Žydų istorija Lietuvoje

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos kraštotyrinės krypties ugdymas ne vien žodžiai, bet ir savo kojomis išmatuoti kilometrai gimtinės istoriniais keliais.

Rugsėjo 23-oji istorijoje žinoma kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena, todėl prisidėdami prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių režimų nusikaltimams įvertinti iniciatyvos, pakvietę Kauno moksleivius, žygiavome “Atminties keliu” buvusia Geto teritorija Vilijampolėje. Sužinoti to baisaus laikotarpio įvykius trumpose stotelėse padėjo istorikas Deimantas Ramanauskas, kuris apžvelgė žydų dvasinį paveldą, atkreipė dėmesį į išlikusių žydų namų (dabar jau užkaltus) langus ir duris.

Senosiose Vilijampolės žydų kapinėse uždegėme žvakutes ir padėjome atminties akmenukus bei tylos minute pagerbėme tragedijos aukų atminimą.

Į savo mokyklas – Milikonių progimnaziją, “Santaros”, “Aušros”, A.Puškino, Kovo 11-sios  gimnazijas, Jono ir Petro Vileišių mokyklą mokiniai nusinešė žinią apie mūsų mieste gyvenusius, kūrusius, svajojusius tokius pat vaikus, jų tėvus ir senelius, kuriems pikta ranka atėmė jų gyvenimus. Gyvenkime taip, kad  tokių tragedijų niekada nebūtų

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Per Antrąjį pasaulinį karą nacių ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus žydų. Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė visuose miestuose ir miesteliuose. Daugelyje vietų neliko nė vieno, kuris papasakotų ten gyvenusių žydų šeimų istoriją. Toks buvo nacių plano „galutinis žydų klausimo sprendimas“ Europoje.


23d. rugsėjo Lietuvoje buvo pažymėta tragiška data – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943 m. rugsėjo 23 d. Buvo pradėtas Vilniaus geto likvidavimas.

Iki 1943 m. rugsėjo pabaigos getas buvo galutinai likviduotas, kaliniai perkelti į koncentracijos stovyklas Estijoje, mirties bausmė įvykdyta Paneriuose arba išsiųsta į mirties stovyklas Lenkijoje.

Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo skaitomos Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kitų getų kalinių pavardės, uždegtos žvakės už tuos, kuriuos nužudė Holokausto metu naciai ir jų vietiniai kolaborantai. Lietuvoje sunaikinta daugiau nei 90 proc. žydų bendruomenės.

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Sergejus Kanovčius

Atmintis negali gyventi nuo minėjimo iki minėjimo. Istorinių atminties komisijų nariai suguldyti čia ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miestelių r bažnytkaimių duobėse. Jiems viskas aišku – jų neapgynė tada. Kad ir kaip būtų keista juos tenka ginti ir šiandien. Vieni anuomet rinkosi gelbėti, kiti rinkosi šėtono kelią. 1941-aisiais mano tautiečiams sakė, kad getuose jie bus saugūs. Melavo. Šiandien, po aštuonių dešimtmečių kaip ir tada, mums vėl įžūliai aiškina, kad getai buvo gėris, o juos padėję kurti yra didvyriai arba beveik šventieji.

Ar yra šiandien kas nors, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų, kad tai yra amoralu? Kas ir kada?

  “Istorijos niekada negalima palikti vien politikams, nesvarbu demokratiškiems ar autoritariniams. Istorija nėra nei politinės doktrinos, nei kurio nors režimo nuosavybė. Istorija, jei teisingai suvokiama, yra mūsų moralinių kasdienių pasirinkimų simbolis.” Ir aš prie šių a.a. profesoriaus Leonido Donskio žodžių pridurčiau: mūsų požiūris į šią tragediją, jos aukas, gelbėtojus, stalo žudikus, tiesioginius vykdytojus ir nežabotą jų garbinimą,- atspindi mūsų atminties būklę. Ir šiandieną yra akivaizdžių ženklų, kad mūsų atmintį ir moralinius pasirinkimus mėginama susargdinti. Pagydyti atmintį galima tik vienu būdu – vieną kartą pasakius tiesą. Jei norime, kad JIE ilsėtųsi ne tik ramybėje, bet ir pagarboje.

Iš emigranto atsiminimų. Eksursija. Vilnius

tą rytą prisikelę
išėjome iš Panerių
mūsų niekas niekas
niekas nematė
buvo migla
ir mes buvom migla
ėjome ėjome ėjome
visi iki vieno
manėm kad einam namo

neatpažįstamai pasikeitęs Vilniaus getas
tiesiog pavyzdinės tvarkos namai
ir žmonės
rūsiuose kuriuose su mirtim
žaidėm slėpynių
putoja šaltas šaltas šaltas šampanas
ligi vidurnakčio durininkų šypsenų mugė
galbūt ten geria į mūsų sveikatą

ką ant viduramžių sienos
paslapčia rūpestingai
vaikas nuoruka piešia
barzdotas kūdikis žaidžia svastika
jūs esat migla juden raus

eksursijos vadovas
sušaudytas senas Stiklių gatvės batsiuvys
nusiplęšia geltoną lopą
žvaigžde nuo krūtinės
uždengia atgyjančią praetį
ir prašo visų pasiimti į Panerius
tiek akmenų
kiek protėviai atnėšė miestui
jo sienoms namams ir grindiniui
Lietuvos Jeruzalei nebereik mūsų duoklės
šitas miestas neatmena kraujo
šitas miestas neatmena mūsų gyvenimo
jo istorija jau gerai apskaičiuota
ji lygi
šito miesto istorijai
minus
mes

ei jūs
su minuso ženklu
lupkite akmenis
tik neimkite svetimo
kiti patys ateis
atsiimti savo likimo

gražiai restauruotas Vilnius
be mūsų ištirpsta rūke
gynybinėj sienoj žioji kiaurymės
mes nešame akmenis amatus
karaimai išsineša ietis ir strėles
koks kiauras virš miesto dangus

eksursija baigėsi
mes vėl emigruojam
į Panerius

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Apie fotografiją ir atmintį. A. Sutkaus paroda „Pro Memoria“ Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti

Paulius Jevsejevas

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 17)

Antanas Sutkus yra nufotografavęs labai skirtingo socialinio statuso žmonių, nuo tokių pasaulinių garsenybių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Jonas Mekas ir Marija Gimbutienė iki visuomenės paraštėse gyvenusių aklų ar silpnaregių ir kurčių vaikų.

Vis dėlto ciklo „Pro memoria“ fotografijos mane trikdo, neleidžia remtis ankstesne patirtimi. Ne dėl ko nors, kas būdinga jose vaizduojamiems žmonėms kaip asmenybėms, ne dėl jose matomų fotografo meninės raiškos pasirinkimų ir ne dėl mano, kaip žiūrovo, nuostatų. Sutrinku veikiau todėl, kad neturiu parankių vienareikšmių žodžių apibūdinti tą bendrą fotografinę situaciją, kurioje dalyvauju stovėdamas priešais šiuos portretus. Mat žvelgiant į šiuos veidus manyje prabyla bent du balsai ir mezga nerimastingą vidinį dialogą.

Viena vertus, dabar jau visi tiesiog žinome, kad keletą neišmatuojamai ilgų metų šiose fotografijose vaizduojami žmonės kartu su šimtais tūkstančių kitų apskritai buvo išstumti už visuomenės ribų, sąmoningai atskirti, galiausiai pasmerkti žūti. Taigi, skirtingai nei kiti Sutkaus fotografuoti Lietuvos žmonės, šie neturėjo išvis jokio socialinio statuso. Portretuose matomi žmonės išliko, bet aš negaliu pamiršti visų nužudytųjų, nesvarbu, kad jų nematau: kiekvienas portretų ciklo veidas, rankos, žvilgsnis yra priešais mane kaip gyvas kūnas ir kartu kaip tekstas, kuriame užrašytas pasakojimas apie žuvusiuosius.

Skaityti plačiau
Svastika prie Lietuvos žydų bendruomenės

Svastika prie Lietuvos žydų bendruomenės

Likus savaitei iki Lietuvoje minimos Žydų genocido aukų atminimo dienos, Vilniaus centre Pylimo 2, prie pat LŽB, ten kur kameros, atsirado svastika. Kas jie, tie veikėjai ir sumanytojai? Kaip rašo Sergejus Kanovičius:

,,Juk nieko baisaus, ar ne? Juk ir getai buvo gėris…ir juos kūrė didvyriai. Kas po to – dūžtantis langas, degtukas? Kol autoritetai tyli blogis nemiega“.

Nėra žydų bendruomenės Europoje, kurios nesaugotų valstybė.

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Telšiuose atkuriama ješiva – žydų dvasininkų mokykla

Gintaras Šiuparys „Lietuvos rytas“

Istorinį Telšių senamiestį sutvarkęs miestas ėmėsi atkurti ješivą – rabinų ir žemesnio rango žydų dvasininkų mokyklą.

Iždinės gatvėje stovintys griuvėsiai dabar nė iš tolo neprimena pastato, apie kurį garsas sklido po visą pasaulį. Telšių ješivoje tobulinosi rabinai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vengrijos, Urugvajaus, kitų valstybių. Pirmasis ješivos pastatas čia iškilo 1875 metais. Po gaisro XX a. pradžioje atstatyta ir išsiplėtusi mokykla buvo didžiulė – joje vienu metu studijuodavo net iki 500 rabinų ir žemesnio rango dvasininkų.

Ši viena žymiausių Rytų Europoje judaizmo dvasinių seminarijų veikė iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. Tiesa, ji buvo atkurta ir tebeveikia už Atlanto – nuo 1941 m. lapkričio Telšių ješiva atidaryta Klivlande (JAV). Čia tebetaikoma ta pati Telšių ješivoje sukurta mokymo ir dvasinio tobulinimo sistema.

Skaityti plačiau
Šiaulių krašto žydų bendruomenės apžvalginė ekskursija po Akmenės rajono vietas, susijusias su žydų bendruomene

Šiaulių krašto žydų bendruomenės apžvalginė ekskursija po Akmenės rajono vietas, susijusias su žydų bendruomene

2019-08-20 Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai visą dieną keliavo po Akmenės rajoną, aplankė vietas, kur kadaise gyveno didžiulės žydų bendruomenės. Kelionė, prasidėjusi Šiauliuose, tęsėsi Papilėje. Čia mus pasitiko medžio drožėjas, keliautojas, gamtininkas ir geografas, buvęs mokytojas Steponas Adomavičius. Visur vedžiojo, parodė, papasakojo, kur ir kaip prieš karą gyveno žydai. Aplankėme sunaikintas Papilės senąsias žydų kapines, kurios įamžintos paminkliniu akmeniu. Jas S.Adomavičius neatlygintai prižiūri. Niekieno neprašomas vyriškis pjauna teritorijos žolę, apkarpo gyvatvores, šienauja, pats pasodina medelių. Amerikoje gyvenantis žydas, norėdamas atsidėkoti, kapinėse Steponui pastatė vardinį suoliuką.

Žydų žudynių vietos Papilės seniūnijos miškuose nepavyko aplankyti, nes nėra iki jų net menkiausio takelio. S.Adomavičius supažindino mus su savo naujais projektais, susijusiais su žydų tautos atminties išsaugojimu.

Iš Papilės pasukome Akmenės link. Čia mūsų laukė mokytoja Rita Ringienė. Daug vertingos informacijos išgirdome iš jos lūpų. Akmenėje yra išlikusių žydiškų statinių. Mokytoja su vyresniųjų klasių mokiniais parengė kraštotyros darbą ,,Akmenės žydų kapinių antkapiniai įrašai, jų vertimas į lietuvių kalbą“. Lankėmės Akmenės senosiose žydų kapinėse.

Sekanti išvykos stotelė – Vegeriai. Iš kraštotyrininko Arūno Ostrauskio sužinojome, kad II-ojo pasaulinio karo pradžioje žydai buvo išvaryti ir nužudyti Mažeikiuose. Šioje vietovėje nieko neliko: nei sinagogos, nei mokyklos, nei pastatų, kuriuose gyveno ir dirbo žydai. Netoliese yra išlikusios tik senosios žydų kapinės, prie kurių sunku privažiuoti. Šiuo metu atliekami archeologiniai žvalgymai, kurių metu rasti pamatai. Manoma, kad tose vietose buvo žydų mokykla ir sinagoga.

Šalia Vegerių yra Klykolių kaimas. Nuo amžių čia darniai sugyveno lietuviai, latviai, rusai ir žydai. Aplankėme Klykolių kaimo buities muziejų, kuriame sukaupti eksponatai pasakoja apie šio krašto tradicinius verslus, buitį, papročius. Klykoliuose išlikusios senosios žydų kapinės.

Vakarop sugrįžome į Šiaulius, praturtinę savo žinias apie Akmenės rajono žydų bendruomenės istoriją.

Merkinės žydai

Merkinės žydai

Merkinės žydų mokykla 1928-1930m.

Mindaugas Černiauskas

„Praėjo dešimtmečiai, kai aš tave palikau, Merkine. Tu visada mano mintyse. Kiekvieną dieną mintimis vaikštau mažomis apstatytomis gatvelėmis. Žinau, kad tai ne realybė, tačiau vis dar neišmokau susitaikyti su faktu, kad Holokausto siaubas buvo ir mano mieste“ Dorit Blatshtein, emigrantės iš Merkinės mintys. Lygiai prieš 78 metus Merkinės žydai buvo nuvaryti į Kukumbalio miško smėlynus ir palikti ten amžiams gulėti bejėgiai ir paniekinti.  2003 m. išleistos knygos „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pratarmėje parašyta mintis, kad „Lietuvos žydų sunaikinimas buvo toks šiurpus ir netikėtas, toks ciniškas ir atviras, vykdytas čia pat visų kitų gyventojų akivaizdoje, kad iš esmės vienaip ar kitaip palietė kiekvieną visuomenės narį“.

Su šia mintimi sunku nesutikti, kaip ir su mintimi, kad „traumuojantį patyrimą dažniausiai stengiamasi nustumti į užmarštį“. Akivaizdu, kad „patirtis niekur nedingsta, gali tapti negyjančia žaizda ir neurotiniu kompleksu“, ypač kai į istoriją žiūrime vedami idealizuotos tautos istorijos versijos, kurioje norime matyti tik pasididžiavimo, gėrio, grožio ir harmonijos pavyzdžius.

 

Merkinės muziejus 2016m, įgyvendino Merkinės sinagogų komplekso kompiuterinio 3D maketo sukūrimo projektą. Remiantis archyvine medžiaga, senosiomis fotografijomis ir matavimais vietoje, sukurtas neišlikusio Merkinės sinagogų komplekso 3D vaizdas. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Merkinės V. Krėvės gimnazijos teritorija. Iš trijų pastatų karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas, statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos. Šiandieną pastate veikia biblioteka, įrengtos gimnazijos klasės. Greta stovėjusi raudonų plytų mūro Klois sinagoga buvo subombarduota sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, jame šiandieną – mokyklos renginių salė. Medinė „Beit Midraš“ sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, kad buvo nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje ta vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus. Turimos fotografijos atspindi pastatų situaciją fragmentiškai, bet iš jų galima buvo pabandyti atkurti tarpukario Merkinės sinagogų komplekso bendrą vaizdinį, ką ir pavyko padaryti. Projektą rėmė Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos. Merkinės sinagogų 3D maketo sukūrimo darbus atliko Žygimantas Buržinskas ir Aurimas Širvys. Projekto koordinatorius M. Černiauskas.

Tai, kad apie skaudžią praeitį stengiamės nekalbėti yra normalu. Bet būtų nenormalu, jeigu gyventume taip, lyg visų tų patirčių būtų nebuvę. Iš principo, žydų sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais tema yra platesnės temos dalis.

Visų pirma prarasto valstybingumo temos dalis. Lietuvos žydų bendruomenės nariai buvo Lietuvos piliečiai, jie, kaip ir kiekvienas mūsų šiandieną, buvo valstybės dalininkai, vienaip ar kitaip lėmę šalies ūkio raidą, socialinį gyvenimą ar kultūros sklaidą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dažnai girdėdavome nemalonius ausiai kaltinimą apie lietuvių, kaip žydšaudžių tautą. Kad tai buvo piktų ir labai siauro mąstymo žmonių pareiškimai, įrodyti nesunku. Džiugu, kad tie balsai jau pritilę ir vis dažniau kalbama ne apie nusikaltėlius, o tuos, kurie gelbėjo beteisiais tapusios etinės grupės narius.

Merkinės krašto muziejus

Filmukas apie Merkinės žydų bendruomenę.

 

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius, Tel. (8~5) 261 30 03, Faks. (8~5) 2127915, El. p. info@lzb.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių ąsmenų registre, kodas 190722117

PRANEŠIMAS

Nuolatinis vienos politinės partijos eskaluojamas ir nežabojamas, viešai reiškiamas noras pripažinti Lietuvos žydų naikinime dalyvavusius asmenis Lietuvos didvyriais,  reikalavimas tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis bei kitais būdais, ir atsižvelgiant į viešą raginimą rinktis į gėdingą poziciją remiančius mitingus rugpjūčio 7-ą dieną, – ne tik kiršina, bet ir supriešina Lietuvos visuomenę.

Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai (net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“)  dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs?

Pastaruoju metu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei LŽB, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų,  jų šeimų saugumo.

Pabrėžiame, kad ligi šiol nesulaukėme jokių institucijų reakcijos į eskaluojamą nesantaiką. Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią  poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone.

Siekiant užtikrinti bendruomenės narių ir maldininkų saugumą, belaukiant ženklų, kad eskaluojamos provokacijos rėmėjai bus viešai sudrausminti ar nubausti, jei tam yra teisinis pagrindas, LŽB tenka priimti sunkų, bet neišvengiamą sprendimą dėl LŽB pastato ir Vilniaus Choralinės sinagogos uždarymo neribotam laikui.

Taip pat prašome užtikrinti Vilniaus žydų kapinių Sudervės plente papildoma apsaugą nuo galimų vandalizmo aktų.

LŽB tolesnius sprendimus priims, priklausomai nuo bendros atmosferos ir Lietuvos vadovų išreikštos pozicijos minėtais klausimais.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Faina Kukliansky

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

LRT.lt

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė. Nuotrauka E.Blaževič

Viename šiaurės Lietuvos miestelyje sutikta vietos muziejininkė papasakojo, kaip jos močiutė visą gyvenimą nerado ramybės, nes nepaėmė auginti žydės vaiko. Netrukus visi miestelio žydai buvo sunaikinti.

Ir taip miestelis po miestelio, važiuoji ir nieko nėra. Žagarėje, tiesa, ant kiekvieno namo dabar kabo po lentelę, kurioje pažymėta, kas tame name gyveno, ką tie žmonės ten veikė.

Žagarės žydus į getą suvarė vienu Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos-Vėtros įsakymu. Keliais kitais Noreika nurodė, ką reikia daryti su žydų turtu. Labai netrukus po suvarymo į getą ir Žagarės žydų neliko. Net jei būtų norima jų pavardes iškalti paminkliniame akmenyje, nebėra kam jų visų prisiminti.

Vėtra vėliau persimainė, jį naciai už antinacinę veiklą išiuntė į Štuthofo lagerį. Jį kankino ir naciai, ir sovietai.

Štai kodėl esą Joną Noreiką-Vėtrą reikia vertinti ne tik pagal epizodą, kur jis suvarė žydus į getą. Istorikui ir Seimo nariui Arvydui Anušauskui, daugeliui jo partiečių, kito veikėjo – Kazio Škirpos, kurio pavadinimo gatvę ką tik pakeitė, ir Vėtros šalininkų bei gerbėjų atrodo, kad kankinamas abiejų totalitarinių režimų Jonas Noreika atpirko savo kaltę už tai, kad prisidėjo prie Holokausto.

Ir tas epizodas, kuris iš esmės reiškė Lietuvos žydų pabaigos pradžią, nėra pats reikšmingiausias jo biografijoje.

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Ar tikrai galima ir kur mus nuves, kai priklausomai nuo politinių vėjų, nuo ideologijos, nuo siaurų interesų ir šiuo konkrečiu metu susiklosčiusių aplinkybių iš biografijų bus rankiojami gerieji epizodai kažkam nusprendus, kad juodieji – ne tokie reikšmingi?

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Iš Vėtros biografijos tuomet iškrenta tai, kad jis prisidėjo prie Holokausto. Getai visuotinai pripažįstami kaip Holokausto dalis, Popiežius čia, Lietuvoje, meldėsi už getų kalinius.

O iš to 1941-ųjų trumpo vasaros–rudens laikotarpio iškrenta, kad tuometis lietuvių elitas, kiek jo buvo likę, aktyvūs nepriklausomybės atkūrimo šalininkai pataikavo naciams, o kai kurie ir kolaboravo su jais. Vieni mažiau, kiti – labiau savanoriškai ir entuziastingai.

Tai buvo vos keli mėnesiai, tačiau šių kelių mėnesių padariniai guli Lietuvos miškuose suversti į duobes, o šiandien mes Lietuvoje vis dar diskutuojame, kaipgi galėjo šitaip atsitikti, šitaip žiauriai, be pagrindo, ištisi miesteliai ir miestai, nuo pirmojo iki paskutinio. Ir dar su lietuvių pagalba.

Kai iškrenta šie epizodai iš didvyriais vadinamų tragiškojo laikotarpio biografijų, neįtikinamai skamba, jog Lietuvos žydai buvo paaukoti vardan Lietuvos nepriklausomybės vizijos. Pačių lietuvių. Iš pradžių žodžiais, o paskui, labai greitai, ir veiksmais.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Gali būti, kad po šios tragedijos daug kas atgailavo ir stengėsi visais būdais atsiriboti, tad ne mūsų valioje smerkti, nes nei buvom, nei savo akimis regėjome, kas vyko, o kalbėti – ne taip ir sunku.

Tačiau kiekvienas nusikaltimas žmoniškumui turi savo mechanizmą. Partizanams sunaikinti sovietai sukūrė vienokį, naciai žydams – kitokį. Nė vienas neveikė be savų vykdytojų.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Ir visų mūsų pasirinkimai turi pasekmes. Kartais – be galo tragiškas.

Noreika, kaip ir toji moteris, nepriėmusi žydės vaiko, pasirinko, o mūsų vaikai turi žinoti, ką tai reiškė, kuo tai baigėsi ir ką jiems daryti, jei, neduokdie, jiems kada nors gyvenime reikės atsidurti tokioje akistatoje su savimi pačiu.

VILNIAUS TARYBA APSISPRENDĖ: K. ŠKIRPOS ALĖJĄ PERVADINA Į TRISPALVĖS

VILNIAUS TARYBA APSISPRENDĖ: K. ŠKIRPOS ALĖJĄ PERVADINA Į TRISPALVĖS

Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja turės naują pavadinimą: sostinės taryba šiandien pritarė idėjai pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės.

Savivaldybės taryba šiandien taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K. Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui.

K. Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt

Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes

Ką pamirštame švęsdami miestelių šventes

Susitikimo Laukžemėje akimirka: (iš dešinės) Marvin Hecker, Zita Aldona Danielienė, vertėja Olga Šardt, dukra Jenifer ir žmona žurnalistė Gaylon Finklea Hecker.

,,Pajūrio naujienos” Romualdas Beniušis

Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių.

Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Ne per seniausiai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Bloch‘o (1913–1977 m.) vaikaitis Marvin Hecker su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Bloch‘o gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Bloch‘ą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalbą sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo.

Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvin‘o Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.

Simboliška, kad svečiai Lietuvą aplankė birželio pabaigoje, kai Darbėnai džiaugsmingai šventė svarbiausią miestelio šventę – Šv. Petro ir Povilo atlaidus bei miestelio gimtadienį. Ne išimtis buvo ir šie metai, kai darbėniškiai ir gausūs jų svečiai paskutinį birželio sekmadienį paminėjo Darbėnų 428-ąjį gimtadienį.

Deja, niekas iš jų neprisiminė, kad lygiai prieš 78 metus, 1941 metų birželio 29 dieną, darbėniškiams katalikams švenčiant tradicinę svarbiausią metų dieną, buvo įvykdytas siaubingas, protu nesuvokiamas nacistinių okupantų nusikaltimas – dienos metu prie kelio Darbėnai–Palanga už kapinių viešai sušaudyti 150 miestelio gyventojai žydai vyrai, tarp jų ir garsios fotonuotraukos „Darbėnų žydai Vasario 16-osios šventėje 1928 m.“ autorius miestelio metraštininkas fotografas Elijahu Bruckus su sūnumi. „Žmonės žuvo nesupratę, jog nekaltumas jų kaltė…“ Šie garsaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai užrašyti ant sovietmečiu žudynių vietoje pastatyto paminklinio akmens. Tikėtina, kad nacistiniai okupantai masinėms žudynėms šią Darbėnams svarbią datą pasirinko neatsitiktinai. Tuo norėta parodyti okupacinio režimo brutalumą ir žiaurumą, kad vietiniai žmonės bijotų jam priešintis. Visgi drąsių darbėniškių ir aplinkinių kaimų ir miestelių žmonių dėka buvo išgelbėta apie 10 darbėniškių žydų.

XVIII a. antrojoje pusėje Darbėnuose apsigyvenę žydai ilgainiui tapo svarbia miestelio ekonominio bei kultūrinio gyvenimo dalimi, o 1918 metais vasario 16 dieną, atkūrus Lietuvos valstybę, lojaliais jos piliečiais, prisidėjusiais prie jos gynimo nuo išorės priešų bei ekonominio ir kultūrinio Lietuvos suklestėjimo. Iš čia kilęs Davidas Volfsonas (David Wolffsohnn 1856–1914) laikomas vienu žymiausių iš Lietuvos kilusių žydų litvakų visame pasaulyje. Išnykusių Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenių atminimo įamžinimas, jų buvimo Lietuvoje atminties išsaugojimas, kartu pagerbiant Holokausto metu juos gelbėjusius bendrapiliečius, – visų mūsų pareiga, padedanti gydyti gilias istorines žaizdas. Ir tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti.

 

Žinomo rabino Dovydo Šapyro anūkas lankosi Panevėžyje

Žinomo rabino Dovydo Šapyro anūkas lankosi Panevėžyje

Pusę metų trukę susirašinėjimai su Dovydo Šapyro šeima padėjo atskraidinti jo anūką Ernest Milton (Shapiro) Hurwich su dukromis Anna Rut ir Liba iš JAV į Panevėžį. Svečiai domėjosi savo senelio istorija.


Panevėžio žydų bendruomenės archyve rasti dokumentai apie Dovydą Šapyrą ir jo gimines, gyvenusius ne tik Panevėžyje, bet ir mažuose Panevėžio rajono miesteliuose. Daugiau nei 30 Šapyro giminaičių gyveno šalia Panevėžio žydų ligoninės, Ramygalos gatvėje. Atvykusieji matė originalias nuotraukas, namus, kuriuose gimė ir gyveno Dovydas Šapyro ir jo brolis Mošė.
Istoriniai įvykiai, karai keičia žmonių gyvenimą ir likimus, ypač žydų. Panevėžio žydai pradėjo naują gyvenimo etapą dar prieš ir po pirmojo pasaulinio karo, emigravę į JAV, Pietų Afriką, Pietų Ameriką, Palestiną. Taip atsitiko ir su Dovydo Šapyro šeima, kuri persikėlė gyventi į JAV. Tuo tarpu jo brolis Moše liko gyventi Lietuvoje ir tapo Holokausto auka. Jis ir jo šeima buvo sušaudyti 1941 metais liepos pabaigoje Kurganavos miške.

Atvykus Moše Šapyro giminaičiams, sužinojome visą Šapyro šeimos istoriją, kurią kruopščiai nagrinėja proanūkė Anna Rut Hurwich.

Svečiai papildė Panevėžio žydų bendruomenės archyvą savo šeimos nuotraukomis ir dokumentais. Taip pat susipažino su senuoju žydų gyvenimu Panevėžyje, peržiūrėję dokumentinį filmą, sukurtą 1932 metais, taip pat domėjosi dabartiniu žydų gyvenimu Lietuvoje. Jie paliko šiltus sveikinimus ir atsiminimus apie įspūdžius vizito bendruomenės svečių knygoje.

Užrašas ant antkapio

 

 

 

 

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

15 min.lt

Vilniaus miesto savivaldybė pagaliau imsis svarstyti K.Škirpos alėjos pervadinimo. Tiems, kas galbūt nėra girdėjęs apie Kazį Škirpą, pakaks pasakyti, jog Lietuvos istorijoje jis labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų.

Turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti, jog man kaip vilniečiui nesinori, kad mano mieste būtų gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kurio antisemitizmas buvo politinis bei sisteminis, o jo vadovaujamos organizacijos atsišaukimai, istorikų liudijimu, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.

Skaityti plačiau
Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas

Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas

15min.lt Violeta Grigaliūnaitė

Vilniaus savivaldybėje bręsta sprendimas imtis pokyčių dėl Kazio Škirpos vardo alėjos Gedimino kalno papėdėje. Savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui įteiktas prašymas inicijuoti Vilniaus tarybos sprendimą dėl Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėją. Prašymą parengė Laisvės partijos frakcijos narys Renaldas Vaisbrodas.

Skaityti plačiau
Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)

Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)

Tarptautiniu mastu viešojoje erdvėje netyla Senųjų žydų kapinių (Piromonto, Šnipiškėse) išsaugojimo klausimas – rengiamos peticijos, klausimas keliamas iki JAV senatorių lygmens, bandoma stabdyti Vilniaus Sporto rūmų renovacijos planus. Tačiau, ar šie ginčai dėl sunaikintų kapinių yra pakankamai pagrįsti?

Sovietmetis sunaikino senąsias Šnipiškių žydų kapines ir palaidojo jų atminimą

Svarbu prisiminti Šnipiškių kapinių istoriją. Senosios Vilniaus žydų kapinės (Piromonto) įkurtos 1592 – 1593 (kituose šaltiniuose minimos nuo 1487 m.) faktiškai kapinės buvo užarytos 1830 m., po to dalis kapinių buvo sunaikinta, dalis išliko iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos.

1948 m. spalio 15 d.  TSRS Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą uždaryti Senasias žydų kapines. Jau tada jų plotas buvo kiek daugiau nei trys hektarai – keturis kartus mažesnis nei Užupio žydų kapinių Olandų g.

Galutinai šios kapinės uždarytos ir dauguma jose esančių palaidojimų sunaikinti 1955–1956 m., kuomet  viduryje kapinių teritorijos nutarta pastatyti baseiną. 1971 m., statant Sporto rūmus, sunaikinti beveik visi iki tol dar likę palaidojimai.

Brutalus rusų imperijos ir sovietinis kapinių naikinimas ištrynė iš dalies vilniečių atminties šventą Šnipiškių kapinių atminimą ir daugelis prisimena kaip šalia Sporto rūmų, sunaikintų kapinių teritorijoje, apie jas net nežinodami, tais laikais spardė futbolo kamuolį. Šiuo metu Vilniaus m. savivaldybės, JAV paveldo komisijos ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rūpesčiu teritorijoje stovi Senųjų žydų kapinių informaciniai stendai.

2003 m. iš buvusių Piromonto kapinių, statant Mindaugo tiltą ir rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves, perkelti 700 žmonių palaikai, anksčiau supilti iš kitų duobių, perkasant teritoriją gatvėmis, į šiandienines, vieninteles veikiančias Sudervės kelio Vilniaus žydų kapines.

Skaityti plačiau
Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Vilniuje iškilmingai atidengta žydų mokslo instituto YIVO atminimo lenta

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sukvietė vilniečius, garbingus svečius, diplomatus ir ministrus dalyvauti žydų mokslo instituto YIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje.. Ši lenta pastatyta Vivulskio gatvėje, kur nuo 1933 iki 1944 metų toje vietoje stovėjo pastatas, kuriame YIVO institutas veikė. Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pavaduotojas profesorius Leonidas Melnikas, YIVO vadovybė, Fania Brancovska.

YIVO Žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje, 1925 m. Jo įkūrėjai – iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie instituto tikslu numatė Rytų Europos žydų kalbos, literatūros ir kultūros istorijos tyrinėjimus ir fiksavimą.Vilniuje atidarytas YIVO tapo didžiausiu jidiš mokslinių tyrimų centru pasaulyje, kuris tyrė ir rinko medžiagą apie Rytų Europos žydų gyvenimą, kultūrą, literatūrą, kalbą ir istoriją.  Nenujausdami netrukus regioną užgriūsiančio neįsivaizduojamo masto naikinimo, instituto mokslininkai vietinėse žydų bendruomenėse rinko įvairius dokumentus ir archyvinę medžiagą.

YIVO atminimo lentą sukūrė Viktorija Sideraitė Alon, architektė–dizainerė (pirma dešinėje).

YIVO lentos dizaino idėją pristatė jos autorė: V.Sideraitė Alon:

,,JIVO (lietuviška transkripcija) yra kiaurymė, nes instituto Vilniuje po Holokausto neliko
YIVO – auksinėmis raidėmis simbolizuoja šiandien klestintį NY YIVO, įkurtą Makso Weinreicho..
Šių dviejų pavadinimų plastinis sujungimas – tarsi jungtis tarp kartų, tarp valstybių, kuriose
žydų mokslo institutas gyvavo anksčiau ir gyvuoja dabar, savo būtimi įrodydamas, kad kultūra gali atlaikyti net Holokaustą, (dažnai sakoma – kai mūsų neliks, liks kultūra – YIVO yra gyvas įrodymas). Papildomą prasmę ši YIVO/JIVO jungtis įgyja mūsų laikais, kai vykdomas tarptautinis YIVO dokumentų skaitmeninimo projektas, paversiantis praeities palikimą viešai prieinamu ir pasiekiamu visiems kultūra besidomintiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje tie dokumentai yra saugomi, “- sakė Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė, kūrusi YIVO atminimo lentą.

Iki Antrojo Pasaulinio karo Vilniuje veikęs YIVO, tapo žydų kultūros centru ir litvakų pasididžiavimu. Nors dalis Vilniuje saugotų knygų ir dokumentų Antrojo Pasaulinio karo metais buvo sunaikinta, kitą dalį archyvų pavyko išsaugoti  ir perkelti į  per karą centrine YIVO būstine tapusį Niujorką. Šiandien YIVO išlieka vienu svarbiausiu žydų tyrimų institutu, kurio kolekciją šiuo metu sudaro beveik 400 tūkstančių knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų.

Prof. Leonidas Melnikas priminė, kad jidiš kalba skambėjo Vilniuje ne vieną šimtmetį, ši kalba kaip simbolis saugo litvakų atminimą. Prieš dešimtmečius dar skambėjusi visoje Lietuvoje, dabar ją girdime retai, bet džiugu, kad YIVO institutas sėkmingai tęsia veiklą Niujorke, o atidengiama lenta toje vietoje, kur stovėjo YIVO instituto nebeišlikęs pastatas, primena visiems kokią istoriją turėjome, žuvo žmonės, kūrę institutą ir dirbę jame, bet atmintis gyva, žodis nenugalimas.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kreipėsi į susirinkusius jidiš, jis yra išvertęs iš jidiš kalbos poetų kūrybą ir ne tik ją. Kultūros ministras priminė laikus, kai ši kalba buvo brangi Lietuvoje gyvenusiems žydams, kuri šiuo metu yra reikšmingas mūsų paveldas.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto Niujorke vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas.

YIVO direktorių tarybos atstovė Irene Pletka, gimusi Šanchajuje, Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos išduotų vizų dėka jos tėvai, Lenkijos žydai, galėjo išvykti iš Lietuvos 1941m. Pletka dabar dirbdama YIVO prisideda prie jidiš kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo. Irene Pletka – ,,Kronhill Pletka” fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje bei kitur.

I.Pletka (pirma iš kairės) dėkojo YIVO direktorių tarybos vardu Lietuvos Kultūros ministerijai, Vilniaus savivaldybei. Ji pasakojo, kad jjidiš kalbos ją mokė vieno YIVO įkūrėjo sūnus, karo metu partizanavęs – E. Železnikovas, po karo sugrįžęs į Vilnių, jis tikėjo, kad pavyks atkurti žydų gyvenimą, tačiau šiai jo idėjai nebuvo lemta išsipildyti, bet jis vylėsi, kad vieną dieną YIVO institutas tęs savo veiklą. „Mes esame įvykių liudininkai,- sakė I.Pletka. Didžiuojuosi, kad turime Niujorke stiprų YIVO institutą, archyvus, kad YIVO darbai ir instituto atminimas gyvas Vilniuje ir pasaulyje. Atidengta YIVO lenta įprasmina garsųjį YIVO, kuris nuo 1940 metų buvo išnykęs iš Lietuvos. Tikime ir džiaugiamės partneryste ir bendradarbiavimu, YIVO Vilniuje vėl gyvuos.”

1940 metais YIVO savo veiklą iš Vilniaus perkėlė į Niujorką, o po karo dalis Europoje išsaugotos medžiagos taip pat buvo atgabenta į naująją būstinę, kurios kolekciją šiuo metu sudaro daugiau nei 385 000 knygų ir periodinių leidinių bei 24 milijonai dokumentų, fotografijų, garso ir vaizdo įrašų ir kt. Prieš daugiau nei du dešimtmečius paaiškėjo, kad Vilniuje nuo nacių buvo išgelbėta, o vėliau nuo sovietų režimo iki pat 1989 metų buvo slapstyta dar viena dalis YIVO kolekcijos – per 10 000 retų ir unikalių leidinių bei 1,5 milijono įvairių dokumentų.

 

Kviečiame į žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Kviečiame į žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

kviečia Jus  birželio 20 d., 15 val.

dalyvauti žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje

prie namo A. Vivulskio g. 18.

Nuo 1933 m. iki 1944 m. toje vietoje stovėjo  pastatas, kuriame veikė

1925 m. Vilniuje įkurtas svarbiausias Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras,

nuo 1940 m. tęsiantis savo veiklą Niujorke kaip žydų studijų institutas YIVO.

 

Renginyje dalyvaus:

YIVO direktorių tarybos vicepirmininkė Irene Pletka

YIVO direktorius Jonathanas Brentas.

JIVO institutas Vilniuje pieš Antrąjį pasulinį karą.

Apie JIVO Vilniuje

Svarbiausioji kultūros ir mokslo institucija buvo 1925 m. Vilniuje sukurtas žydų mokslo institutas JIVO (santr. Jidiš – Jidiše visnšaftleche organizacie; vėliau – Jidišer visnšaftlecher institut), tapęs jidiš kultūros ir mokslo tyrimo centru. Instituto garbės prezidiumo nariais tapo patys žymiausi to meto pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai – žydai: Albertas Einšteinas, Zigmundas Freudas, Edvardas Bernšteinas, Šimonas Dubnovas.

Vienas iš instituto idėjos autorių, organizatorių ir jo ilgametis vadovas buvo žymiausias to meto jidiš filologas, pirmasis jidiš profesorius Amerikoje (gyveno JAV nuo 1939 m.) Maksas Vainraichas. Jis formavo instituto veiklos strategiją, principus. JIVO biblioteka turėjo daugiau kaip 40.000 knygų; bibliografijos centre buvo daugiau kaip 220.000 pasaulyje išleistų leidinių kartoteka; spaudos archyve buvo sukaupta apie 10.000 įvairiose valstybėse leistų žurnalų metinių rinkinių. Institute buvo keli archyvai: rankraščių ir autografų, istorinių dokumentų, plakatų; teatro bei pedagogikos muziejai, tautosakos kolekcija (apie 10.000 surinktų priežodžių, patarlių, sąmojų, keiksmų). Šie kultūros lobiai buvo JIVO darbuotojų ir įvairių šalių instituto bičiulių pastangų rezultatas.

Institute buvo sudarytos 4 mokslo sekcijos – filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke. Institute ne tik vyko tiriamasis darbas, bet  buvo rengiami jauni mokslininkai – nuo 1935 m. čia veikė aspirantūra, joje kasmet mokėsi 15-16 aspirantų. Kiekviena sekcija skelbė savo tyrimų rezultatus leidinyje „Šriftn fun jidišn visnšaftlechn institut“ (JIVO darbai). Nuo 1931 m. buvo leidžiamas mėnesinis mokslinis žurnalas „JIVO bleter“ (JIVO puslapiai); iki 1937 m. žurnalo visuminė apimtis sudarė 235 spaudos lankus. Instituto bendradarbiai paskelbė 12 monografijų ir kitų leidinių. Iš viso iki 1937 m. buvo išspausdinta daugiau kaip 1000 spaudos lankų, t.y., 16.000 puslapių mokslinės produkcijos. JIVO iniciatyva, pagerbiant Š. Dubnovą jo 70-mečio proga, pradėta rengti visuotinė žydų enciklopedija.

Tarpukario Lenkijos Respublikos valdžia instituto nepalaikė finansiškai, todėl lėšas rinko „JIVO bičiulių draugijos“, veikusios daugelyje valstybių. Kai kurios iš šių draugijų (Varšuvoje, Niujorke, Paryžiuje) iš esmės tapo Vilniaus JIVO filialais, vykdė savarankiškus mokslinius tyrimus. Antrojo pasaulinio karo metais, kai darbas Lietuvoje buvo nebeįmanomas, JAV filialas tapo JIVO centru. Čia persikėlė M. Vainraichas ir iki mirties 1969 m. jam vadovavo. YIVO Institute for Jewish Research Niujorke (https://yivo.org/) ir dabar veikia kaip vienas svarbiausių jidiš  kultūros tyrimų centras. Kitas JIVO filialas dirba Buenos Airėse (Argentina).

Parengta remiantis žydai.lt 

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gydytojo Isaako Chonės Dubrovičiaus tremtis ir šeimos likimas

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gydytojo Isaako Chonės Dubrovičiaus tremtis ir šeimos likimas

Tą dieną 1941m. dieną prasidėjo masiniai trėmimai į Stalino lagerius.

1941 birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai),  4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule Lietuvos tragedija ir netektimi. Iš Lietuvos buvo deportuoti ne tik lietuviai, apie 3000 žydų, negalutiniais duomenimis, lageriuose ir tremtyje mirė 375 žydai .

Ištremti į Sibirą žydai giliu dvasiškumu ir tikėjimu priešinosi žiauriam sovietinių represijos organų terorui. 1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.

Santariškių Vaikų ligoninės gydytoja Rozalija Černakova pasakoja apie savo senelio ir visos šeimos likimą. Seneliai buvo ištremti su šeimomis : Rozalijos tėvai, trėmimo metu buvo dar vaikai: mama – 11-os metų mergaitė, jos brolis – 8-erių. Juos ištrėmė į Altajaus kraštą. Ten ir gimė Rozalija.

Senelis tą 14 birželio stotyje buvo atskirtas nuo šeimos. Jį vežė kitu keliu į lagerį Mordovijoje. Po kurio laiko perkėlė į kitą lagerį. Senelis – gydytojas ginekologas Isaakas Chonė (Elchananas) Dubrovičius buvo vienos sionistinės partijos pirmininkas. Iki tremties jis gyveno ir dirbo Kaune, turėjo namą, dirbo ligoninėje ginekologu, medicinos mokslus baigė Vokietijoje, Giesene.

Lietuvos žydai, tarp jų ir medikai, patyrė kelias stalinizmo valstybinio antisemitizmo bangas, lydimas medicinos darbuotojų ir jų šeimų represijų – trėmimų, profesinės veiklos apribojimo, šalinimo iš pareigų. Kaltinimai buvo susiję su turėta nuosavybe, dalyvavimu visuomeninių organizacijų veikloje ir kt.

Anūkė – gydytoja Rozalija surado archyve savo senelio bylą, kurią pradėjusi skaityti net nesuprato, kas rašoma. Tremtinių sąrašus NKVD sudarydavo iš anksto, žinomas Kauno ginekologas tapo politiniu kaliniu, kuris buvo ištremtas į Mordovijos lagerį Potmą. Ten jis kirto mišką.  Po to jį perkėlė į Krasnojarską. Gydytoju dirbti tremtyje neleido, tik sanitaru. Visi dokumentai iš jo buvo atimti.  Jam leido išvykti iš lagerio pas ištremtą šeimą tik 1955m. į Altajaus kraštą, Slavgorodo miestelį, kur tremtyje gyveno šeima. Tada jo anūkei Rozalijai buvo 3-eji, ji pirmą kartą išvydo savo senelį. 1958 m buvo panaikintas represuotųjų statusas ir Isaakas Chonė Dubrovičius galėjo dirbti gydytoju. Jo kolegos kauniečiai rašė laiškus, kad Kaune labai trūksta gydytojų, prašė kad jį paleistų, kad jis grįžtų, bet prašymai nepadėjo. Tik iš Vokietijos gavęs diplomo kopiją,  jis pradėjo dirbti gydytoju ginekologu, bet tremtis ir sunkus darbas gulage palaužė jo sveikatą. Trejus metus jis dar operavo pacientes, bet kai pradėjo drebėti rankos, dirbti nebegalėjo.

