Šiaulių apskrities Žydų bendruomenės senjorai kardiologės paskaitoje
Spalio 4d. Šiaulių apskrities Žydų bendruomenės senjorams buvo organizuota gydytojos kardiologės Virginijos Ežerskienės paskaita – konsultacija. Gerbiami mūsų senjorai turėjo galimybę sužinoti apie šiuolaikinius širdies gydymo metodus, po paskaitos gydytoja visus susirinkusius konsultavo individualiai, atsakė į užduotus klausymus.
Šiaulių apskrities Žydų bendruomenės senjorai sako, kad tokios paskaitos – konsultacijos yra labai jiems reikalingos. Atsižvelgdami į mūsų bendruomenės senjorų pageidavimą mėginsime organizuoti įvairių specializacijų gydytojų paskaitas – konsultacijas kas mėnesį. Šiaulių apskrities Žydų bendruomenė dėkoja gerbiamai gydytojai kardiologei Virginijai Ežerskienei už padovanotą mūsų bendruomenės senjorams puikią paskaitą – konsultaciją.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenė linksmai atšventė Sukkot šventę
Priimtas sprendimas Šiaulių miesto Elnio gatvę pervadinti į Frenkelių gatvę.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenė spalio 4d. gavo džiugią žinią – šauni idėja tapo realybe. Šiaulių miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Šiaulių miesto Elnio gatvę pervadinti į Frenkelių gatvę.
Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Mūsų bendruomenės pasiūlymą tokiu būdu įamžinti žymų šiaulietį pramoninką Chaimą Frenkelį, su dideliu entuziazmu ir nuoširdumu palaikė be galo daug garbingų šiauliečių.
Už idėjos įgyvendinimą, per tokį trumpą laiką, dėkojame Šiaulių miesto savivaldybės tarybai (ypatingai norime išskirti Ziną Žuklijienę, Gintarą Karalevičių ir Domą Griškevičių), LR Seimo nariui Stasiui Tumėnui ir jo šauniai padėjėjų komandai, politikui Vytautui Juškui, Šiaulių “Aušros” muziejaus vadovybei ir kolektyvui, Šiaulių “Laiptų” galerijos vadovei Janinai Ališauskienei, Šiaulių Turizmo informacijos centro direktorei Rūtai Stankuvienei ir kolektyvui bei kitiems.
Tikimės, kad tai yra viena iš pilietiškumo pamokų, kuri padės mums visiems po truputį atstatyti istorinį teisingumą.
Ypatingas renginys Panevėžyje
Buvusi panevėžietė profesorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė pakvietė Panevėžio m. žydų bendruomenę dalyvauti renginyje, skirtame autorės knygos pristatymui „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“, „Šiaurės pašvaistė“, ir į dokumentinių filmų „Žmogus su laiko žyme“ ir „Dainos galia“ peržiūrą bei pokalbį apie kitus iškiliausius dvidešimto amžiaus atlikėjus ir pedagogus. Profesorės knyga turi istorinę vertę, joje išdėstytas šiandienos skaitytojo akimis matomas kultūrinis paveldas, amžinybė. Tą gali tikrai ne kiekvienas, o gerbiamai profesorei Ritai Aleknaitei – Bieliauskienei pavyko kaip visada. Šį kultūros renginį organizuoti padėjo panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė.
Linksma Sukkot šventė Panevėžyje
Šį kartą Panevėžio miesto žydų bendruomenė kartu su Šiaulių krašto žydų bendruomene Sukkot šventę sutiko linksmoje ir jaukioje aplinkoje. Pagal žydų tradicijas visi kartu statė palapinę (sukka), kurioje švenčiamas Sukkot – įvykis sutampa su derliaus nuėmimu. Buvo prisiminta žydų kelionė, kai prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Įprasta, kad visos bendruomenės ar šeimos palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Panevėžyje prie palapinės stovėjo stalas, ant jo buvo sudėtos daržovės ir vaisiai, kurias šiais metais užaugino ir šventiniam stalui atnešė bendruomenės nariai. O pagrindinis stalo akcentas – Sukkoto puokštė :lulav, gadas ir aravu, etrog, kurie suišti palmės lapu. Kaip pažymėjo Gennady Kofman Sukkot šventė – švenčių Roša ha Šana ir Jom Kipur pratęsimas.
