Autorė Ieva Elenbergienė
Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia mums įvairiomis priemonėmis „padėdavo“ nematyti ir negirdėti žydų tautos išgyvenimų. Tačiau šiandien galime kaltinti tik save, jei į istorijos paveikslą neįsileidžiame visų jos dalyvių, bijodami, kad jų liudijimai sugriaus mūsų idealizuotą praeitį ar leis suabejoti išaukštintais didvyriais.
Tačiau ar taip nemėgdžiojame režimo, iš kurio dar palyginti neseniai išsivadavome? Apie tai kalbame su kultūros istorike, Vilniaus universitete dėstančią Holokausto ir praeities politikos kursą, dr. Violeta Davoliūte.
– Norėtųsi paliesti istorines sąlygas ir priežastis, kodėl mes taip mažai žinome apie žydus pokario metais Lietuvoje?
– Pirmiausia todėl, kad buvo išnaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė. Tie, kurie išgyveno ir išlindo iš slėptuvių, buvo sukrėsti, dažnai giliai traumuoti žmonės. Pradžioje jiems reikėjo susivokti, kas gi nutiko jų gyvenimams, artimiesiems? Ilgą laiką žmonės tiesiog ieškojo vieni kitų. Grįžo ir tie, kurie buvo iš Lietuvos pasitraukę į SSRS gilumą – jie taip pat ieškojo artimųjų, bandė rasti savo vietą naujoje visuomenėje, integruotis į egzistuojančias struktūras. Būta ir bandymų visiškai asimiliuotis – pavartę pokario spaudą pamatytume, kad, pavyzdžiui, fotografas Fligelis pasivadina Sparnaičio pavarde, Judelis Kacenbergas – Kalnaičiu ir t.t. Mano bičiulės mama, prieškariu augusi senoje litvakų šeimoje Šiauliuose, o po karo atvykusi į Vilnių studijuoti, pasakojo, jog išgirdusi mieste ką nors kalbant jidiš kalba, pereidavo į kitą gatvės pusę, nors dabar negalėtų tiksliai paaiškinti, kodėl… Manau, kad žmonės buvo sukrėsti, įbauginti, pažeminti.
