Naujienos

Arkadijus Vinokuras. Gumuliauskas ir istorinis meilės Lietuvai planas

Arkadijus Vinokuras. Gumuliauskas ir istorinis meilės Lietuvai planas

Skaitau Seimo nario prof. Arūno Gumuliausko paskvilį, kurio pavadinimas turėtų būti „Kaip aš myliu priešų kankinamą Lietuvą“. Jį rašo lyg ir profesorius. Rašau „lyg“, nes kyla abejonės dėl paties teksto kokybės. Mat visą jo ilgiausią tekstą galima sudėlioti į vieną sakinį: „Visi kitaip manantys yra priešai ir Kremliaus agentai.“ Sovietų laikais KP narys būtų rašęs taip: „Visi kitaip manantys yra priešai ir Vašingtono agentai.“

Tekste dominuoja apibendrinimas „visi“, tikriausiai kilęs iš elementarios baimės nurodyti konkrečių melagių ir agentų vardus. Nes visai gali pasirodyti, kad kai kurie neįvardinti kritikai nemeluoja. Ir nėra jokie agentai. Todėl teisme teksto autorių už šmeižtą nurengtų nuogai. Šį primityvų žargoną profesorius gerai įvaldė dar sovietų laikais, kai 1987 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos KP veikla vystant teatrinį meną respublikoje“. Kaip tik tuo laiku Lietuvos laisvės lyga suruošė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Atleiskite, bet nesijuokiant, rimtai traktuoti patį A. Gumuliauską kaip sąžiningą nacionalistą kažkaip nelabai
pavyksta. Na, bet nieko nuostabaus, juk jis yra narys partijos, neišpažįstančios jokios ideologijos, nei elementarios politinės moralės.

Tad kartais LVŽS apsimeta tai kairiąja, tai dešiniąja. Bet dėl vieno jos nariai sutaria – demokratija yra tik butaforija, su kuria galima žaisti kaip nori. Todėl nenuostabu, kad ir šioje partijoje priešų paieška ir tų priešų matymas už kiekvieno kampo užprogramuotas. A. Gumuliauskas nėra išimtis.

Cituoju vieno anonimo į jo straipsnį komentarą: „Metamorfozės. Buvęs komunistas-propagandistas Arūnas Gumuliauskas, šlovinęs komunistus savo disertacijoje, tapo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku, pro nacistinės antisemitinės LAF gynėju. Viskas viename žmoguje.“ Tiksliau nesudėliosi.

Būtų sovietų laikai, A. Gumuliauskas tikriausiai ir toliau jotų ant „aš mylių Tarybų sąjungą“ arkliuko. (LAF programa neatskiriama nuo nacizmo bei fašizmo ideologijos, nuo nacistinės Lietuvos vizijos. „Nacionalistas“ Seimo tribūnoje šį nepaneigiamą faktą vadina propaganda. Tiek apie akademinius laipsnius ir vertinimo kriterijus.) Kai panašioms personoms suteikiama teisė formuoti istorinės atminties politiką, gauname apsimetėlių šventaisiais šutvę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veidu. Jos vadovu turėjome chemikę, kurios darbuotojas geologas Dalius Stančikas kūrė valstybinės svarbos „istorines“ išvadas. Dabar gi LGGRTC vadovu paskirtas politologas, kurį už reikiamos vietos laikys šį kartą jau filologas ir mechanikas Vidmantas Valiušaitis.

Žydų tautos simboliai kalendoriuje 5781

Žydų tautos simboliai kalendoriuje 5781

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitiks su nauju kalendoriumi, kuris šįkart skirtas mūsų tautos simboliams.  Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė

 

Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį…

 „Ir tarė Mozė Izraelio sūnums: Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį, Huro sūnaus Urio sūnų, iš Judo giminės ir pripildė jį dieviškos dvasios, išminties, įžvalgos ir žinių ir talento įvairiems amatams, kad meistriškai austų, dirbtų iš aukso, sidabro ir vario, tašytų iš akmens, drožinėtų iš medžio, turėtų visokių amatų išmanymą.“  (Iš (Šemot) 35:30–33). Toliau Tanache (Biblijoje) aprašomi ritualiniai ob­jek­tai, ku­riuos Be­za­le­lis Die­vo pa­lie­pi­mu tu­rė­jęs su­kur­ti:  tai ir kilnojamoji šventovė dykumoje (Miškan), tapusi Jeruzalės Šventyklos prototipu, ir visi jos reikmenys, tarp kurių Sandoros skrynia ir septynšakė menora – seniausi pamatiniai judaizmo simboliai, įkūnijantys žydų tautos Sandoros su Dievu idėją ir Šventyklos patirtį.

