2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt;info@versus.lt).
Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.
Samuelis Bakas, su kuriuo susirašinėju, papasakojo man matęs Chajos Rozental dukters Naavos Piatka monospektaklį, skirtą motinai. Kūrinys jam patikęs. Pagalvojau, kad reikėtų jį perkelti į Vilniaus sceną. Pradėjau susirašinėti su Naava Piatka, derinome jos atvykimą į tėvų žemę ir spektaklio rengimą. Naava ir Amerikoje, ir Londone vaidino angliškai. Ilgai teko įkalbinėti, kad ryžtųsi repetuoti jidiš kalba, nes aktorei ji kėlė problemų. Vis dėlto įtikinau, kad Vilniuje, geto scenoje, būtina vaidinti jidiš. Ta kalba spektaklio, skirto Chajos Rozental ir pavadinto „Geriau nekalbėti“, premjerą surengiau 2003m. rugsėjo 24 dieną, per Tarptautines meno dienas Vilniaus geto teatro 60-mečiui. Paminėjome šį Lietuvos Jeruzalės fenomeną ir Vilniaus geto sunaikinimą.
Iš esmės šis monospektaklis – tai savotiškas Naavos Piatka dialogas su išėjusia Anapilin motina. Chajelė Rozental buvo viena iš pagrindinių Vilniaus geto teatro aktorių ir dainininkių. Jos grožis, jaunatviškas temperamentas, stiprus humoro jausmas kerėjo susirinkusiuosius į teatrą. Ji buvo vadinama geto vunderkindu, vilties šaukle.
Chaja Rozental (1924-1979) gimė Vilniuje, Frumos ir Nochumo Rozentalių šeimoje. Tėvas buvo vakarinio žydų laikraščio Vilner Ovnt kurjer (Vilniaus vakaro kurjeris) leidėjas.
Chajos vyresnysis brolis Leiba buvo pradedantis poetas, šeimos numylėtinis. Pirmagimį gaubė įstabi šeimyninė aura, grindžiama modernaus judaizmo tradicijomis.
Leiba pradėjo lankyti prestižinę Folks gimnaziją ir buvo vienas gabiausių jos mokinių. Jaunuoliui didelę įtaką padarė rašytojų, žurnalistų pasisėdėjimai ir diskusijos jo tėvų namuose. Dažnai po pamokų Leiba užsukdavo į tėvo redakciją ir spėriai įsisuko į jos darbų sūkurį. Pamažu sugebėjo įvaldyti vėliau pravertusius jam kultūros vadybos įgūdžius.
Sulaukęs penkiolikos, jis turėjo prirašęs pilną sąsiuvinį poezijos. Leibos eiles spausdina įvairūs žydų leidiniai, o žinomas teatras Ararat užsako Rozentaliui parašyti dainų bei kelias humoristines sceneles.
Greitu laiku Leiba Rozentalis (1913-1944) tampa populiariu rašytoju, satyriku, humoristinių scenelių, įvairių reviu autoriumi. Įsitraukia į visuomeninę veiklą. Kaip ir jaunasis Šmerelis Kačerginskis, užsikrečia socializmo bacila, eilėraščiuose ir straipsniuose propaguoja darbininkų „išlaisvinimą“ iš kapitalistinio jungo. Čia pasireiškia ir jaunojo poeto įgimtas teisingumo jausmas, užuojauta skriaudžiamiesiems. Jis jautriai reaguoja ir piktinasi tuometinio Vilniaus žydų darbininkų padėtimi, kurie de facto neturėjo tokių teisių, kaip kiti dirbantieji.
1935 m. Rozentalis persikelia į Lydą, kur tuo metu gyvena apie 40000 žydų. Čia leidžia laikraštį jidiš kalba Lider folksblat (Lydos liaudies laikraštis) ir kartu dirba daugelio Lenkijos žydų leidinių akredituotu reporteriu. Pasirodo jo straipsniai, skirti kovotojams prieš generolo Franko režimą Ispanijoje. Už tai kelis kartus buvo suimtas.
1940 metų sausį įkuria gastroliuojančią teatro trupę Vilner jidišer miniatur teatr (Vilniaus žydų miniatiūrų teatras), kuri rengia dramos ir muzikinius spektaklius. Bendradarbiauja su populiariu Vilniaus žydų marioniečių teatru Maidim. Svariausia to meto poetinės jo kūrybos dalis – nuostabios lyrinės dainos.
