Mokslas, Istorija ir Kultūra

Vilniaus žydų kapinės Olandų g.

Vilniaus žydų kapinės Olandų g.

 Fotografijas kūrė Rimantas Dichavičius kurtos ( 1963 – 1965). Kapinės buvo sunaikintos 1965m.

Antkapiai virto statybine medžiaga, o apie 10 ha  žemės per kelis dešimtmečius užžėlė mišku. Prieš kelia mėnesius prasidėjo kapinių teritorijos tvarkymas, kuriame dalyvauja Pavilnio regioninio parko darbuotojai ir daug savanorių talkininkų.

Šiomis dienomis R. Dichavičiaus fotografijos eksponuojamos Lietuvos žydų bendruomenėje Vilniuje, Pylimo  4.

Autoriaus anotacija

   Ši paroda – tik aidas tik šešėlis, tik menki  trupiniai To, ko jau nebėra. Šiandien neberasime ant šių jaukių nugludintų Vilniaus  kalvelių nei vieno akmens iš tų šimtų ir tūkstančių ten sergėjusių mirusių dvasią Vilniaus žydų kapinėse. Jie visi virto skalda, tiltų ir namų pamatais, laiptais… – vienu mirksniu,- po nematomos rankos slaptos plunksnos brūkštelėjimo. Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu , kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, atminties matomu kristalu, skaudžiu dokumentu.

   Atsigręžus atgal ir žiūrint į šiuos paveikslus  supranti, kad jie patys tapo Paminklu  buvusiems.

„Vilnius Jazz“ prizas už nuopelnus Lietuvos džiazui – Arkadijui Gotesmanui

„Vilnius Jazz“ prizas už nuopelnus Lietuvos džiazui – Arkadijui Gotesmanui

Šeštadienio vakarą sostinės Rusų dramos teatre paskelbtas 12-asis festivalio „Vilnius Jazz“ laureatas – už nuopelnus Lietuvos džiazui apdovanotas perkusininkas ir kompozitorius Arkadijus Gotesmanas.

Muzikas jau tris dešimtmečius reiškiasi šalies džiazo scenoje. Jis yra ilgametis Viačeslavo Ganelino, Petro Vyšniausko, Vladimiro Tarasovo, Liudo Mockūno, Dainiaus Pulausko, Tomo Kutavičiaus partneris, muzikuoja Vilniaus džiazo orkestre, trio „ACCOsax Freeminded“, su Juozu Kuraičiu, Eugenijumi Kanevičiumi ir daugeliu kitų šalies džiazo meistrų.

Naujausia A.Gotesmano eksperimentų laboratorija – duetas su klavišininku Dmitrijum Golovanovu, audžiantis spontaniškas improvizacijas iš akustinių mušamųjų dūžių ir klavišininko melodijų bei gyvos elektronikos triukų. Prie dueto dažnai prisijungia ir poetas Rolandas Rastauskas.

Skaitykite 15min.lt

Tabu nebūčiai

2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt;info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

Samuelis Bakas, su kuriuo susirašinėju, papasakojo man matęs Chajos Rozental dukters Naavos Piatka monospektaklį, skirtą motinai. Kūrinys jam patikęs. Pagalvojau, kad reikėtų jį perkelti į Vilniaus sceną. Pradėjau susirašinėti su Naava Piatka, derinome jos atvykimą į tėvų žemę ir spektaklio rengimą. Naava ir Amerikoje, ir Londone vaidino angliškai. Ilgai teko įkalbinėti, kad ryžtųsi repetuoti jidiš kalba, nes aktorei ji kėlė problemų. Vis dėlto įtikinau, kad Vilniuje, geto scenoje, būtina vaidinti jidiš. Ta kalba spektaklio, skirto Chajos Rozental ir pavadinto „Geriau nekalbėti“, premjerą surengiau 2003m. rugsėjo 24 dieną, per Tarptautines meno dienas Vilniaus geto teatro 60-mečiui. Paminėjome šį Lietuvos Jeruzalės fenomeną ir Vilniaus geto sunaikinimą.