Zapyškio žydų tragediją primins informaciniai stendai
Dviejose Kauno rajono Zapyškio miestelio vietose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir savivaldybės pastangomis pastatyti informaciniai stendai, kuriuose glaustai pateikta nuo XVI a. čia gyvenusios ir 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. sunaikintos žydų bendruomenės istorija. „Brainė Abramovičiūtė (17 m.), Benjaminas Zilbermanas (13 m.), Volfas Solskis (19 m.), Moišė Rachenas (46 m.), Giršas Engelmanas (40 m.)…“, – nužudytųjų vardus skaitė dvi Zapyškio pagrindinės mokyklos moksleivės. Tyloje nuskambėjo 178 vardai ir pavardės: 47 vyrų, 118 moterų ir 13 vaikų.
Kviečiame visus pramokti hebrajų kalbos ar atgaivinti jau turimus įgūdžius!
Sekmadieniais vyks ilgai laukti edukaciniai užsiėmimai vaikams!
Informacija ir registracija: ruthreches@gmail.com (dėstytoja Ruth Reches)
SEKMADIENIAIS
9.30-11 hebrajų suaugusiems 2 lygis (pratęsimas) (konferencijų salė)
13-14.30 hebrajų suaugusiems pradedantiesiems (konferencijų salė)
14.45-16.15 hebrajų suaugusiems 1 lygis (pratęsimas)(konferencijų salė)
Juda Vagner ves hebrajų PIRMADIENIAIS 18.30-20.00 pažengusiems
SEKMADIENINĖ MOKYKLĖLĖ VAIKAMS
10.00 – 11.00 anglų k. (Ilan klubas) ves anglų k. mokytojas Viačeslav Mlynkovskij
11.15 -12.00 hebrajų k. (Konferencijų salė)
12.00-12.45 Tradicijos (Konferencijų salė)
Kauno žydų bendruomenė ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija kviečia į mokytojo, smuikininko, žymaus žydų gelbėtojo, Pasaulio tautų teisuolio Vlado Varčiko atminimui skirtą koncertą – minėjimą ir memorialinės lentos atidengimo ceremoniją, kuri vyks 2018 m. rugsėjo 28 d. 13 val. Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje.
Lietuvos žydų genocido dienos minėjimas Kauno IX forte
2018 m. rugsėjo 21 d. Kauno IX forto muziejuje paminėta Lietuvos žydų genocido diena. Minėjime dalyvavo LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Izraelio valstybės ambasadorius Amir Maimon, Kauno miesto atstovai, Kauno žydų bendruomenės nariai, buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė, Kauno mokyklų moksleiviai ir kiti svečiai.
Kauno „Aušros“ gimnazijos teatro studija pristatė spektaklį – jaudinančią istoriją apie žydų mergaitę ir tris jos mamas…
Minėjimą užbaigė pilietinė moksleivių iniciatyva „Atminties kelias“, prie kurios prisijungė LSMU gimnazija, Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija, Kauno Juozo Grušo meno gimnazija, Kauno technikos profesinio mokymo centras. 
Ukmergės Senamiesčio grindiniuose Holokausto aukas įamžino „Atminimo akmenys“
Ukmergės Senamiesčio grindinyje ukmergiečiai ir miesto svečiai nuo pirmadienio gali pastebėti variu dengtus „Atminimo akmenis“ – taip įamžintas dvejų Holokausto metu žuvusių garbių ukmergiečių atminimas.
„Atminimo akmenų“ idėjos autorius, vokiečių menininkas Gunteris Demnigas. Plytelės montuojamos ten, kur įamžinti asmenys gyveno ar dirbo. Viena plytelė sumontuota Vasario 16 g. prie sporto mokyklos (Ukmergės Didžioji sinagoga) ir skirta rabinui Josifui Zusmanovičiui (tėvavardis Dovido), antra sumontuota Kauno g. 17 prie buvusios fotostudijos ir skirta fotografui Moše Levi (tėvavardis Abraomo).
Fleitos melodiją išėjusiems ir negrįžusiems skyrė muzikantas, mokinys iš muzikos mokyklos.