Leibos kalendoriuje pažymėta 1941m. birželio 22-oji. Tą dieną Rozentalis, garsus lyrinių meilės dainų autorius, ir subtili jų atlikėja, jaunutė sesuo Chajelė, turėjo vykti į Maskvą, į liaudies dainų festivalį.
Kelionę nutraukė karas. Tėvas Nochumas vokiečių okupacijos pradžioje buvo nužudytas. Leiba su mama ir dviem seserimis pateko į getą. Neturėdami leidimų darbui, jie buvo priversti slapstytis. Po mėnesio Rozentaliui pavyko gauti leidimą ir jis pradėjo dirbti grupėje, kuri atrinkinėjo knygas, archyvinius dokumentus, meno kūrinius iš JIVO instituto rinkinių. Grupėje dirbo daug žinomų rašytojų iš Jung Vilne sambūrio. Jie stengėsi meno vertybes išnešti ir paslėpti, vertingas knygas grąžinti į geto biblioteką. Vienas iš tokių uoliausių „nešėjų“ buvo Leiba.
Gete poetas ėmėsi plačios socialinės ir literatūrinės veiklos. Rašė straipsnius į geto laikraštį. Kūrė dainas, liūdnas ir linksmas, ironiškas ir uždegančias, norėdamas įteigti žmonėms viltį, stiprybę.
Rozentalis aktyviai palaiko Geto teatro kūrimo idėją. Drauge su seserimi Chaja karštai polemizuoja su tais, kurie ragino boikotuoti vaidinimus ir koncertus. Atvykusi į Vilnių, Piatka itin akcentavo šį faktą. Vėliau atsiminimuose Naava papasakojo apie savo koncertą Melbourne. Jam pasibaigus, į sceną įsiveržė žmogus iš salės, griebė mikrofoną ir pareiškė esąs vienas iš protestavusiųjų prieš Geto teatro įkūrimą, platinęs atsišaukimus, kvietusius jį boikotuoti. Kreipdamasis į kelių šimtų klausytojų auditoriją, dramatiškai sušuko, kad klydo, o teisūs pasirodė Leiba ir Chaja.
Geto teatre atsivėrė netikėtai plati erdvė Rozentalio lyriniam talentui, nuostabiems meilės ir ištvermės posmams: A liebe fun geto moyd (Geto merginos meilė), Ich hob zich farchliobet (Aš amo netekau), Dos geto kind (Geto vaikas), Suzi, Isrolik, Ich vil tzaitn andere (Ilgiuosi laiko kito), Ich benk aheim (Aš ilgiuosi namų). Daugelį šių dainų Leiba rašė savo nuo mažų dienų pamiltos sesutės balsui. Chajelė atliktos scenoje, jos pasklisdavo po geto gatveles.
Ne mažesnes galimybes atvėrė teatras ir Leibos, aštrialiežuvio humoristo, talentingo satyriko plunksnai. Ji krypsta ne vien į okupantus ir jų pakalikus. Savo scenos kūriniais, eilių posmais Rozentalis nesitaiksto su blogiu, kurio nestigo gete. Rašytojo sąmojus neaplenkia ir savosios, Jakubo Genso vadovaujamos administracijos funkcionierių nesąžinigumo, korupcijos atvejų. Juos pliekia Leibos satyriniai reviu. Poetas buvo trempiamo žmogiškumo gynėjas.
Čia pasireiškia ir rašytojo sceniniai režisūros sugebėjimai. Muzikinis reviu Peše fun Reše (Pešė iš Riešės) buvo pastatytas 1943 m. liepos mėn., kai buvo likviduojamos žydų darbo stovyklos Vilniaus apylinkėse. Pešė, kurią vaidino Chajele, kartu su kitais išsigelbėjusiais patenka į getą, kurio artėjantis likvidavimas jau nekėlė jokių abejonių. Šis muzikinis vaidinimas, dabar tapęs istoriniu, skambėjo kaip tikėjimo rytdiena, vilties šauksmas.
Gete poeto kovinga energija taip pat įgyja naują prasmę. Gimsta maršinių ritmų posmai, persmelkti Pasipriešinimo dvasia, partizanų dainos. Vienos melodijos originalios, sukurtos paties poeto arba talentingų kompozitorių, kitos jau pažįstamos iš seniau, tik įgavusios naują prasmę.