Šitaip per biblinį pasakojimą apie pir­mą­jį me­ni­nin­ką Be­za­le­lį,  ku­rį pats Die­vas iš­sky­rė iš ki­tų, ap­do­va­nodamas jį die­viš­ką­ja me­no dva­sia, ga­bu­mais ir ama­to žiniomis,  buvo padėti pagrindai žydų tradiciniam menui, estetikos sampratai, pagrindinių meno formų ir  simbolinių vaizdinių plėtotei. Tradicinis pasaulėvaizdis, grįstas Tanachu ir Talmudu, bei  religijos apibrėžtas gyvenimo būdas lėmė, kad žydų menas ilgus šimtmečius buvo susijęs ne su kasdienių daiktų gražinimu, bet su Dievo garbinimo apeigomis, gyvenimo ir  metų ciklo šventėmis tiek sinagogoje, tiek  namuose. Todėl kiekvienas žydų tradicinio meno objektas turi tam tikrą simbolinę reikšmę ir yra konkretaus ritualo dalis.

Žydų religiniai autoritetai skatino estetinių ritualinių objektų kūrybą, grįsdami tai Hidur micva nuostata, kuri  reiškia religinių įsakymų bei priesakų (hebr. micvot) išaukštinimą ir gražinimą, religinius veiksmus praturtinant estetiniu aspektu. Toks apeiginės erdvės ir ritualinių objektų puošnumo reikalavimas Talmude grindžiamas Tanacho eilutėmis „Tai mano Viešpats ir Jį aš puošiu“ (Iš (Šemot)15, 2), paaiškinant, kad „tai reiškia jog reikia daryti nuostabią suką Jo garbei, nuostabų lulavą, nuostabų šofarą, nuostabius papuošalus ir nuostabų Įstatymo (Toros) ritinį ir reikia, kad išrašytų jį puikiausiu rašalu ir puikiausia plunksna įgudęs perrašinėtojas bei įvyniotų jį į nuostabiausius šilkus“ (Bab Talmud, Šabat 133b). Tokia grožio koncepcija išreiškia tradicinį požiūrį, pagal kurį ką nors kurti – reiškia, kurti Dievui.

Todėl nenuostabu, kad ir konservatyvioje tradicijos autoritetu grįstoje  Lietuvos žydų kultūroje iki pat XIX a. antros pusės vyravo  išskirtinai tradicinio  meno formos, o  sinagogų interjerų ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Amatininkai, dailidės ir staliai, akmentašiai ir savamoksliai liaudies menininkai, gaminę ritualinius objektus, puošę sinagogų interjerus, drožinėję aron kodešus ir bimas, su pagarba buvo vadinami švento darbo meistrais. Jų meninei raiškai esminę reikšmę turėjo tradicija ir religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradicinio meno simbolių šaltinius. Tai –  Tanachas, Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada – spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės. Tarp knygų išaugusių žydų meistrų kūryboje nuo vaikystės pažįstamų tekstų vaizdiniai įgavo spalvingų simbolinių atvaizdų pavidalą sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje.

Žydų tradicinio meno simboliuose tarp daugybės reikšminių konotacijų vyrauja biblinio judaizmo ir komentatoriškosios tradicijos vaizdiniai, kurie pagrindžia bendruomenės egzistenciją, nurodydami dvi pagrindines kryptis – praeitį per Sandoros patirtį ir ateitį per išpranašauto mesianinio pasaulio viziją. Žydų tautos Sandoros su Dievu, Šventyklos ir Pažadėtosios žemės patirtis, Jeruzalės ilgesys ir mesianiniai vaizdiniai lėmė ir pagrindinių ritualinių objektų, ir juos puošiančių atvaizdų simbolikos savitumą.

 

Dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė

Savaitė Ukmergės štetle

Savaitė Ukmergės štetle

Kviečiame Jus į renginių ciklą “SAVAITĖ UKMERGĖS ŠTETLE”, skirtą žydų metams paminėti.

