio „La Vie Parisienne“ foto žurnalistas. 1934 m., paveiktas sionizmo idėjų, jis persikėlė gyventi į Palestiną.  Cfato mieste įkūrė garsiąją menininkų koloniją. Nuo 1950 m. Moshe Raviv atsidavė tapybai. Menininkas mirė 1995 m.

Moi Ver (Moishe Vorobeichik) vienas iš pirmųjų sukūrė fotografijų ciklą iš Vilniaus žydų kvartalo (Vilna). Parodos atidarymo proga Nacionalinėje galerijoje,  Vilniuje, Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutas, dalyvaujant Moishe Vorobeichik šeimai, perspausdino unikalų leidimą – autoriaus nuotraukų albumą “The Ghetto Lane in Wilna” („Vilnos žydų gatvė“).

„Moi Ver“ paroda skirta Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai, Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. Vasario 23 d.

Žydų paveldas – moderniausiame šalyje žemėlapyje: net ir nuotraukoje galima pasivaikščioti

Žydų paveldas – moderniausiame šalyje žemėlapyje: net ir nuotraukoje galima pasivaikščioti

Nuotraukoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė ir vyriausioji kepėja Riva Portnaja.
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje baigiasi žydų paveldui Kaune įprasminti skirtas projektas.

Karolina Stažytė

Ar galima pasivaikščioti nuotraukoje? Pasirodo, galima. Ne tik pasivaikščioti, bet ir neiškėlus kojos iš namų, persikelti į, rodos, kitą dimensiją. Argi tai neprimena „Alisos stebuklų šalyje“? 15 ryškiausių Kauno žydų paveldo objektų sugulė į KTU mokslininkų sukurtą moderniausią virtualų žemėlapį šalyje. Kūrėjai prisipažįsta – tai magija, kurios niekas iki šiol Lietuvoje nebuvo sukūręs.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, įgyvendindama Kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą „Žydų paveldas Kaune“, skatino miesto bendruomenės dialogą daugiakultūriškumo tema, populiarino užmirštą žydų kultūros paveldą, kviesdama į didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusias ekskursijas ir kūrybines dirbtuves kartu su istorikais, miesto gidais, kultūros ir meno veikėjais. Projekto dalyviai susipažino su Kaune išsidėsčiusiais žydų architektūros objektais.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas – Kauno senamiesčio vaikas. Jis uždavė klausimą, kodėl žydų ligoninė yra taip vadinama? Juk nebūdavo išskirtinai lietuvių ar rusų ligoninių. Pasak jo, pavadinimo kilmė slypi stalo mokestyje, kurį turėjo į dėžutę susimokėti kiekvienas žydas. Ligoninė pastatyta žydų pinigais. Be to, ligoninėje vyravo savi papročiai: apipjaustymai, tiektas košerinis maistas. Tad vien dėl šių priežasčių žydai negalėjo kitur gydytis.

Skaityti plačiau
Izraelis sveikina rinkimus laimėjusį Borisą Džonsoną: puiki diena Didžiosios Britanijos žmonėms ir mūsų draugystei su JK

Izraelis sveikina rinkimus laimėjusį Borisą Džonsoną: puiki diena Didžiosios Britanijos žmonėms ir mūsų draugystei su JK

The Times Of Israel

Leiboristo Korbino antisemitizmas pakenkė jo reputacijai, britų rinkėjai balsavo už Džonsono pergalę. Atsakomybė už tokį didžiulį pralaimėjimą gali būti priskirta tik pačiam JK leiboristų lyderiui – plačiai žinomam antisemitui, kuriuo Didžiosios Britanijos rinkėjai nepasitki.

JK Lankasterio kancleris Michaelis Gove Didžiosios Britanijos žydų bendruomenei pareiškė: „Jūs niekada daugiau neturėtumėte gyventi baimėje,” Michaelis Gove: ,,Didžiosios Britanijos žydams nebereikia jaudintis dėl ministro pirmininko, kuris skleidė antižydišką retoriką ir skatindavo prieš žydus nusiteikusius teroristus“.

JK vyriausiasis rabinas Efraim Mirvis : ,,Rinkimai baigėsi, tačiau susirūpinimas dėl antisemitizmo ir rasizmo išlieka”.

Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių  į  naują Kongresų centrą 

Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių  į  naują Kongresų centrą 

2019 12 12

Aut.Geršonas Taicas 

1941–1944 naciai ir jų talkininkai sunaikino 95% Lietuvos žydų.  Naciai ir jų talkininkai  sudegino daug sinagogų visoje Lietuvoje, padegė Didžiąją Vilniaus sinagogą,  bet sinagoga liko stovėti. Kai kurie nacių talkininkai dabar garbinami kaip didvyriai,  jiems statomi paminklai, kabinamos memorialinės lentos, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės, jiems po mirties skiriami valstybiniai apdovanojimai.

Sovietai po Antrojo pasaulinio karo ėmė naikinti žydų paveldą Lietuvoje, susprogdino Vilniaus Didžiąją sinagogą ir ant jos griuvėsių pastatė vaikų darželį. Sunaikino žydų kapines Vilniuje (Piromonto ir Užupio ), Šiauliuose, Ukmergėje ir kitose vietose. Vilniaus Užupio žydų  kapines  išniekino, pastatę ritualinių paslaugų įmonę. Vilniaus Šnipiškių žydų kapines išniekino, pastatę uždarą „Žalgirio“ baseiną ir sporto rūmus.

Nuotraukoje vietovė su Sporto rūmais iš viršaus.

Kai kurių žymių žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kelio žydų kapinėse, bet dauguma Vilniaus žydų palaikų atsidūrė sąvartyne. Lietuvoje 1971m. gyveno apie 20 000  žydų,  tuo sovietmetį nebuvo girdėti protestų laikraščiai apie žydų kapines nerašė nei  Lietuvoje, nei užsienyje. Suprantama, totalitarinė valstybė , cenzūra, baimė dėl savęs  ir savo artimųjų.

2006 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nugriautas  uždaras „Žalgirio“ baseinas ir pastatyti Mindaugo apartamentai (daugiabutis gyvenamasis pastatas).  Kokie skambūs  istoriniai pavadinimai: Žalgiris ir Mindaugas, turbūt manyta, kad pavadinimais galima užmaskuoti nusikaltimus, juk tada iš tikrųjų Šnipiškių žydų kapinės buvo išniekintos antrą kartą.

Paminklai iš Šnipiškių kapinių.

Tokia yra  trumpa senųjų Šnipiškių  kapinių istorija, kitą istorinę informaciją apie kapines galima rasti internete, labai išsamų straipsnį su visomis detalėmis parašė profesorius  Josifas Parasonis.

Metų metais vyksta diskusijos dėl Vilniaus  Sporto rūmų rekonstrukcijos.

Žydų kapines naikino ir Vokietijoje. Trumpa, bet labai panaši istorija apie konfliktą Vokietijoje. Kai konfliktas dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene jau buvo įsibėgėjęs, 1991 m. lapkričio mėn. Vokietijos rabinų konferencija paskelbė savo poziciją pareiškime, kuriame įvertino šį veiksmą kaip akivaizdų Halachos (Talmudo religinių ir teisinių priesakų) taisyklių pažeidimą ir paragino sustabdyti bet kokius statybos darbus kapinių vietoje. Šis dokumentas sukėlė konfliktą tarp miesto, investuotojo ir įvairių žydų grupių, kurių pozicijos anaiptol nebuvo vienodos, –  netgi prieštaringos.

Norint išspręsti žydų ginčą, reikėjo autoritetingos žydų asmenybės su aukšta religine reputacija. Arbitru  sutiko būti Jeruzalės aškenazių ortodoksų  vyriausiasis rabinas  Itzhakas Kolitzas (Kolitz).  Jau 1992 m. gegužės mėn. pradžioje žydų bendruomenė ir žydų ortodoksų protestuotojai susitarė, kad vyriausiasis  rabinas I. Kolicas bus arbitru. Po daugelio diskusijų I.Kolitzas  atvyko į Hamburgą ir aplankė likusias buvusių kapinių vietas, kas liko iš bunkerio, pastatyto po 1939 m. ir universalinės parduotuvės, pastatytos po 1951 m.