Rozentalio dainos Tzu eins, tzwei, drei (Viens, du, trys) tekstas, parašytas žydų kilmės rusų kompozitoriaus ir dirigento Dmitrijaus Pokraso maršinių ritmų muzikos pagrindu, tapo savotišku jaunųjų geto kovotojų himnu.
Poetas aktyviai bendradarbiavo su geto pogrindininkais, partizanais, rašė jiems eiles, dainas. Įgimtas pareigos jausmas, atsakomybė už artimuosius – motiną bei seseris neleido jam pasitraukti į partizanų būrį, lėmė jo tragišką žūtį.
1943 m. rugsėjo 1d. Leiba kartu su kitais Vilniaus žydais buvo išvežtas į Kloogos darbo stovyklą Estijoje. Po alinančios darbo dienos, kęsdamas šaltį ir badą, jis liko ištikimas sau, teberašė apie viltį ir ateitį. Vienas paskutiniųjų eilėraščių Tzu maine jidiše mame skirtas mylimai motinai. Vakarais barake poetas dar sugebėdavo rengti pokalbius apie žydų literatūros klasikus.
Tragiška jauno rašytojo (jam buvo vos trisdešimt vieneri) žūtis: jis buvo hitlerininkų sudegintas Kloogos konclageryje gyvų žmonių kūnų ir malkų „sukonstruotame“ statinyje.
Likus kelioms dienoms iki spektaklio „Geriau nekalbėti“, į Vilnių atvyko ir mano viešnia, jo autorė. Pasitikęs Naavą oro uoste, tą pačią dieną nuvežiau į pianisto ir kompozitoriaus Artūro Anusausko, daugiamečio mano renginių dalyvio, namus. Paprašiau Artūro, kad padėtų Naavai patikslinti muzikinę partitūrą, surepetuotų fortepijono akomponimentą. Per šias repeticijas gimė spektaklis, kuriame vykusiai persipynė vaidybos scenos su geto dainomis. Jis jaudino Chajos prisiminimų dramatizmu, spaudė ašarą ir podraug žavėjo dainininkės optimizmu ir humoru.
Chajai Rozental pavyko išsigelbėti. Kartu su seserimi Meri ji iš Vilniaus buvo deportuota į Kaizervaldo stovyklą netoli Rygos. Chajos dainos ir ten teikė vilties kibirkštėlę bendro likimo žmonėms, kurie ją pamilo, dalijosi paskutine duonos žiaubere, rūpinosi merginos sveikata. Leisgyvę, plikai nuskusta galva Chajelę 1945 m. kovą Lęborke išlaisvino antihitlerinės koalicijos kariai.
Ją užvaldė gyvenimo džiaugsmas, gerai suprantamas tiems, kuriems pavyko išlikti konclagerių mėsmalėje.
Dabar pirmąkart dainininkė pajuto laisvo žmogaus kūrybos džiaugsmą. Stengėsi sustiprėti, augino plaukus, nekantriai laukdama susitikimo su publika.
Laukė tarsi ant sparnų. Laimingos meilės sparnų.
Pirma kartą jie susitiko po karo Lauenberge. Apie visa tai pasakoja ir Piatkos vaidinimas. Vienas jaunuolis, „išgirdęs, jog stovykloje yra merginų iš Vilniaus, – prisimena Chaja, – susirado mus ir ėmė globoti, sergėdamas nuo „išprotėjusių“ rusų kareivių. Mane prisiminė nuo Vilniaus laikų, liaudies dainų konkurso, kuriame dalyvavau. Jis apie tai tada parašė straipsnį. Greitai po mūsų pažinties sunkiai susirgau šiltine, Israelis išgelbėjo man gyvybę. Jis buvo likęs vienut vienutėlis, mudu greitai tapom labai artimi.“
1945 metais jaunuoliai susituokė. Tų pačių metų birželio 17 d. įvyksta didelis Chajos koncertas Lodzėje. Juo Chaja tarsi skelbė savąją, geto dainininkės pergalę prieš mirtį. Koncertas priminė man Moišės Hofmeklerio vadovaujamo orkestro „Laisvės koncertą“.