„Daug metų minėdami Lietuvos žydų genocido atminties dieną, kartu su mokiniais prisimename ir nagrinėjame žydų kultūrą, istoriją, lankomės Pivonijos šile – masinėje žydų naikinimo vietoje. Šie „Atminimo akmenys“ – pirmieji Ukmergėje ir tikimės, kad šio projekto įgyvendinimas paskatins tęsti iniciatyvą, o „Atminimo akmenų“ atsiras ir daugiau“, – sakė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai Aldona Medonienė ir Vitas Medonas.
Ukmergės žydų bendrijos pirmininkas Artūras Taicas visos bendruomenės vardu idėjos iniciatoriams ir įgyvendintojams dėkojo už tai, kad primenamas dingęs žydų pasaulis.
“Džiaugiamės jų atsiradimu Ukmėrgeje, tikimės, kad jie ne tik supažindins su tais, kurių netekome Holokausto metu, bet ir leis atviriau žvelgti į savo istoriją”,- kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Simona Gaidytė ir Jūratė Juškaitė. Daug apie Ukmėrges fotografo M.Levi gyvenimą papasakojo Ukmergės kraštotyros muziejus atstovė Jolanta Petraitytė.
Rabinas Josifas Zusmanovičius ( 1895-1941)
Rabinas gimė Minske 1895m. rabino šeimoje, kuri po poros metų emigravo į Palestiną, gyveno Jeruzalėje. Josifas Zusmanovičius grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšių ir Slabodkės ješivose. Buvo Slabodkės ješivos vadovas ir rabinų teismo teisejas. Paskelbė virš 30 religinių ir teisinių veikalų
.Nuo 1936 m. buvo Ukmėrges rabinas. Rabinas J.Zusmanovičius su šeima (žmona Leja dukros: Rachel, Hilde, Golda, sūnūs: Moše, Mordechai) kartu su Ukmėrgės žydų bendruomene nužudyti Pivonijos šile 1941m.
Fotografas Moše Levi ( 1886-1941)
Moše Levi gimė Panėvezyje 1886m., XIX amž. pradžioje jo šeima persikėlė į Ukmėrgę. Po gimnazijos baigimo jis mokėsi dantų techniko amato Rusijoje, Kazanėje, vėliau iki 1918m. sėmėsi fotomeno pagrindų JAV, Niujorke.
Nuo 1919 m.M.Levi kartų su Š.Bajeru Ukmergėje,Kauno g.32 įsteigė fotoateljė.Veliau apie 1923m M.Levi liko Ukmergėje vienas ir iškėlė fotoateljė į kitą vietą – Kauno g.15. M.Levi buvo vienas pagrindinių Ukmergės portretistų, savo fotoateljė jis kūrė miestelėnų portretus, vinjetes, šeimos nuotraukas. Šiuo amatu jis vertėsi iki 1941m..1941m. fotoateljė ir gyvenomaji namai buvo nacionalizuoti sovietų.
1941m. rugpjuti m. M.Levi kartu su žmona Feigė ir dukra Rivka nužudyti Pivonijos šile.
S.Bajerio, M.Levi fotografijų paroda atidaroma Kauno miesto muziejuje, Rotušės aikštė 15. Spalio 4 d. 17 val.
S.Bajerio, M.Levi fotografijų paroda atidaroma Kauno miesto muziejuje, Rotušės aikštė 15. Spalio 4 d. 17 val.
Holokausto aukų minėjimas Panevėžyje
Panevėžio m. žydų bendruomenėje rugsėjį vyko daug renginių: koncertai, šventės, žydų genocido minėjimas.
Šį kartą renginiuose, skirtuose žydų genocido aukų paminėjimui gausiai dalyvavo miesto gimnazistai ir moksleiviai: Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos, J. Balčikonio, V. Žemkalnio, J. Miltinio gimnazijų ir M. Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos mokytojai ir moksleiviai. Šios mokymo įstaigos yra Panevėžio žydų bendruomenės partneriai ir jau dešimt metų dalyvauja renginiuose, skirtuose Lietuvos žydų Holokausto istorijos nagrinėjimui.
Pirmame renginio etape viktorinos metu mokiniai parodė ypatingas istorijos žinias bei gilų susidomėjimą žydų tautos istorija bei tragišku jų likimą Antrojo pasaulinio karo metu. Tokiu būdu mokiniai gauna daugiau žinių apie toleranciją, sąžiningumą ir pagarbą kitoms Lietuvoje gyvenančioms mažumoms. Mokiniai pademonstravo puikias žinias apie žydų tautą ir jų tragišką likimą. Praėjo 75 metai nuo Vilniaus geto likvidavimo. Daugelis moksleivių pirmą kartą išgirdo apie Vilniaus, Kauno, Šiaulių Panevėžio ir kitų miestų geto likimus. Kiekvieną atsakymą į užduotus klausimus papildė savo žiniomis kitų mokyklų moksleiviai. Mokytojų dėka auga protinga ir tolerantiška jaunoji karta, kuri savo žinias perduoda draugams, artimiesiems.
Pakaunės litvakų gyvenimą primins knyga
Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį pristatyta autorių kolektyvo parašyta knyga „Žydai Pakaunėje“.
Leidinį sudarė Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, dr. Inga Stepukonienė. Knygoje atskleisti dar mažai žinomi Pakaunės litvakų gyvenimo puslapiai.
Renginyje dalyvavo knygos autoriai, istorikai, žydų bendruomenės atstovai.
Istorinių šaltinių teigimu, žydai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsikūrė dar XIV a., o XVIII a. jų čia buvo jau daugiau kaip ketvirtis milijono.
Litvakai buvo darbštūs, sumanūs, kūrybingi, talentingi. Nemažai jų kovėsi Lietuvos kariuomenės savanorių gretose, aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Tarpukario lietuvių ir žydų politikai, mokslininkai ir literatai kūrė bendrą naujos Lietuvos viziją
Knygoje daug autentiškų prisiminimų. Dauguma Pakaunės miestelių žydų gyvenimą nagrinėję autoriai – vietos gyventojai. Pavyzdžiui, Čekiškės žydų gyvenimą pristatė čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius, Kulautuvos litvakų gyvenimo skerspjūvį pateikė kulautuviškis Algirdas Marazas, garliaviškiai Inga Stepukonienė, Robertas Keturakis ir Ovidijus Jurkša atidavė duoklę Garliavos ir jos apylinkių žydų istorijai.
Kai kurie Pakaunėje gyvenę žydai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.
Nužudytieji nebalsuoja
Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.
Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.
Iš Vilniaus geto kalinio, prof. Marko Petuchausko prisiminimų
Bičiulis gydytojas kartą yra pasakęs, kad sveikas ir išgydytas žmogus – tai toli gražu ne tas pats. Pridurčiau, kad pilnai suvokti šių žodžių prasmę gali tik išgydytasis. Perfrazuodamas gydytoją, galiu patikinti: gyvas ir nesušaudytas žmogus – ne tas pat. Ir suvokia tai tik nesušaudytasis. Tik tas, kuris vienaip ar kitaip „stovėjo prie duobės“. Žudytieji, bet nenužudyti – žmonės ypatingi. Jie gali būti labai skirtingi, bet juos jungia šis vienintelis bruožas. Ta Holokausto epopėjos patirtis, kuri tarsi antspaudas ant gyvenimo, elgsenos, mąstysenos, psichinės sandaros. Likimas lėmė man rastis tarp šių žmonių.
Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme ne taip dažnai pasitaiko. Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp tų, kurie išvengė mirties. Tačiau per visą mano tolesnę biografiją ir rudas, ir raudonas požiūriai, skaudžiai žeisdami, suartėdavo.
VILNIAUS GETE
1941 m. rugsėjo 6 d. kartu su motina atsidūrėme Rūdninkų gatvėje, netoli geto vartų, mažame, žmonių perpildytame kambaryje.
Dvejus metus gyvenome būdingais getui rūpesčiais. Kaip nenumirti badu, kaip išgyventi. O gyvųjų mūsų šeimos narių Lietuvoje nedaug kas ir liko. Prieš įsteigiant getą Paneriuose buvo sušaudytas tėvas Samuelis Petuchauskas. Visus Nepriklausomybės metus renkamas ir nuolat perrenkamas Šiaulių viceburmistru (1921-1940). Tėvas buvo Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu. Už nuopelnus Lietuvai. Tačiau tai jo neišgelbėjo. Paneriuose atgulė ir mano senelė – tėvo motina Badana. Ji žuvo likviduojant vadinamąjį antrąjį getą. Alytuje sušaudyta tėvo sesuo Cilė ir visa jos šeima. Išliko tik Cilės sūnus, spėjęs pasitraukti į Rusiją.