1992 05 21 Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas priėmė sprendimą Jeruzalėje: jis uždraudė palaikų ekshumaciją, kaip visus tenkinantį sprendimą, bet jis prieštaravo Hamburgo žydų bendruomenės tradicijai. Nebuvo pateiktas halachinis pagrindimas.  Ekonominiais tikslais buvo leista statybos plėtra. Tuo pat metu uždrausti bet kokie nauji kasinėjimo darbai. Visą procesą turėjo prižiūrėti vyriausiojo rabino Kolitzo paskirtas nuolatinis prižiūrėtojas iš Izraelio.  Jeruzalės sprendimas buvo sudėtingas Halachiniu požiūriu, tačiau jis buvo bent jau pragmatinis.  Investuotojas ir valstybė  susitarė, ginčas buvo baigtas.

https://juedische-geschichte-online.net/beitrag/lorenz-streitfall-ottensen

Rabinas I. Kolitzas (Yitzchak Kolitz) (1923 – 2003 ), rabino sūnus, gimė Alytuje , 1934  kartu su motina ir keliais broliais po tėvo mirties  emigravo į  Palestiną (Eretz Yisrael),  tapo Jeruzalės aškenazių rabinu ir Didžiojo rabinų teismo teisėju. Parašė daug religinių knygų.

Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas buvo laikomas pagrindiniu Halachos arbitru laidojimo klausimais. Jis kovojo prieš archeologinius kasinėjimus Izraelyje, kur, jo teigimu, buvo išniekinti kapai. Jis sakydavo: „Žmogaus kaulai nėra moliniai indai, kuriuos reikia eksponuoti muziejuje“. Vėliau jis padėjo suformuluoti taisykles, kurios dabar reglamentuoja Izraelio senienų valdybos darbą žydų kapinėse.

Dabar palyginkime Vokietijos ir Lietuvos kapinių naikinimo istorijas.

Tas konfliktas Vokietijoje  buvo išspręstas prieš beveik 30 metų. Kas turės drąsos ir sąžinės pasakyti, kad Jeruzalės aškenazių rabinas ir Didžiojo rabinų teismo teisėjas I.Kolitzas  buvo neteisus, kad jis sulaužė žydų tradicijas? Taip buvo Vokietijoje, o Vilniuje dabar turime du variantus, – blogą ir labai blogą, dėl to rinksimės blogąjį.

Į rekonstrukcijos kaštus reikia pridėti sumą nuolatiniam prižiūrėtojui iš Izraelio, kurį paskirs rabinų taryba. Reikalavimas mokėti  nuolatiniam prižiūrėtojui, atvykusiam  iš Izraelio ar iš kitur, atitinka rabino I. Kolico sprendimą , nes rekonstrukcija  bus vykdoma kelerius metus.

Profesorius Josifas Parasonis, profesorius Pinchos Fridbergas, rabinas A. Bakeris (Andrew Beker) ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasisako prieš  Sporto rūmų griovimą. Manykime, kad norintys sporto rūmus nugriauti, visiškai nesupranta, kad trečią kartą bus išniekintos senosios Šnipiškių žydų kapinės, tik nereikia slėptis po  žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis. Vizija atstatyti senąsias Šnipiškių žydų kapines, kokios jos buvo po uždarymo 1831 m., yra tik liguistą fantazija.

Kol kas, projekto dar nematėme ir Vilniaus m. gyventojams viešinimo procedūros dėl projekto neatliktos.  

Pastaba

Šiandien Izraelyje stato kelius virš palaidojimo vietų, bet prieš tai pastato sarkofagus iš plokščių su oro kanalais kad mirusiųjų  sielos  galėtų bendrauti su pasauliu.  Vietos bendruomenės rabinai arba Izraelio senienų valdyba  laimino tuos projektus. Ypatingais atvejais netgi leidžiamas ekshumavimas, Izraelis iki Šešių dienų karo skubiai išvežė  judėjų  teisuolių palaikus iš Damasko.

Geršonas Taicas  2019 12 12