Koncertą Lodzėje rengė Lenkijos žydų literatų, žurnalistų ir aktorių sąjunga, Rozental pristačiusi kaip Vilniaus geto dainininkę. Iš tikrųjų, visas repertuaras – Vilniaus geto teatro dainos. Pirmoji dalis – brolio Leibos dainos, skirtos jo atminčiai. Antrojoje – kitos populiarios geto dainos.
Rečitalį Chaja užbaigia garsiąja „Vilne“, himnu gimtajam miestui.
Pirmųjų pokario metų Lenkijos laikraščiai, kritikų straipsniai, įvairūs skelbimai, pavienės pasirodymų programos leido atkurti dainininkės visuomeninę ir koncertinę veiklą, atsiskleidusį jos, kaip dramos aktorės, talentą.
Grupė jaunų žydų aktorių subūrė Miniatur jidišer kunst Teatr (Žydų miniatiūrų meno teatras). Jam vadovauja buvęs Maskvos aktorius Israel Bieker ir žinomas Lenkijos prieškario teatralas W. Karpinowicz. Trupės pagrindą sudarė prieškario žydų teatro Ararat dainininkai ir šokėjai, čia kurė žinomas Kijevo dainininkas ir aktorius Norbert Horowitz ir kiti scenos entuziastai. Rozental tekdavo pagrindiniai vaidmenys. Pirmoji premjera – Šolom Aleichemo kūrinių muzikinė kompozicija Dos groise gevins („Didysis laimėjimas“).
Chaja vaidina ir Niderszlezisz jidišer teatr (Žemutinės Silezijos žydų teatras) Dolnosląski Teatr Žydowski. Šolom Aleichemo pjesėje Der blutiker špas („Kruvinas pokštas“) Rozental, kaip rašė spauda, sukūrė įspūdingą Beti charakterį. Kritikas išgyrėį talentingą draminę dainininkės vaidybą, savitą temperamentą, puikią meninę intuiciją ir raiškią dikciją.
Greta žydų rašytojų veikalų aktorė vaidino moderniuose užsienio dramaturgų veikalų pastatymuose. Slowo Polskie rašo apie 1947 m. rudenį Žemutinės Silezijos žydų teatre įvykusią anuomet dar jauno anglų dramaturgo Johno Boyntono Priestley`o pjesės „Inspektoriaus vizitas“ premjerą. Akcentuodamas pjesės ir sceninio sprendimo sudėtingumą, laikraštis pasidžiaugia, kad teatrui šį barjerą pavyko įveikti, pademonstruojant meninę brandą. Išskyrė Rozental vaidybą, pažymėdamas jos talentingai perteiktą Šeilos Birling charakterį.
Chaja dalyvauja ir spektaklyje „Šiąnakt“ („Dzis nocy“), suvaidintą minint pirmąsias Žemutinės Silezijos žydų teatro metines 1948 m. Apie tai rašė kitas lenkų leidinys Nasze Slowo. Spektaklis pasakoja apie prancūzų Pasipriešinimo judėjimą. Veiksmas vyksta ligoninėje, kurioje įsikūręs partizanų štabas. Veikalą pastatė ir pagrindinį vaidmenį atliko garsi aktorė ir režisierė Ida Kaminska, ne kartą vaidinusi ir stačiusi tarpukario Lietuvoje. Sudėtingą medicinos sesers paveikslą pavyko sukurti Chajai Rozental.
Neabejoju, kad aktorės iniciatyva Vroclave buvo pastatyta Peretzo Hiršbeino pjesė Griner felder („Žalieji laukai“). Spektaklis tarytum kelte perkeltas iš Vilniaus geto teatro į Lenkijos sceną. Spauda jį plačiai komentavo ir vienbalsiai teigiamai vertino pastatymą. 1947 m. kovo 23 d. premjeroje „visu savo talentu sublizgėjo jauna aktorė Chajele Rozental.“ Kitas laikraštis pažymi, kad dainininkė sėkmingai „po karo išplaukė į draminės vaidybos vandenis“. Čia ji vaidino jauną merginą Cine. Kaimietę, kupiną gyvenimo džiaugsmo, įsiveržusią į žaliąjį gamtos pasaulį, naują gyvenimą. Aktorei turbūt tai buvo itin svarbu akcentuoti: tarsi atsisveikindama su šiurpia Holokausto patirtimi, ji skelbė tabu nebūčiai.
Spektaklio „Žalieji laukai“ sėkmę lėmė talentinga Jakub Kurlender režisūra. Jo pastatymas atvirai rėmėsi garsiosios Lietuvos Jeruzalės Vilner Trupe („Vilniaus trupė“) tradicijomis. Tai ryškiai atsispindėjo režisieriaus darbe su aktoriais ir pastatymo scenografijoje.
Manau, „Žalieji laukai“ simbolizavo ir Vilner Trupe tradicijų perimamumą, svarbų pokariu atgimstančiai Lenkijos žydų scenai. Tradicijos reiškėsi ir tuo, kad teatro repertuare greta žydų veikalų buvo statoma ir pasaulio klasika. „Mes vaidinome visas garsiausias pjeses. Žydiškai. – prisimena Chaja Rozental – Šolom Aleichemą, Gordoną, Pinski, Čechovą ir net Moliere`ą…“
Rozental daug jėgų ir širdies atidavė jaunam Vroclavo teatrui, kuris tapo jai tramplynu į didįjį meną.
Cine ir kitus jos vaidmenis matė Lenkijoje gastroliavusi garsi Amerikos žydų scenos žvaigždė Molly Picon su savo vyru Jacob Kalich. Jie buvo sužavėti Chajos vaidyba. Kaip prisimena aktorė, Picon su vyru po spektaklio atėjo į užkulisius: „Kaip tu primeni mane pačią, – pasakė Molly. Picon ir Kalich patarė man kuo greičiau vykti iš Lenkijos. Juk čia, Europoje, viskas primena masines kapavietes…“ Išvažiuodama Picon pažadėjo, kad pasirūpins jaunąja aktore.
Molly Picon (1898-1992) gimė Amerikoje, Lenkijos žydų emigrantų šeimoje. Tikrasis jos vardas Malka, mergautinė pavardė Opiekun, lenkiškai reiškianti “globėjas”. Ji iš tikrųjų tapo Chajos globėja, pasirūpino, kad ją išklausytų garsus Amerikos impresarijus Sol Hurok.
Gavusi iš Hurok telegramą, Rozental su vyru atsiduria Varšuvoje. ”Nusivedė mus į didžiulę katedrą, – prisimena Chaja. – Pusė katedros griuvėsiuose… Stoviu vidury katedros, dainuoju jidiš kalba brolio dainas, kažkoks senyvas ponas man pritaria vargonais. Didysis ponas Hurok traukia nosinaitę iš kišenės ir braukia ašarą.“
Impresarijus Hurok padarė tai, kas anuomet atrodė visiškai neįmanoma – plėšte išplėšė Chajos šeimą iš sovietiniam blokui priklausiusios Lenkijos. Šis impresarijus ir buvo vadinamas didžiuoju todėl, kad jis vienintelis rengdavo tokius grandiozinius spektaklius ir koncertus, kokių tais laikais nesugebėdavo surengti niekas kitas.
Kai į Tarptautines meno dienas Geto teatrui atminti 2002 m. atvyko Aleksandras Tamiras, buvome taip paskendę prisiminimuose, kad net visos savaitės neužteko pasidomėti tolesne pasaulinio garso pianisto karjera. Tik po ketverių metų, vos įžengęs į įspūdingus Tamiro rūmus Jeruzalėje, pastebėjau didžiulį plakatą per visą sieną: „S. Hurok presents the brilliant Israeli duo pianists Eden and Tamir.“ O žemiau – būdinga Hurok reklama: „Remarkable! At the top of their league.”
Suvokiau, kad didysis impresarijus nesuklydo, prieš daugelį metų perėmęs į savo rankas talentingo jaunuolio likimą – to paties Aliko Volkoviskio, kuris savo daina Štiler, štiler… sukrėtė Geto teatrą. Nesuklydo ir vėliau, pristatęs pasauliui deimantinį duetą – Eden ir Tamir. Unikalų, seniausią, penkiasdešimt metų virtuozišku grojimu džiuginusį muzikos mėgėjus visuose kontinentuose.
Taip atsitiko, kad Hurok globojo abu jauniausius Geto teatro talentus. Juos vylėsi išsaugoti ateičiai ir Geto teatro vadovai, ir Aliko bei Chajele artimieji.