Iš esmės šis monospektaklis – tai savotiškas Naavos Piatka dialogas su išėjusia Anapilin motina. Chajelė Rozental buvo viena iš pagrindinių Vilniaus geto teatro aktorių ir dainininkių. Jos grožis, jaunatviškas temperamentas, stiprus humoro jausmas kerėjo susirinkusiuosius į teatrą. Ji buvo vadinama geto vunderkindu, vilties šaukle.

Binkių šeimos precedentas

2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt;info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

 

Buvau parašęs recenziją apie Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, kurią iš užmaršties ištraukė ir pirmąkart drįso parodyti scenoje režisierius Henrikas Vancevičius (1959). Norėjau būtent partijos CK laikraštyje Tiesa paremti Binkio europinio lygio pjesę, naują žodį mūsų dramaturgijoje. Pjesę, ilgai gulėjusią stalčiuose, kėlusią nemažai abejonių valdžios vyrams.

Kai redakcijoje perskaičiau spaudai parengtą tekstą, man pasidarė bloga. Pagrindiniai recenzijos akcentai buvo pakeisti svarstymais apie pjesės ir spektaklio pacifistinį ribotumą. Apie Binkio nesugebėjimą atskirti teisingus karus nuo neteisingų. Visa tai buvo atmiešta įprastine sovietine frazeologija. Įsiutęs pasakiau, kad atsiimu straipsnį, nes dabartinis tekstas visą recenziją pastato nuo kojų ant galvos.

Man paaiškino, kad straipsnį taisė pats vyriausiasis redaktorius. Genrikas Zimanas panoro su manimi susitikti. Po ilgo, sunkaus pokalbio redaktorius pagaliau sutiko, kad jau surinktame tekste atkurčiau pagrindinius savo straipsnio teiginius ir akcentus. Pažadėjo, kad straipsnis bus išspausdintas su mano pataisomis. Tačiau kitą rytą laikraštyje išvydau tokį tekstą, kokį sukurpė redaktorius. Tai buvo viena šlykščiausių dienų mano, kaip kritiko, gyvenime.

Iš ryto paskambino Sofija Binkienė, rašytojo našlė. Daug metų buvome artimai pažįstami. Draugiškai bendravome, dirbdami Radijo komitete: Binkienė – Vaikų, o aš – Literatūros ir dramos redakcijoje. Ji jautėsi priblokšta, kad aš galėjęs šitaip pasielgti. Sofija gilus, reto padorumo žmogus, patikėjo sujaudintu mano aiškinimu. Mūsų santykių nesudrumstė nė menkiausias šešėlis.

Lietuvos žydų gyvenimas iki Holokausto: paroda iš Michailo Duškeso asmeninės kolekcijos

Lietuvos žydų gyvenimas iki Holokausto: paroda iš Michailo Duškeso asmeninės kolekcijos

Kaune Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (adresas Vlado Putvinskio g. 64)vyksta Lietuvos žydų gyvenimo iki Holokausto originalių dokumentų iš Michailo Duškeso asmeninės kolekcijos demonstravimas.

Tokia išplėstinė paroda Kaune yra rodoma pirmą kartą. Ji skirta Lietuvos žydams, kurie buvo nužudyti per Holokaustą. Gausi archyvinė medžiaga, fotografijos, originalūs dokumentai, atvirlaiškiai atskleidžia XIX a. pab. – XX a. pradž. žydų gyvenimą ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Žydų veikla pristatoma per bendruomenės savitarpio pagalbos, mecenatystės, savišalpos principus. Parodoje akcentuojamos žymios asmenybės, religinės organizacijos, bankai, kontoros, kredito draugijos. Siekiant išsamaus veiklos pristatymo medžiaga stenduose suskirstyta į atskiras temas:

A.Gelūnas įsitikinęs, jog Ch.Sugiharos veikla atsidurs UNESCO Pasaulio atminties registre

A.Gelūnas įsitikinęs, jog Ch.Sugiharos veikla atsidurs UNESCO Pasaulio atminties registre

Vilnius, spalio 4 d. (BNS). Japonijai rengiantis į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulio atminties registrą siūlyti Antrojo pasaulinio karo metais žydus Lietuvoje gelbėjusio Japonijos diplomato Chiunės Sugiharos (Čijunės Sugiharos) veiklą, Lietuvos ambasadorius UNESCO Arūnas Gelūnas tiki šios iniciatyvos sėkme.