PROGRAMA

rugsėjo 21 d. 16 val. Ukmergės žydų tolerancijos centre “SAVAITĖ UKMERGĖS ŠTETLE” atidarymo šventė: 

Ukmergės menininkų simpoziumo „Savaitė Ukmergės štetle“ kūrinių parodos atidarymas.

Žydiškos muzikos koncertas. Fortepijoninis trio MUSICA CAMERATA BALTICA.

rugsėjo 22 d. 13 val. Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje:

Konferencija „Ukmergės litvakai. Prisiminti ir išgyventi šiandien“.

Vilniaus žydų viešosios bibliotekos paroda.

Ukmergės meno mokyklos jaunių choras „Rūta“ muzikinė programa.

 rugsėjo 23 d. 14-17 val. Vienuolyno gatvėje, prie buvusios sinagogos:

Pilietinė akcija „Holokausto aukų vardų skaitymas Ukmergėje“.

rugsėjo 24 d. 16.30 val. Tolerancijos centre:

Paskaita „Pažintis su žydų rudens švenčių tradicijomis“.

                            18.30 val. Kultūros centre:

Mėgėjų teatro spektaklio „Aš tave užmiršau“ ištrauka.

rugsėjo 25 d. 12 val.  Želvos miestelyje:

  • Konferencija „Ukmergės krašto žydų bendruome nė: prisiminti ir išgyventi šiandien“;
  • Ekskursija po Želvos miestelį, aplankant svarbias žydų bendruomenės atminimo vietas.
  • Muzikinė dambrelio (žydo arfos) programa.
LŽB pirmininkė lankėsi Anykščiuose

LŽB pirmininkė lankėsi Anykščiuose

Žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky lankėsi Anykščuose. susitiko su meru Sigučiu Obelevičiumi,  jiedu kalbėjosi apie bendradarbiavimą. Bendruomenės pirmininkę labiausiai domino Anykščiuos gyvenusių žydų paveldas, pradėta restauruoti medinė Kurklių sinagoga.

Kurklių sinagoga

Anykščiuose nebeliko ne tik pačių žydų, didžioji dalis jiems priklausiusių, kultūriškai reikšmingų pastatų arba neatpažįstamai rekonstruota, arba nugriauta. Visgi, dabartinėje Sinagogos g. pastatytas paminklinis akmuo, primenantis, kad iki 1941 m. šios gatvės kieme veikė 6 žydų maldos namai. Šioje gatvėje taip pat išlikęs ir vienas sinagogos pastatas, kuriame sovietmečiu buvo įrengta kepykla. Dabar pastatas nenaudojamas,  tačiau kartais jį galima aplankyti, kai jame rengiamos su žydų kultūra susijusios parodos. Dabartinėje Anykščių Daukanto g, kuri iki karo vadinosi Palestinos gatve, yra išlikęs ir naujosios sinagogos pastatas (Daukanto g. 7), jame įsikūrusi miesto prokuratūra. Toje pačioje gatvėje 2012 m. pastatytas ir atminimo suolelis Rudolfui Baranikui (1920-1998 m.) – garsiam menininkui, vienam iš politinio abstrakcionizmo dailėje pradininkų, gyvenusių Amerikoje, bet kilusiam iš Anykščių. Dar vieną iš išlikusių Anykščių sinagogų pastatų galime pamatyti Šaltupio gatvėje, jam šiuo metu veikia privatus verslas.

Masinę Anykščių žydų Holokausto aukų kapavietę ženklina vienas atminimo akmuo. Ant jo iškaltas hebrajiškas užrašas, tačiau raidžių įžiūrėti beveik nebeįmanoma. Paminklas žymi masinių žydų žudynių vietą. Po karo čia taip pat buvo pervežti sušaudytųjų kūnai, pavyzdžiui, iš senamiestyje esančio sinagogų kiemo.

Anykščiuose pirmųjų trėmimų statistika iškalbinga – daugiausiai į Sibirą 1941-aisiais buvo ištremta žydų šeimų, paskui lietuvių ir lenkų. Tarp ištremtų žydų pateko visos žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, šeimos.