Apie Sol Hurok verta šnektelėti plačiau, nes su Lietuva jį sieja pačios netikėčiausios, į visas puses besidriekiančios gijos.
Solomon Gurkov (1888-1974) gimė Černigovo gubernijos mažyčiame miestelyje Pogar, žydų krautuvininko šeimoje. Paauglys savarankiškai išmoko groti populiariausiu tose vietose muzikos instrumentu – balalaika. Taip prasidėjo Solomono muzikos karjera. Pinigus, gautus iš tėvo stoti į Charkovo komercijos mokyklą, jis su savo mylimąja Tamara Šapiro išleido kelionei į išsvajotąjį Niujorką. Čia aeruosto valdininkas vietoj pavardės „Gurkov“ apsirikęs užrašė „Hurok“.
Kai Vilniaus Filharmonijoje klausėmės garsaus smuikininko Isaako Sterno, nežinojome, kad į Sovietų Sąjungą jį atvežė Hurok. Kai kauniečiai tarpukariu žavėjosi žydų teatro Habima gastrolėmis, kažin ar jie numanė, kad jis atsirado Hurok pastangomis.
Svarbų vaidmenį Sol suvaidino Fiodoro Šaliapino kūrybiniame gyvenime. Kipro Petrausko bičiulio Šaliapino pirmieji pasirodymai Niujorke neturėjo pasisekimo. Tačiau Hurok nenuleido rankų. Su jam būdingu užsispyrimu, nepaisydamas didžiojo dainininko kaprizų, toliau rengė jo pasirodymus.
Kai Šaliapinas imdavo vaitoti, kad „nusėdo“ balsas, reikia atšaukti koncertą, Hurok iškart „užjaučiančiai“ pritardavo: atšaukti būtina! Na, o kad teks pakloti kokius porą tūkstančių dolerių, tai menkniekis palyginti su neįkainojama Maestro sveikata… Po ilgos ir sunkios tylos Šaliapinas jau ramiu balsu paprašydavo paskambinti jam po pietų, gal balsas dar atsigaus… O vakare, kaip paprastai – koncertas ir dar vienas dainininko triumfas Niujorke.
Šią situaciją, kaip sektiną pavyzdį, net pateikia garsusis publicistas Dale Carnegie.
Septynerius metus paeiliui Sol Hurok rengė Šaliapino koncertus, jie tapo didžiausia solisto kūrybine sėkme. Impresarijus juokavo, kad po jų jau niekas nebebaisu. Net Stalino kvietimas susitikti. Tautų vadui rūpėjo Fiodorą Šaliapiną susigrąžinti į tėvynę. „Mes duosim jam namus Maskvoje ir kaime“,- pažadėjo Stalinas ir paprašė jo žodžius perduoti dainininkui. Tačiau Šaliapinas to „neįvertino“ ir į tėvynę nesugrįžo.
Hurok tapo vieninteliu Amerikos impresarijumi, sugebėjusiu pralaužti sovietų geležinę uždangą. Iš abiejų pusių.
Jis atvežė į Sovietų Sąjungą Van Cliburn, daugelį kitų garsių aktorių ir dainininkų iš Vakarų.
Pačioje Amerikoje, pradedant trečiuoju dešimtmečiu, Hurok palaipsniui įtvirtina klasikinį ir šiuolaikinį modernųjį baletą. Jis surengia Anos Pavlovos, Michailo Fokino, Russia Ballet trupės iš Monte Carlo gastroles. Paverčia JAV didžiaja baleto šalimi.
Hurok „pramušė“ Emilio Gilelso, Vladimiro Aškenazi, Igorio Moisejevo su ansambliu ir daugelio kitų garsių žydų kilmės atlikėjų gastroles Jungtinėse Valstijose. Surengė ir garsaus Vilniaus gydytojo, daugiamečio žydų bendruomenės pirmininko, Seimo nario Jakobo Vygodskio anūkės Nadeždos Nadeždinos ir jos įkurto šokių ansamblio Beriozka pasirodymus. Genialaus violončelininko, disidento Mstislavo Rostropovičiaus ir jo žmonos garsios dainininkės Galinos Višnevskajos koncertus. Artima Lietuvai didžioji balerina Maja Pliseckaja irgi su simpatija ir dėkingumu prisimena Solomono meilę muzikai, jo retą draugiškumą ir, žinoma, unikalų humoro jausmą.