„Manau, kad labai didelis šansas, duočiau daugiau negu 80 proc., kad Ch.Sugihara bus įtrauktas į Pasaulio atminties registrą, nes jo veikla atitinka visas tas humanistines idėjas, kurias gina UNESCO“, – BNS sakė A.Gelūnas.Jis teigė, kad yra pasiūlęs Japonijai šią paraišką teikti kartu.

TRAGIŠKAS TALENTINGOS MOTERS LIKIMAS

2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt; info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

TRAGIŠKAS TALENTINGOS MOTERS LIKIMAS

Kai kalbame apie pagrindinius Geto teatro kūrėjus – rašytojus, dramaturgus, režisierius, savaime iškyla įžymios dainininkės Liubos Levickos pavardė. Be jos sunku įsivaizduoti tiek tarpukario meninį Vilnių, tiek ir geto laikotarpį.

Kai pradėjau rengti vakarą, skirtą dainininkei, kebliausia buvo išsiaiškinti jos repertuarą. Nelengvai sekėsi  atkurti anksti nutrūkusį kūrybos kelią. Kad galėčiau išsamiau papasakoti apie nuostabų koloratūrinį Vilniaus sopraną, pasinėriau į ilgas paieškas archyvuose, naršiau senosios spaudos puslapius, reklamas, skelbimus iš tarpukario laikraščių, Geto teatro afišas, rėmiausi jo dalyvių atsiminimais. Iš tų nuotrupų prieš akis pamažu iškilo įspūdingas kūrybinis dainininkės portretas. Pagaliau pavyko rasti ir nuostabaus balso savininkės nuotrauką.

Šmerelis Kačerginskis – labai savita Lietuvos Jeruzalės figūra

2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt; info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

Tarp kūjo ir pjautuvo

Šmerelis Kačerginskis – labai  savita Lietuvos Jeruzalės figūra.

Pirmojo pasaulinio karo metais visai mažas netekęs tėvų, Šmerelis augo prieglaudoje. Baigęs Vilniaus Talmud Tora mokyklą, skirtą našlaičiams, tęsė mokslus vakarinėje mokykloje. Pamėgęs spausdintą žodį, knygą, pasirinko spaustuvininko amatą, pradėjęs nuo litografo pameistrio.

Sukkot išvakarės rugsėjo 27d.

Sukkot išvakarės rugsėjo 27d.

Sukkot (Palapinių šventė) yra viena iš trijų Biblijoje minimų piligrimų švenčių, ji žinoma kaip shalosh regalim. Seniau tai buvo žemės ūkyje dirbančių šventė, nes būdavo vadinama padėkos už derlių diena. Suka yra palapinė – namai, kur žydai gyveno 40 metų, kai keliavo per dykumą po išėjimo iš Egipto. Kaip laikina gyvenamoj vieta, suka taip pat primena, kad  egzistavimas yra trapus, todėl Sukkot –  laikas, kai primenama, jog reikia  vertinti savo namus ir kūną.

 Sukkoto šventei būtina palapinė (suka), kurią reikia pasistatyti. Žydai turi valgyti ir švęsti, susėdę palapinėje. Izraelyje švenčiama septynias dienas. Ten, kur šilta, žmonės net ir miega palapinėse, ypač vaikai mėgsta tokią šventę. Išvakarėse palapinė išpuošiama, o pirmoji diena laikoma švente, kai draudžiama dirbti.

Rabinai sako, kad per šią šventę reikia keturių rūšių augalų šakų, kurias kartu sudėjus į puokštę, mojuojama. Taip parašyta Biblijoje. Ten minimas citrinmedis, palmė, mirta ir gluosnis. Septintąją Sukkoto dieną sinagogoje žydai eina ratu septynis kartus, kartodami tai dienai skirtą maldą.

Kokie maisto produktai yra valgomi per Sukkotą? Nėra tradicinių Sukkoto maisto produktų, išskyrus kreplach (įdaryti virtiniai). Kadangi tai derliaus šventė, valgomi vaisiai ir daržovės – kas užauginta ir šviežia. Neapseinama be tradicinės chalos (pynutės), vištos sultinio, kugelio – visi skanūs tradiciniai žydų valgiai tomis dienomis atsiduria ant šventinio Sukkoto stalo.

Sukkot 2015 pradedama švęsti išvakarėse, rugsėjo 27 d., sekmadienio vakarą.

Projektas: Subačiaus gatvė. “Getas“

Projektas: Subačiaus gatvė. “Getas“

Scenarijaus autorės Vidmantės Jasukaitytės esė

Atsikraustėme į šį butą Subačiaus g.  2012 m prieš pat Kalėdas. Pirmiausia atėjome su vyru ir pernakvojome tuščiame bute ant grindų – norėjome pajusti to būsto dvasią. Atėjome sutemus, paminklo žuvusiems žydams nepastebėjau, nes jis kitoje namo pusėje.

Vos atsigulus pajutau labai keistą reiškinį – per visą mano kūną pradėjo tekėti labai stipri srovė, kurios palyginti neturėčiau su kuo. Atsimenu, kad sekdama, kas su manimi vyksta, pagalvojau, kad esu tarsi magistralė kažkokiam judėjimui. Vyras irgi jautėsi panašiai. Supratome, kad susidūrėme su nematerialiu reiškiniu, kurio  atsiradimui turi būti priežastis. Abu buvome krikščionys, Romos katalikai, tad meldėmės už tuos, kuriems reikia išėjimo iš šios realybės.

Iš Izraelio – į močiutės žemę

Šiaulių kraštas 2015 m. rugsėjo 4 d.
Regina MUSNECKIENĖ

Tel Avive anglų kalbos mokytoja ir turizmo agente dirbanti Avišag Castel su savo vyru Ezra atvažiavo į Kelmę, kurioje iki 1929 metų gyveno jos seneliai Bliuma ir Elimelechas Udvinai. Močiutė, su kuria Avišag siejo labai artimas ryšys, vis minėdavo ir minėdavo Kelmę. Todėl anūkė visą gyvenimą puoselėjo svajonę po kojomis pajusti senelių žemę ir aplankyti Kelmėje palaidotos proprosenelės, savo tėvo senelės Moinos, kapą.

 

Šeimos istorija bus įamžinta knygoje

Avišag Castel su savo vyru Ezra, lydimi hebrajiškai kalbančio kauniečio gido Chaimo Bargmano, užsuko į redakciją. Savo gyvenimo penkiasdešimtmetį perkopusi moteris sklaidė pluoštą spausdintu tekstu išmargintų lapų ir krislas po krislo dėliojo savo šeimos istoriją.Tuos lapus prirašė jos mama Moina – medicinos mokslų daktarė, tyrinėjanti žmogaus smegenų veiklą, profesorė. Ji rašo knygą apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir holokaustą. Lapai jos dukros Avišag rankose – tai knygos pirmoji dalis.

Žydų institutas YIVO tikisi sustiprinti pasaulio žydų ryšius su Lietuva

Vilnius, rugsėjo 18 d. (BNS). Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO tikisi, kad archyvų apie žydų gyvenimą Rytų Europoje atvėrimas visuomenei sustiprins pasaulio žydų ryšius su Lietuva.

Niujorke įsikūręs YIVO institutas šiuo metu atkuria ir skaitmenizuoja daugybę apie žydų gyvenimą Rytų Europoje pasakojančių dokumentų, kurie buvo sukaupti nuo 1925 metų iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje veikusio YIVO instituto fonduose.

„85 procentai JAV žydų yra kilę iš šios pasaulio dalies, bet labai mažai žmonių ką nors žino apie šią istoriją – žydų istoriją ir kultūrą. Mes norime atstatyti tai dėl jų, grąžinti jiems tai. Nes tai yra dalis to, kas jie yra. Mes tvirtai tikime, šis darbas, kuri atliekame, yra JAV žydų identiteto statymas. Tu turi žinoti, iš kur atėjai“, – žurnalistams penktadienį sakė Vilniuje viešinti YIVO instituto plėtros direktorė Suzanne Leon (Siuzan Leon).

Knyga PRICE of CONCORD

Knyga PRICE of CONCORD

MEMOIRS

PORTRAITS OF ARTISTS

INTERACTIONS OF CULTURES

Autorius menotyros habil.dr. prof. Markas Petuchauskas

Vilniaus geto kaliniui, garsiam teatro kritikui ir istorikui, gyvenimas pažėrė tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme nedažnai pamatysi. Autorius pasakoja apie žmones, sugebėjusius per hitlerinę ir sovietinę Lietuvos okupacijas išlikti žmonėmis. Apie rizikavusius savo vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų tai, kas šioje žemėje svarbiausia – žmogų. Knygoje pavyko įtaigiai atskleisti milžiniškus litvakų meno klodus: nežinoma tapo žinoma, atmintis – dabartimi.

Markas Petuchauskas

 APIE AUTORIŲ

Gimė 1931 m. Šiauliuose. Tėvas Samuelis Petuchauskas, Gedimino ordino kavalierius, tarpukario dvidešimtmetį buvo Šiaulių viceburmistras. 1940 m. šeima persikėlė į Vilnių. Hitlerinės okupacijos pradžioje tėvas sušaudytas Paneriuose.

Iš KGB kaltinimų industrijos

2015 m. liepos 15 d. pajūrio leidinyje „Vakarų ekspresas“ pasirodė tikslingas prieš paskutiniojo Žemaičių apygardos partizano Prano Končiaus-Adomo (gimusio 1911 m.), atminimą nukreiptas kaltinamasis tekstas. Demaskuotas dar vienas „buržuazinis nacionalistas“. Nepasibodėta publikuoti Prano Končiaus žūties 50-ųjų metinių dieną. P. Končius-Adomas žuvo 1965 m. liepos 15-ąją. Netrukus, remiantis šiuo tekstu, pareikalauta iš žuvusio už Lietuvos laisvę partizano atimti valstybinį apdovanojimą. Tai ne pirma ir ne paskutinė tokio pobūdžio pastanga, tiksliau – kelerius pastaruosius metus intensyviai vykdomos akcijos sudedamoji.
Visada tokiais atvejais remiamasi okupacinio režimo represinės institucijos ir nusikalstamos organizacijos KGB sudarytais kaltinančiais duomenimis, nesigilinant į jų kilmę, sudarymo priežastis ir aplinkybes, duomenų sufabrikavimo (dirbtinio sudarymo) galimybę. Neretai paviršutiniškas ir nekritiškas požiūris į tai būdingas netgi mokslo pasaulio atstovams. Beveik visada kaltinama dalyvavus žydų naikinime. Matyt, vadovaujamasi išankstine nuostata: KGB sako – KGB žino.

Daugiau skaitykite  © Lietuvos žinios

„Tarp gėlių“: augalų paveikslai papuošė gimnazijos sienas

„Tarp gėlių“: augalų paveikslai papuošė gimnazijos sienas

Koks malonus sutapimas! Iš žiemos miego bundant gamtai atgijo ir renovuotos Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos interjeras – salono „Tarp gėlių“ komanda mokymo įstaigos sienas dekoravo gyvų augalų paveikslais.

„Dėkojame gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui poniai Jelizavetai Lichtinšain už malonų bendradarbiavimą, o svarbiausia – už drąsų sumanymą gimnazijos interjere žydų tautos simbolines detales derinti su gyvų augalų paveikslais. Tikimės, kad jie gimnazijai suteikė papildomo jaukumo, juos teigiamai įvertino mokiniai, jų tėveliai, pedagogai, – atviravo salono atstovas ponas Aidas ir išdavė, – Buvo malonu matyti ir gera jausti, kad tautine dvasia alsuojančioje mokymo įstaigoje mokinių estetiniam lavinimui skiriamas ypatingas dėmesys. Gimnazistai skatinami gerbti tautos vertybes, pratinami būti arčiau gamtos“.  O ką apie projektą galvoja jo sumanytoja?

