Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitiks su nauju kalendoriumi, kuris šįkart skirtas mūsų tautos simboliams.  Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė

Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį…

 „Ir tarė Mozė Izraelio sūnums: Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį, Huro sūnaus Urio sūnų, iš Judo giminės ir pripildė jį dieviškos dvasios, išminties, įžvalgos ir žinių ir talento įvairiems amatams, kad meistriškai austų, dirbtų iš aukso, sidabro ir vario, tašytų iš akmens, drožinėtų iš medžio, turėtų visokių amatų išmanymą.“  (Iš (Šemot) 35:30–33). Toliau Tanache (Biblijoje) aprašomi ritualiniai ob­jek­tai, ku­riuos Be­za­le­lis Die­vo pa­lie­pi­mu tu­rė­jęs su­kur­ti:  tai ir kilnojamoji šventovė dykumoje (Miškan), tapusi Jeruzalės Šventyklos prototipu, ir visi jos reikmenys, tarp kurių Sandoros skrynia ir septynšakė menora – seniausi pamatiniai judaizmo simboliai, įkūnijantys žydų tautos Sandoros su Dievu idėją ir Šventyklos patirtį.

Šitaip per biblinį pasakojimą apie pir­mą­jį me­ni­nin­ką Be­za­le­lį,  ku­rį pats Die­vas iš­sky­rė iš ki­tų, ap­do­va­nodamas jį die­viš­ką­ja me­no dva­sia, ga­bu­mais ir ama­to žiniomis,  buvo padėti pagrindai žydų tradiciniam menui, estetikos sampratai, pagrindinių meno formų ir  simbolinių vaizdinių plėtotei. Tradicinis pasaulėvaizdis, grįstas Tanachu ir Talmudu, bei  religijos apibrėžtas gyvenimo būdas lėmė, kad žydų menas ilgus šimtmečius buvo susijęs ne su kasdienių daiktų gražinimu, bet su Dievo garbinimo apeigomis, gyvenimo ir  metų ciklo šventėmis tiek sinagogoje, tiek  namuose. Todėl kiekvienas žydų tradicinio meno objektas turi tam tikrą simbolinę reikšmę ir yra konkretaus ritualo dalis.

Žydų religiniai autoritetai skatino estetinių ritualinių objektų kūrybą, grįsdami tai Hidur micva nuostata, kuri  reiškia religinių įsakymų bei priesakų (hebr. micvot) išaukštinimą ir gražinimą, religinius veiksmus praturtinant estetiniu aspektu. Toks apeiginės erdvės ir ritualinių objektų puošnumo reikalavimas Talmude grindžiamas Tanacho eilutėmis „Tai mano Viešpats ir Jį aš puošiu“ (Iš (Šemot)15, 2), paaiškinant, kad „tai reiškia jog reikia daryti nuostabią suką Jo garbei, nuostabų lulavą, nuostabų šofarą, nuostabius papuošalus ir nuostabų Įstatymo (Toros) ritinį ir reikia, kad išrašytų jį puikiausiu rašalu ir puikiausia plunksna įgudęs perrašinėtojas bei įvyniotų jį į nuostabiausius šilkus“ (Bab Talmud, Šabat 133b). Tokia grožio koncepcija išreiškia tradicinį požiūrį, pagal kurį ką nors kurti – reiškia, kurti Dievui.

Todėl nenuostabu, kad ir konservatyvioje tradicijos autoritetu grįstoje  Lietuvos žydų kultūroje iki pat XIX a. antros pusės vyravo  išskirtinai tradicinio  meno formos, o  sinagogų interjerų ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Amatininkai, dailidės ir staliai, akmentašiai ir savamoksliai liaudies menininkai, gaminę ritualinius objektus, puošę sinagogų interjerus, drožinėję aron kodešus ir bimas, su pagarba buvo vadinami švento darbo meistrais. Jų meninei raiškai esminę reikšmę turėjo tradicija ir religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradicinio meno simbolių šaltinius. Tai –  Tanachas, Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada – spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės. Tarp knygų išaugusių žydų meistrų kūryboje nuo vaikystės pažįstamų tekstų vaizdiniai įgavo spalvingų simbolinių atvaizdų pavidalą sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje.

Žydų tradicinio meno simboliuose tarp daugybės reikšminių konotacijų vyrauja biblinio judaizmo ir komentatoriškosios tradicijos vaizdiniai, kurie pagrindžia bendruomenės egzistenciją, nurodydami dvi pagrindines kryptis – praeitį per Sandoros patirtį ir ateitį per išpranašauto mesianinio pasaulio viziją. Žydų tautos Sandoros su Dievu, Šventyklos ir Pažadėtosios žemės patirtis, Jeruzalės ilgesys ir mesianiniai vaizdiniai lėmė ir pagrindinių ritualinių objektų, ir juos puošiančių atvaizdų simbolikos savitumą.

Dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė