Kadras iš Claude’o Lanzmanno film „Šoa“

bernardinai.lt

Žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ šįmet ypatingą dėmesį skiria Holokausto temai. Istorinės atminties ir trauminės patirties reprezentacija vis dar susilaukia didelio režisierių, kinotyrininkų ir kino istorikų dėmesio. Teminė retrospektyva „Holokaustas: atmintis ekrane“ rengiama kartu su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“, skaitmenizavusiu ir restauravusiu kino juostas. Festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatoma retrospektyva – tai pirmoji proga Lietuvos žiūrovams išvysti naujam gyvenimui prikeltus filmus.Apie „Arsenalo“ veiklą bei atminties ekrane reikšmę pokalbis su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“ atstove Gesa Knolle.

Žiūrint į Lietuvą, Vokietiją ar visą Europą, antisemitizmas, kaip ir bet kokia kita ksenofobijos ir rasizmo forma, yra svarbios temos, apie kurias būtina kalbėti. Kaip gali būti, kad 2008 metais žydų partizanai buvo kaltinami Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais? Bet jokie kaltinimai nėra pateikti lietuviams, bendradarbiavusiems su nacių partija? Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, antisemitizmas buvo įprastas XX a. pradžioje. Kaip teigiama Michaelio MacQueeno, buvo norima, kad valstybę sudarytų „gryna“ lietuvių tauta, o tai buvo visiškai nesuderinama su žydų populiacijos egzistavimu šalyje. Prieš naciams okupavus Lietuvą 1941 metais, žydų bendruomenę valstybėje sudarė maždaug 210 tūkstančių žydų. Daugiau nei 95 procentai žydų tautybės gyventojų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip tai buvo įmanoma?

Rugpjūčio 29 d. solidžiausiame Vokietijos dienraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung  buvo atspausdintas palankus straipsnis apie Lietuvos pastangas sąžiningai ir atvirai kalbėti apie sudėtingą Holokausto istoriją Lietuvoje. Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje atkreipia dėmesį  į geranoriškus, draugiškus  vokiečių komentarus po šio straipsnio.

FAZ korespondento Varšuvoje Gerhard Gnauck 2016 rugpjūčio 29 d. FAZ Feuilleton skiltyje paskelbto straipsnio vertimas

Minėjimas Lietuvoje – savi žmonės

Lietuvoje rengiamas minėjimas žydų žudynių aukoms pagerbti ir net Prezidentė ketina dalyvauti. Šaliai, ilgai tylėjusiai apie pogromus, tai didelis žingsnis.

manoteises.lt Nuotraukos ir teksto autorė – Daumantė Baranauskaitė

Prieš daugiau nei septynis dešimtmečius iš Kauno pajudėjo pirmieji gyvuliniai vagonai. Viename iš jų į tolstantį tėvą žiūrėjo keturmetis Iseris Šliomovičius. Žydas Iseris, jo dvynio brolio, sesers ir motinos laukė tremtis Sibire. Dar Lietuvai esant nepriklausomai valstybei, Šliomovičiai tarpusavyje kalbėjo jidiš, tačiau su vaikais bendraudavo rusų kalba – kad šie rusų kalba kalbėtų be akcento. Kaip parodė tolesni įvykiai, vaikams jie padarė didelę paslaugą. Mažai kam žinoma, kad 1941 metais kartu su lietuviais buvo tremiami ir Lietuvos žydai.

Į reikšmingų renginių, pagerbiančių Holokausto aukas Lietuvoje, sąrašą įsiterps ir kino premjera. Rugsėjo 23 dieną kino teatruose pasirodys naujas, dar vieną svarbų Lietuvos istorijos puslapį verčiantis britų režisieriaus Roberto Mullano filmas „Gitel“. Drama į 1941-ųjų metų žydų žudynes žvelgia gyvybę išsaugojusios, bet artimuosius praradusios moters akimis.
Britų režisierius publikai jau gerai pažįstamas iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jo žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės meilės istoriją pasakojančio filmo „Laiškai Sofijai“ (2013). Daugiau nei keturiasdešimt dokumentinių filmų sukūręs režisierius, rašytojas, scenaristas R. Mullanas šįkart paliečia itin skaudžią – masinių 1941-ųjų metų žydų žudynių temą.

Gitel prisiminimais vis grįžta į gimtąjį Kauną, kuriame 1941-ųjų spalį, per vieną lemtingą dieną buvo nužudyta net dešimt tūkstančių žmonių. Tarp žuvusiųjų buvo ir jos tėvai bei mažosios seserys. Išgelbėta paprastos Lietuvos kaimo moters, Gitel visą gyvenimą jaučia kaltę – praeities vaiduokliai neduoda jai ramybės. Pažintis su skaudžią patirtį turinčiu Levu (Nikolajus Antonovas) suteikia Gitel drąsos stoti akistaton su kolektyvinės ir asmeninės istorijos demonais, atleisti sau ir patikėti, jog ir ji turi teisę į bent mažytį laimės gabalėlį.

manoteisės.lt

Rugpjūčio 30 d. 12 val. prie pastato, kuriame mokėsi Vilniaus geto metraštininku vadinamas Icchokas Rudaševskis, vyks Vilniaus „Atminimo akmenų“ atsidarymas. Rūdninkų gatvėje 8 bus įmontuota atminimo lentelė talentingam paaugliui, savo dienoraštyje aprašiusiam gyvenimą Vilniaus gete. Sąsiuvinis išliko, o I. Rudaševskis dingo vienoje iš masinėmis kapavietėmis virtusių duobių Paneriuose.

„Atminimo akmenys“ Vilniuje taip pat bus įrengti vegetariško restorano savininkams Faniai ir Lazar Lewando, gydytojams Samueliui Margoliui ir Jakovui Vygodskiui, Lejbai, Chajai ir Lejai Šemiavičiams.

Anot Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės, kurios vadovaujamas Centras inicijavo projektą, „Atminimo akmenys“ – galimybė bent iš dalies prisidėti prie Lietuvos gyventojų, nukentėjusių dėl Holokausto, atminimo. „Tik pradėjus domėtis šiomis asmeninėmis istorijomis, įmanoma suvokti, kiek žmonių netekome. Beveik kiekvienoje gatvėje, kuria kasdien einame į darbą, gyveno nacių ir jų vietinių talkininkų nužudyti mūsų kaimynai, artimieji, įvairiausių profesijų atstovai“, – sako ji.

Vilniuje atsidarymo ceremonijoje dalyvaus Fanios ir Lazar Lewando bei Šemiavičių šeimos palikuonys.

„Mes džiaugiamės, kad šalyje, kurioje gyveno 245 000 žydų, bus įrengti pirmieji tokie atminimo ženklai. Lietuvoje buvo nužudyta bene didžiausia bendruomenės dalis Europoje – 95 procentai  visų čia gyvenusių žydų – juos įamžinti ir atsiminti yra ypač svarbu“, – sako Yossi Shem-Avi, kurio seneliai buvo įkalinti Vilniaus gete, o vėliau nužudyti Paneriuose ir koncentracijos stovykloje Estijoje.

Visuomenei atviroje ceremonijoje taip pat dalyvaus Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės narai.

Renginį pratęs festivalio „Nepatogus kinas“ pristatomas filmas „Iš miško“ apie Holokausto nusikaltimus Paneriuose. Dokumentinis filmas bus rodomas 19 val. kino teatre „Pasaka“. Nemokamus bilietus į kino seansą galima atsiimti rugpjūčio 29–30 d. kino teatre, bilietų skaičius ribotas.

Sauliaus Žiūros nuotr./Atminimo akmenų Vilniuje žemėlapis

Antanas Sutkus, 2014 m. Jurgos Graf nuotr.

Po  mažiau nei savaitės, Kauno šaligatviuose sužibs Holokausto aukas įamžinsiantys akmenys. Po daugiau nei mėnesio, Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, šalies fotografijos legenda Antanas Sutkus „White Space“ galerijoje Londone atidarys Holokaustą išgyvenusiųjų nuotraukų parodą. Jos pagrindas – prieš beveik du dešimtmečius parengtas fotografijų ciklas „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“. Anot menininko,  ši tragedija negali būti pamiršta, o apie ją kalbėti šiandien – kaip niekada aktualu.

Straipsnio pabaigoje yra fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukos, kuriose iš kairės: Chackelis Lemchenas. Gimė 1904m. Kauno getas, Dachau. 2. Polina Zingerienė. Gimė 1922 m. 3. Dmitrijus Gelpernas. Gimė 1914 m.; 4. Ziunia Štromas (gimė 1920 m.), Irena Veisaitė (gimė 1928 m.), Aleksandras Štromas(gimė 1932 m.) 5. Nesankcionuotas mitingas Kauno 9-ame forte, masinių žydų žudynių vietoje. 1988. 6. Kauno geto likvidavimo 50-mečio minėjimas. Malda prie paminklo nužudytiems vaikams. 1994

Apie Holokaustą Jums papasakojo seneliai. Kokie buvo tie pasakojimai?

Kaimo žmonės daug nekalbėdavo, nedaugžodžiaudavo. Tačiau jie labai stipriai smerkė ir jautė gilią panieką tiems lietuviams, kurie dalyvavo žydų šaudyme, transportavime ar suimtųjų saugojime.

Parodos „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“ katalogo pratarmėje rašytojas Alfonsas Bukontas rašė, kad jautėte gėdą dėl to, kas nutiko Kauno gete ir IX forte. Kodėl taip jautėtės?

Holokaustas – ne eilinis nusikaltimas, tai aukščiausia nacizmo metastazė. Pavyzdžiui, gyvenu namuose ir pas mane atvažiuoja svečių šeima. Naktį ateina banditai, grasindami mane nužudyti, juos išsiveda į kiemą ir sušaudo. Tarp tų nusikaltėlių gal ir mano kaimynas koks yra. Nors aš nedalyvavau tų žmonių sušaudyme, neturėjau ryšių su tais banditais, tas vaizdas akyse man stovėtų visą gyvenimą.

Sakyčiau, kad jaučiu užuojautą ir širdgėlą dėl to, jog Lietuvoje žuvo tiek žmonių. Praktiškai visi šalies žydai buvo sušaudyti… Jei Lietuva būtų atėjusi į pagalbą Herkui Mantui (1260–1274 m. prūsų sukilimo metu, aut. past.) ir išsaugojusi savo žydus, kaip valstybė būtume labai toli pažengę.