– Jelizaveta, iš kur kilo mintis gimnazijos sienas puošti augalų paveikslais? Kodėl ne dailininkų darbai ar paveikslų reprodukcijos?

Skaitykite daugiau 

Žagarėje savo šaknų ieško žydai

Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje vyksta Žydų kultūros dienos. Iš viso pasaulio suvažiavę iš Žagarės kilę žydai ar jų vaikai lankė žydų architektūros paveldo objektus, klausėsi koncertų, žiūrėjo filmus.

Pirmosios žydų bendruomenės Žagarėje įsikūrė 18 a. pradžioje, miestelyje daugiausiai ir gyveno žydų amatininkai bei prekybininkai. Daug žydų Antrojo pasaulinio karo metais buvo sušaudyti Žagarės parke. Paskutinis Žagarės gyventojas žydas mirė prieš keletą metų.

„Žagarė – mano vaikystė, jaunystė, buvo tokių liūdnų puslapių ,kai aš sužinojau, kad čia nužudyta mano močiutė, mano dvi tetos ir dėdė, kurie buvo atvežti iš Tryškių ir sušaudyti“, – pasakojo buvusi žagarietė Leonora Vasiliauskienė.

Europos žydų kultūros dienos Garliavoje

Europos žydų kultūros dienos Garliavoje

„Europos žydų kultūrai skirti renginiai prasidėjo rugsėjo 3 dieną. Dalis šių renginių vyko Garliavoje. Visi žinojo, kad miestelio stiprybė slypėjo darnioje įvairių tautų bendruomenėje. J. Godlevskis pastatė bažnyčią liuteronams, katalikams ir sinagogą žydams.  Lietuviai, vokiečiai ir žydai darniai gyveno, kartu šventė valstybines šventes. Įvairių tautų kultūros židinys dar kartą atgimė pirmąją rugsėjo savaitę.

Vakar (rugsėjo 6 d.)  Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už Garliavoje gyvenusius žydus. Šiandien (rugsėjo 7 d.) Jonučių gimnazijos aktų salėje apie skaudžius istorijos vingius pasakojo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas ir knygą apie Garliavos istoriją parašiusi lietuvių kalbos mokytoja Inga Stepukonienė.

Iniciatyvos žydų kultūros paveldui išsaugoti

Iniciatyvos žydų kultūros paveldui išsaugoti

Pastaruoju metu įsibėgėjo daug procesų, skirtų žydų paveldo Lietuvoje išsaugojimui ir aktualizavimui. Praėjusiais metais pradėtas „YIVO Vilniaus projektas“, skirtas Niujorke ir Vilniuje esančių prieškarinių archyvų išsaugojimui ir suskaitmeninimui, išjudintas projektas dėl Žydų kultūros paveldo kelio kūrimo Lietuvoje, vykdoma tolerancijos kampanija „Beigelių krautuvėlė“, Šeduvoje įgyvendinamas ambicingas projektas „Dingęs Šteltas“, viešoji įstaiga „Maceva“ pasirašė sutartį su Kauno miesto savivaldybe dėl Senųjų žydų kapinių tvarkymo, Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo restauruoti sinagogą Gėlių gatvėje ir dar daug kitų inciatyvų.

Daugiau infromacijos

Renginiai, skirti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimui

Renginiai, skirti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimui

Penktadienį, rugsėjo 4 d., Kaune vyks renginiai, skirti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimui.

Istorikas Egidijus Aleksandravičius sako, jog kilniojo japono dėka 1940-ųjų Kauną galima gretinti su Kasablanka, vaizduojama to paties pavadinimo filme – abu miestai turėjo herojų, kuris karo akivaizdoje nepabūgo rizikuoti, pasipriešinti totalitariniam režimui. „Kasablanka“ – tai tam tikras riteriško elgesio kanonas. Mes čia, Kaune, turėjom tokią Kasablanką, vilties kelią ištrūkti nuo totalitarinio režimo“, – paaiškina istorikas.

Renginių programa –