Pirmiausia Anykščių žydų vyrai buvo uždaryti į vieną iš sinagogų, vėliau ten uždarytos ir moterys su vaikais. Sinagogų kieme buvo pradėtos vykdyti žudynės. Vėliau, liepos mėnesį, žydai pradėti varyti į miesto gale, šalia kelio į Rokiškį, esančias ir tuomet vadintas žydų vilas. Vėliau žmonės grupėmis varyti sušaudymui į vadinamuosius zuikių kalnus. Iš maždaug dviejų tūkstančių Anykščių žydų apie 600 buvo išvežti ir sušaudyti Utenoje. Apie tuos, kuriems pavyko išsigelbėti, kalbėti sunku. Jų – vos vienas kitas.

 

2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai pakvietė kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą

2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai pakvietė kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą

2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai sukvietė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narius, o taip pat ir bendruomenės draugus kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą.

Šiais metais minėjimą pradėjome Vilkiaušio miške esančioje masinių žudynių vietoje, kur buvo nužudyti 500 Joniškio  gyventojų-žydų. Minėjime dalyvavo ir pasisakė LR Seimo narys Emanuelis Zingeris, Joniškio rajono mero pavaduotoja Vida Aleknavičienė, Joniškio istorijos muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė, Šiaulių Laiptų galerijos direktorė Janina Ališauskienė, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.

Iš Vilkiaušio miško susirinkusieji nuvyko į Žagarę. Tarpukaryje Žagarės aikštėje šurmuliavo turgus,  religingi žydai eidavo per aikštę į sinagogas… Virė gyvenimas. Bet Žagarės aikštė mena ir kraupius įvykius- 1941 metų rudenį aikštėje buvo išžudyti miesto gyventojai žydai. Visa aikštė buvo pasruvusi krauju. Miestas neteko apie 70% gyventojų.

Žagarės aikštėje prie mūsų prisijungė ir pasisakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvai Yossef Levy ir Vokietijos ambasadorius Mattheas Sonn, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Kornelija Tiesnesytė. Pasaulio tautų teisuolių palikuonis Leonas Levinskas, Viktorija Simokaitienė – Pasaulio tautų teisuolio kunigo Kazimiero Kavaliausko brolio anūkė.  Kunigas organizavo gelbėjimą iš Žagarės geto  Miriam  Šneiderytės (Marijonos Tiesnesienės).Taip pat paminėti genocido aukas atvyko Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai, Kauno žydų religinės bendruomenės atstovas, Žagarės miesto gyventojai.

Visi pasisakiusieji priminė, kaip svarbu išsaugoti atmintį, nepamiršti kraupių protu nesuvokiamų įvykių ir neleisti, kad kada nors tokia tragedija pasikartotų. Po minėjimo miesto aikštėje visi ėjo tuo baisiu keliu į masinių žudynių vietą Nariškino parke, į senąsias žydų kapines – pirmųjų genocido aukų Žagarėje nužudymo vietą. Abiejose masinių žudynių vietose maldas skaitė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narys Aleksandras Markas.

Šią savaitę švęsime Rosh Hashana – Naujuosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitinka su nauju kalendoriumi

Šią savaitę švęsime Rosh Hashana – Naujuosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitinka su nauju kalendoriumi

Netrukus įžengsime į 5781-uosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė juos pasitinka su tradicija tapusiu kalendoriumi, kuris šįkart skirtas unikaliems žydų tautos simboliams bei jų reikšmei.

Tačiau prieš kalbėdama apie ateinančius metus, negaliu nepaminėti praėjusių, kurie visam pasauliui tapo išbandymų ir susitelkimo metais. Corona virusas apribojo mūsų socialinį gyvenimą, Bendruomenės veiklą, tačiau kartu leido pademonstruoti, kad esame pajėgūs pasirūpinti savo nariais, o ypač senjorais, kad galime prisitaikyti ir puikiai naudoti skaitmenines technologijas, juk net ir sudėtingomis sąlygomis minėjome žydams, Izraeliui, Lietuvai ir visam pasauliui svarbias datas bei mūsų šventes.

Dėl pandemijos Bendruomenė negalėjo deramai paminėti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų. Tačiau žydų istorinė praeitis neaprėpiama, jos reikšmės Lietuvos kultūrai ir mokslui negalima įsprausti į vienerių metų rėmus, todėl pažadu, kad toliau organizuosime Lietuvos žydams, Elijahu Ben Shlomo Zalmanui – Vilniaus Gaonui, kitoms iškilioms asmenybėms skirtus renginius. Jų niekada nebus per daug.

5781-ųjų metų kalendorius dedikuotas žydų simbolikai, dauguma simbolių skirti Dievui garbinti, jie susiję su šventėmis, religija. Anksčiau Lietuvoje veikė šimtai sinagogų, kuriose kasdien buvo skaitoma Tora, maldininkai gaubė pečius talit, visi vyrai galvas dengė kipomis, gyveno gausi žydų bendruomenė, kuri per Chanuką uždegdavo devynšakę žvakidę chanukiją, vaikai žaisdavo sukdami dreidl (hebr. sevivon).

Dabar šie simboliai ir objektai dažniau tampa muziejų eksponatais nei mūsų kasdienio gyvenimo palydovais.

Įsileiskime simbolius į savo gyvenimą – ant durų staktos pakabinkime mezuzą, ant sienos hamsą, Dovydo žvaigždė tegul mums visada primins mūsų Tėvynę Izraelį. Per šventes pasikvieskime kitų tikėjimų draugus ir kaimynus, papasakokime jiems apie mūsų tradicijas, simbolius ir jų reikšmę.

Naujųjų metų proga palinkėkime vienas kitam viso ko geriausio. Nepamirškime, kad visada galime būti geresni, skirti daugiau užuojautos ir supratimo artimam bei siekti, kad naujaisiais metais mūsų gyvenimas būtų prasmingesnis nei buvo praėjusiais.

Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė, kalendoriaus idėja ir dizainas JUDVI    Kalendoriaus partneriai: Vilniaus Gaono žydų istorijos ir Šiaulių Aušros muziejai.

Roš ha’Šana Choralinėje sinagogoje

Roš ha’Šana Choralinėje sinagogoje

 

Maldų tvarkaraštis

Rugsėjo 18 d., Penktadienis

18:45 Mincha / Maariv šventinės maldos, kidušas, šventiniai patiekalai.

Rugsėjo 19 d., Šeštadienis

10:00 Šacharit
20:15 Maariv
Rugsėjo 20 d., Sekmadienis
10:00 Šacharit
12:00 Pučiamas šofaras, skanėstai ir dovanos (Žydų 5781 m. kalendorius, medaus pyragas, specialios dovanos vaikams);
18:00 Tašlich pamaldos (Bokšto g. 19, Vilnius).
Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę (I dalis)

Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę (I dalis)

Vytautas Bruveris, lrytas.lt

Tai kas gi pagaliau yra toji istorinė ir moralinė atsakomybė už tokius nusikaltimus, kaip Holokaustas? Šį klausimą, lyg Sizifo akmenį, Lietuvos visuomenė bei valstybė ridena pastaruosius trisdešimt metų ir, panašu, ridens dar mažiausiai tiek pat.

Kokie kriterijai tokią atsakomybę skiria nuo teisinės ir juridinės? Ar istorinė bei moralinė atsakomybė – ne tas pats, kas „kolektyvinė kaltė“, kurios visi kratosi, lyg ugnies ir kurios egzistavimą apskritai neigia?

Ar kalbėdami apie istorinę bei moralinę atsakomybę nenukeliaujame į sąvokų bei logikos brūzgynus, kuriuose galutinai tampa nebeaišku, apie ką gi pagaliau kalbama? Gal teisinė ir juridinė atsakomybė ir turėtų būti vienintelė, apie kurią ir reikėtų kalbėti – atsakingi yra tik konkretūs individai, arba dalyvavę žudynėse, arba jiems įvairiu mastu talkinę bei jiems vadovavę, o vienintelė šių laikų žmonių atsakomybė – juos nustatyti, ir viskas?

„Iš esmės reikia visos visuomenės, kad tokie dalykai, kaip Holokaustas, galėtų įvykti“, – taip portalui lrytui.lt tvirtino žinomas Vokietijos istorikas ir vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje žinovų Christophas Dieckmannas. Iš pirmo žvilgsnio, toks teiginys – itin radikalus ir skamba būtent kaip kaltinimas „kolektyvine kalte“ – esą visa Lietuvos visuomenė yra „kalta“ dėl Holokausto ir vienu ar kitu mastu dalyvavo jame. Taigi, dalį tos „kolektyvinės kaltės“ ar net ją visą turi ir dabartinė Lietuva.

Per knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymą: Christophas Dieckmannas.