Dveji metai Vilniaus gete – tai ištisa epopėja, paauglio atmintyje išlikusi šiurpiais mirties, bado, pažeminimo ir heroizmo vaizdais.
Lankiau žydų mokyklą. Pirmieji meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėdavo užmiršti šiurpią realybę, be perstojo kankinantį alkį, šaltį, baimę. Priprasti prie ankšto kambarėlio, kuriame buvo sugrūsta daugiau kaip dvidešimt žmonių. Visi suguldavome dviem eilėm ant grindų, galvomis į vidų, kojomis į sieną. Norint prasiskverbti prie durų, reikėdavo balansuojant tamsoje žengti per miegančiųjų galvas.
Darbėnų metraštininkas Elijahu Bruckus. Senosios nuotraukos byloja
“Pajūrio naujienos”, Romualdas Beniušis
Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus.
Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.).
Fotografo motina Š. Švat Bruckus. XX a. pr. A. I. Pekelio nuotraukos kopija su E. Bruckaus metrika ir užrašu hebrajų kalba. Darbėnai, XX a. pr.
L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.
Žydų gelbėtojai – didžioji žmogiškumo pamoka
Prezidentės spaudos tarnyba
rugsėjo 21 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.
Šiemet Lietuvoje minimos 77-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 75 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 39 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.
Pasak šalies vadovės, kas kartą, kai pagerbiame Holokausto aukų atminimą, prisimename ir jų gelbėtojus – didžiąją žmogiškumo, pasiaukojimo ir drąsos pamoką. Šios ceremonijos dalyviai yra gyvas ryšys tarp dabarties ir to meto, paženklinto žiaurumu ir ypatingu altruizmu.
F.Kukliansky: popiežiaus malda Vilniaus gete svarbi ir Holokausto aukoms, ir gelbėtojams
Popiežius Pranciškus tylią maldą buvusiame Vilniaus žydų gete sukalbės praėjus lygiai 75 metams po jo likvidavimo. Lietuvos žydai sako, kad šis gestas svarbus tiek Holokaustų aukoms, tiek žydus gelbėjusiems krikščionims.
Džiaugiamės, kad popiežius siunčia žinią pasauliui, pagerbdamas žuvusiuosius 75-ųjų geto likvidavimo metinių proga. Tikiuosi, kad jo mintyse bus ir padėka ir žydų gelbėtojams krikščionims“, – BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. „Mums didelė garbė, kad mus aplanko popiežius, nežiūrint to, kad esame kitos tikybos. Esame šios valstybės piliečiai ir džiaugiamės, kad šis vizitas vyksta valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Tai nepaprastas popiežius. Jis labai demokratiškas ir ryžtingai kovoja prieš smurtą“, – teigė ji. Popiežius Pranciškus geto aukas Rūdninkų skvere pagerbs sekmadienį, rugsėjo 23-ąją. Kaip tik tądien 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Dėl to rugsėjo 23-oji yra minima kaip Lietuvos žydų genocido diena.
Vilniaus getas nacių okupacijos metais veikė 1941-1943 metais.
Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų.
Izraelis daugiau kaip 900 Lietuvos gyventojų yra suteikęs Pasaulio tautų teisuolio vardą už tai, kad rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus.
Australijoje gyvenančių žydų protėvių paieška Panevėžyje
Po pusės metų susirašinėjimo su garbaus amžiaus ponu Stephan Chipkin, kuris gyvena Australijoje Sidnėjaus mieste, rugsėjo 18 dieną įvyko susitikimas Panevėžio žydų bendruomenėje su juo, žmona Lucy ir drauge Rosemary Bloch. Pagal Stephan Chipkin prašymą bendruomenės archyve buvo ieškoma dokumentų, susijusių su jo protėviais Miler (Muler), kurie manomai iki Pirmojo pasaulinio karo gyveno Panevėžyje. Tokios pavardės Panevėžio žydų archyve iš tiesų buvo rastos: Panevėžio miesto žydų ligoninės senose nuotraukose, 1934 m. balsavusiųjų į miesto tarybą,1938 m. sklypų savininkų sąrašuose. Tačiau tikslių duomenų nustatyti taip ir nepavyko, nes ponas Stephan Chipkin duomenų apie savo protėvių gimimo, santuokos ir mirties datas neturi, o tai labai apsunkino paiešką.