Time žurnalistas sąmojingai konstatavo, kad kultūriniai mainai tarp Amerikos ir sovietų vyksta tuomet, kai „rusai siunčia mums savo žydus iš Odesos, o mes jiems – savuosius žydus iš Odesos…“ Galima būtų tik pridurti – kai kuriuos ir iš Lietuvos. Antai, Michailą Aleksandrovičių ir Nechamą Lifšicaitę, kuriuos Maskvos valdininkai buvo „delegavę“ į Tarptautinį žydų kultūros kongresą Paryžiuje.
Hurok pasiekė, kad Chaja Rozental su vyru pagaliau išvyktų į Prancūziją. Ji gastroliuoja Europoje, Amerikoje, Izraelyje, tampa garsia žydų dainų atlikėja.
1951 m. Rozental persikelia į Pietų Afriką, vaidina žydų teatre, gastroliuoja po šalį ir užsienyje jau kaip savarankiška atlikėja: pati sau rašo scenarijus, dainas, komiškas sceneles, skečus, kuria reviu.
Per gastroles Izraelyje korespondentas paklausė, iš kur aktorė semiasi medžiagos savo humoristinėms scenoms. Chaja paaiškino: pavyzdžiui, šiandien turguje paklaususi, kaip pardavėjas gali iškęsti tokį triukšmą ištisą dieną. Tas atsakęs, kad išgeria vieną tabletę raminamųjų iš ryto, kitą vakare, ir eina namo. Į Chajos repliką: „Sunkus tas jūsų gyvenimas“ pardavėjas atsakė klausimu: „O iš kur pažįstate mano žmoną?“ Štai ir medžiaga būsimam vaidinimui.
… Nepagydomos ligos kankinama Chaja lyg niekur nieko vakarais išeina į sceną. Vaidina. Dainuoja. Nugalėdama skausmą, ji prieš pat mirtį savo pamilto Keiptauno Nacionalinio teatro scenoje vaidina spektaklyje „Smuikininkas ant stogo“. Į paskutinįjį Goldos vaidmenį Chaja sutalpina savo moterišką meilę ir skausmą, sukuria apibendrintą Jidiš motinos paveikslą.
Paradoksalu, bet aktorės šeimoje buvo įsigalėjęs keistokas tabu – nė žodžio apie Holokausto paženklintus tėvų likimus. Iš čia ir atvežto į Vilnių spektaklio pavadinimas „Geriau nekalbėti“ – trumpa eilutė iš Leibos Rozentalio dainos, kurią gete dainavo jo sesuo Chajele.
Po Chajos mirties duktė Naava suranda motinos rankraščius. Skaudžias Katastrofos akimirkas it nuolaužas bando sulipdyti iš tėvo, motinos ir jų draugų pasakojimų.
Simboliška, kad po šešiasdešimties metų toje pačioje Geto teatro scenoje jau stovėjo dukra ir dainavo motinos dainas, sukurtas josios brolio Leibos.
Dukros likimas primena motinos. Ir Naavą užgriuvo nepagydoma liga, kurią stojiškai nugalėdama dirbo, rašė „A Father-Daughter Memoir of Love, War and Resurrection“. Spėjo baigti šią knygą, skirtą savo plačios šeimos likimui, simbolišku pavadinimu „No Goodbyes“. Išeidama ji nenorėjo atsisveikinti.
Straipsniais apie kovotojus su Franko režimu Ispanijoje Leiba Rozentalis tarė fašizmui „No Pasaran“.
Kai fašistai ėmėsi geto likvidavimo ir prasidėjo masiniai vežimai į Panerius ir konclagerius, suskambo Leibos naujos dainos pranašiški žodžiai: „Mes gyvename amžinai,
Mes esame čionai“
Tuos žodžius, Leibos ir Chajos paskelbtus nuo scenos, kartojo suaugę ir vaikai. Iš lūpų į lūpas. Laikykimės. Gyvenimas nugalės. Taip Leiba ir Chaja paskelbė tabu nebūčiai. Taip Vilniaus geto teatro kūrėjai atsakė į amžinąjį hamletišką klausimą: būti ar nebūti?