Tačiau istorikas turi omenyje ką kita – tokio masto žydų genocidas Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse galėjo įvykti ne tik ir net ne tiek dėl to, kad jį vykdė ir jame vienu ar kitu mastu dalyvavo tų visuomenių mažuma, o ir dėl to, kad dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys su tuo sutiko ir tam nė kiek nesipriešino. Nors – ir tai yra esminis dalykas – galėjo tai daryti.

Kuo aiškiau tai suprasti, prisiminti ir gilintis, kaip tai galėjo įvykti – ir yra dabartinė šių visuomenių atsakomybė ir moralinis įpareigojimas joms. Juolab, kad tas mastas, kuriuo Lietuvos visuomenė ir jos administracinės bei politinės struktūros nacių okupacijos metu apskritai bendradarbiavo su okupantais ir padėjo jiems įgyvendinti jų valdžią ir politiką lietuviškoje istorinėje savimonėje bei atmintyje yra viena iš balčiausių dėmių.

Bendraautorė – ne bėda?

Tokios, atrodytų, paprastos ir savaime suprantamos mintys – vis dar Marijos žemėje sunkiai prigyjančios ir dygstančios sėklos. Tuo tarpu jos yra bene pagrindinis naujos Ch.Dieckmanno knygos „Kaip tai įvyko?“, parašytos kartu su Rūta Vanagaite, leitmotyvas. Knyga parašyta, kaip pokalbis, kur lietuvė rašytoja užduoda klausimus, o jos pašnekovas, profesionalus istorikas, labiau populiaria, ne akademine forma pateikia esminius savo ilgamečių tyrinėjimų rezultatus ir išvadas.

Taip pat, žinoma, dalijasi ir filosofinėmis bei moralinėmis įžvalgomis. Knyga jau sulaukė daug teigiamų reakcijų tarp tų žmonių, kurie Lietuvoje labiausiai domisi šia problematika ir yra į ją įsigilinę – tiek profesionalių istorikų, tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų. Tačiau ją galima įsigyti tik internetu, o ne knygynuose – bent jau iki to momento, kai vienas knygynas vis dėlto paskelbė pradėsiantis ja prekiauti.

Pusiau uždarai įvyko ir pirmasis knygos pristatymas šalies žydų bendruomenėje – sostinės sinagogoje, į kurį svečiai buvo specialiai asmeniškai sukviesti. Antrasis įvyks šiomis dienomis ir bus viešesnis – Nacionalinėje bibliotekoje.

Bene pagrindinė to priežastis, žinoma, yra pačios R.Vanagaitės asmenybė. Daugelis Lietuvoje prieš ją galando dantį po to, kai su vienu aršiausių ir radikaliausių Lietuvos kritikų dėl Holokausto bei jo atminties Efraimu Zuroffu ji parašė knygą „Mūsiškiai“.

Po to ji pati suteikė pagrindą tikrai savo ekskomunikacijai ir egzekucijai Lietuvos viešojoje erdvėje ir kone oficialiu lygmeniu buvo paskelbta Kremliaus agente – dėl to, kad, neturėdama jokio pagrindo, ėmė ir apkaltino vieną iš pagrindinių pokario partizanų vadų, Adolfą Ramanauską-Vanagą ne tik galimu dalyvavimu Holokauste, bet ir tuo, kad jis esą nepagrįstai aukštinamas, nes buvo menkysta ir išdavikas.

Natūralu, kad pats Ch.Dieckmannas knygos pristatyme matė reikalą pasisakyti, ką mano apie šias kontraversijas. Pirmiausia, pasak jo, su R.Vanagaite jis susipažino ir knygą pradėjo kurti dar prieš šį skandalą, tačiau jis ir tuomet iš pradžių žiūrėjo į ją rezervuotai. Pirmiausia, pasak jo, dėl to, kad „nemėgsta“ E.Zuroffo, tad įtariai žiūrėjo į pažintį su juo aktyviai mėginusią užmegzti R.Vanagaitę.

Tačiau vėliau, pasak Ch.Dieckmanno, jis suprato, jog su R.Vanagaite bendrauti verta ir jie, pradėję rašyti knygą, susibičiuliavo. Vokiečių istorikas ironiškai atmetė dažnai Lietuvoje R.Vanagaitei metamus kaltinimus, jog jį esą dirba už didelius šešėlinius pinigus. „Visa tai – tiesiog niekai“, – nukirto jis. Vietoje, pirmyn ar ratu?