Senelis visiškai nieko nepasakojo, anūkai augo, nežinodami apie lagerius ir tremtį. Tik būdama suaugusi, jo dukra sužinojo šeimos istoriją. Apie žydiškumą  Rozalija sužinojo būdama vaiku. Gatvėje ją ir mamą vadino žyde – rusų k. – „jevreika“, tais laikais tai skambėjo kaip pravardžiavimas.

Senelio sūnus, Rozalijos mamos brolis irgi buvo gydytojas, pasirinkęs tėvo profesiją. Anūkė Rozaliją pasakoja kaip tapo gydytoja. Šeima iš Altajaus krašto negalėjo grįžti į Lietuvą, jų neišleido, kad ir kiek jie laiškų – įvairių prašymų berašytų,- atsakymas buvo – ne. Tėvai galėjo sugrįžti tik 1991 metais kaip tremtiniai. Jie apsigyveno Vilniuje.

Rozalijos tėvas ieškojo būdų išvykti iš Altajaus krašto, mažo Slavgorodo miestelio, kur jie ilgai buvo priversti gyventi, kol pagaliau jį pakvietė dirbti į Kazachstano gamyklą. Persikėlė visa šeima su vaikais. Po poros metų pavyko ir senelius perkelti. Senelis jau buvo ligotas. Nebeilgai pagyveno, iki 1970 metų. Į Lietuvą jo neįsileido, taip ir nepavyko sugrįžti į namus.

Senelis tarpukariu Kaune gyveno gerai, dirbo ligoninėje, buvo gerbiamas, dalyvavo visuomeninėje sionistų veikloje. Iš Gieseno, kur baigė medicinos studijas, jis galėjo grįžti dirbti į Kauną tik išlaikęs lietuvių k. egzaminą. Šeimai likusi relikvija anūkės namuose – senelio šachmatai, portretas ir nuotraukos. 9–ojo forto muziejui padovanoti keli jo asmeniniai daiktai.

Senelio Isaako Chonės šeima buvo labai neturtinga, mama buvo siuvėja, tėvas – darbininkas. Jie išvažiavo iš Kauno gyventi į Liepoją. Turėjo 5 vaikus. Visi mokėsi, aukštąjį išsilavinimą įgijo užsienyje, nes žydams tuomet drausdavo mokytis universitete. Lėšas mokslui užsidirbdavo patys, senelis mokyklą baigė eksternu, įstojo į universitetą. Chonė Isakas studijuodamas dirbo su vaikais korepetitoriumi.

 Senelio tėvai žuvo per Holokaustą.

Gydytoja Rozalija Černakova prisimena, kad tremtyje tėvai kalbėjo jidiš, iš mamos ir močiutės ji su broliu sužinojo visą senelio Dubrovičiaus istoriją iki karo.

Rozalija išvyko iš tremties namų, būdama 17 metų studijuoti mediciną į Tomską, irgi tremtinių miestą.  Būdama 39-erių metų, ji atvyko į Lietuvą, 1982m. Prieš tai,  po studijų gyveno Kaliningrado srityje, kol jai pavyko apsigyventi Alytuje, kur išmoko lietuvių kalbą ir dirbo rajono centrinėje ligoninėje, kai tėvai atkūrus Nepriklausomybę, pagaliau galėjo grįžti į Lietuvą, į Vilnių persikėlė ir dukra, ji gavo darbą Centro poliklinikoje, o šiuo metu jau 22 metus yra Santariškių vaikų ligoninės gydytoja.

„Mano mama, baigusi vidurinę mokyklą 1948 m. bandė pabėgti iš tremties su mokyklos baigimo atestatu, ji labai gerai mokėsi, – pasakoja gydytoja Rozalija. Ji bėgo viena. Atsidūrė Kaune, dokumentų neturėjo. Susirado savo tetą, Kauno geto buvusią kalinę, kurios šeima liko gyva, jos vyras irgi gydytojas. Pas tetą pagyveno porą savaičių, bet kažkas paskundė, kad mama pabėgo iš tremties. Ją iškart suėmė, uždarė į kalėjimą 2-iems metams, po to perkėlė į lagerį, tuomet buvusį Vilniuje. Iš ten grąžino į tremties vietą Altajuje. Pabėgimas buvo nesėkmingas, baigusi mokyklą, mama norėjo studijuoti mediciną. Priversta grįžti į Altajų, po kurio laiko ištekėjo už tremtinio žydo iš Varėnos, būsimo Rozalijos tėvo. Mama dirbo ekonomiste finansininke. Jos likimas buvo sulaužytas, visą laiką mama jautė nerealizuoto gyvenimo nuoskaudą – nepilnavertiškumą”.

Gydytojo Chonės (Elchananas) Dubrovičiaus ištrėmimo dokumentai

Su gydytoja Rozalija Černakova kalbėjosi Ilona Rūkienė

Keiptaune pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją

Keiptaune pristatyta paroda apie Lietuvos žydų istoriją

URM.lt Naujienos
Birželio 6 dieną Lietuvos ambasada Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune pristatė parodą – „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita“. Meninė instaliacija, pasakojanti apie išskirtines žydų tautos istorijos detales nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki šiandieninės Lietuvos, į antrą pagal dydį šalies miestą atkeliavo iš Johanesburgo Holokausto ir genocido centro. 

Parodos atidaryme gausiai susirinkusią Keiptauno žydų bendruomenę bei Pietų Afrikos Parlamento narius pasveikino Lietuvos ambasadorė Sigutė Jakštonytė. Ambasadorė pažymėjo, kad Lietuvos  Seimas paskelbė 2020 metus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, tokiu būdu siekiama įvertinti Lietuvos žydų bendruomenės indėlį Lietuvos valstybės gyvenime, išsaugoti atminimą apie Holokausto aukas. Ambasadorė taip pat padėkojo muziejui už ketverius metus trunkantį glaudų bendradarbiavimą.

Paroda Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune bus eksponuojama iki birželio mėnesio pabaigos.