Reikia būti piktybiškai nusiteikusiam, norint mane išvadinti rusofobu. Kreipiuosi į kai kuriuos tą melą skelbiančius rusakalbius Vilniaus žydus. Esu rusų meno visokiomis formomis gerbėjas. Asmeniškai legendinio klouno Jurijaus Nikulino kvietimu esu vaidinęs jo cirke Maskvoje. Taip pat legendinio Tagankos režisieriaus Jurijaus Liubimovo kvietimu vaidinau jo pastatyme „Meistras ir Margarita“ Švedijos Karališkajame dramos teatre. Mano keli geriausi eilėraščiai parašyti rusų kalba. Beje, rašau eiles lietuvių, rusų, švedų, anglų ir ispanų kalbomis.
Tai kas tokio baisaus atsitiko, kad pradėta piktybinė kampanija prieš mano asmenį? Ar dėl to, kad turiu pagrindo teigti, kad Simono Gurevičiaus inicijuoti VŽB pirmininko rinkimai nieko bendro su demokratiniais principais neturi? Tačiau niekas rimtai paneigti mano argumentų nebando. Tai kas belieka? Paversti pagrįstą kritiką kaltinimu, neva aš niekinu rusakalbius Vilniaus žydus. Pigu ir daugiau nieko. Tačiau, jeigu kas mano esąs be pagrindo „įtartas“, nuoširdžiai atsiprašau.
Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.
Šavuot šventė, kuri netrukus (2017 gegužės 30, 31) bus švenčiama, yra lyg Pesachą užbaigianti šventė. Lietuviškai jos pavadinimas reiškia savaitės, arba septynetas, tai – nuoroda į septynias savaites nuo Pesacho, arba dar kitaip, nuo pjūties pradžios („Atskaitysi septynias savaites, pradėdamas skaičiuoti nuo to laiko, kai pjautuvas pirmąkart paliečia nepjautus javus. Tada tu švęsi Savaičių iškilmes, VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei atnašaudamas geros valios atnašą pagal derlių, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave palaiminęs“ (Įst 16,9-10)), kurių metu buvo skaičiuojamos omero dienos (Kun 23,15-21) bei švęsta Lag b‘Omer šventė.
Tačiau ši šventė turi ir kitus pavadinimus, ateinančius iš Toros: „Pjūties šventė“ (Iš 23,16), „Pirmienų šventė“ (jom ha‘bikurim, Sk 28,26). O dar vienas pavadinimas, Aceret, – iš Toros išminčių. Pastarasis terminas tiksliausiai pabrėžia šios šventės kaip Pesacho šventės užbaigimo prasmę.
Nors Toroje ši šventė tiesiogiai nevadinama Toros dovanojimo švente (Matan Tora), t.y. su vienkartiniu istoriniu įvykiu, o pirmiausia siejama su derliumi, būtent ši šventės prasmė šiandien žinoma ir priimta. Žinoma, ir derlius yra priimamas kaip dovana, ir pjūties pradžia, ir pabaiga, kuri švenčiama kartu su Dievu, tam, kad būtų galima dėkoti už jo rūpestį ir Apvaizdą. Tačiau vien jis nesuteiktų šios šventės prasmei išskirtinumo.
Pirmąją vasaros dieną, birželio 1 d. 17.30 val., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta paroda „Rhona Gorvy: kūrybinės įžvalgos“. Rhona Gorvy – menininkė, gimusi žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje Pietų Afrikoje – Lietuvai padovanojo didžiulį kūrybinį palikimą. Parodoje eksponuojami jos grafikos darbų ciklai ir skulptūros atspindi socialines žmonijos problemas, kelia visuomenei aktualius klausimus, skatina atidžiai pažvelgti į įvairiapusę žmogiškąją prigimtį.
Su daugeliu svarbių, bet baisių istorijos įvykių, mūsų vaikai susipažįsta ir juos aptaria ugdymo įstaigose. Nors daugelis mūsų žino apie Holokausto siaubus, bet ar kas nors gali išties suvokti, kaip koncentracijos stovykloje turėjo jaustis vaikas? Tai – emociškai labai sudėtingas turinys, tačiau Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi kompanija „Fettle Animation“, kurianti edukacinius filmus vaikams, ėmėsi šio iššūkio.
„Holokausto vaikai“ – tai daug prestižiškiausių apdovanojimų susižėręs animacinis serialas (šeši trumpi filmukai) vaikams apie Holokaustą. Tai – piešta dokumentika, padedanti vaikams suvokti skausmingą istorijos tarpsnį.
F.Kukliansky pavadino neteisėtais rinkimus, po kurių Vilniaus žydų bendruomenės pirmininku tapo S.Gurevičius. lrytas.lt
Ar tai sukilimas tik prieš dabartinę bendruomenės vadovybę, ar ir prieš dialogą su Lietuvos valstybe? Taip klausti verčia vis didėjanti trintis tarp Lietuvos žydų. Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ir Vilniaus žydų bendruomenės (VŽB) pirmininkė Faina Kukliansky teigė dar neapsisprendusi, ar sieks antrosios ketverių metų kadencijos. Tačiau buvęs ilgametis LŽB darbuotojas Simonas Gurevičius, kuris buvo iš bendruomenės pasitraukęs, jau atakuoja dabartinę vadovę visu frontu. Beje, vienas S.Gurevičiaus pagrindinių rėmėjų yra JAV žydų veikėjas Dovydas Katzas, kuris nuolat kaltina Lietuvos valstybę antisemitine politika. Užvakar įvyko VŽB pirmininko rinkimai, kuriuos didžiule persvara laimėjo S.Gurevičius. Už jį balsavo keli šimtai bendruomenės narių. Tačiau į posėdį atvykusi F.Kukliansky pakartojo anksčiau skelbtą poziciją, kad šie rinkimai neteisėti.
Gegužės 22 dieną Judaikos tyrimų centro atidarymo proga Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta Centro parengta paroda – „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“. Parodos kuratorė Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, dizainerė metodininkė-tyrėja Miglė Anušauskaitė.
Ši paroda skirta unikaliam Vilniaus kultūros reiškiniui – pirmai žydų viešajai bibliotekai, veikusiai 1902 – 1940 m. Kartu yra minimos ir bibliotekos steigėjo, bibliofilo ir mecenato Mato Strašuno (1817-1885) 200-osios gimimo metinės. Ekspozicijoje pristatomos knygos iš M. Strašuno kolekcijos, su bibliotekos steigimu ir veikla susiję dokumentai, rodantys, kokią įtaką ir vaidmenį turėjo žydų biblioteka Vilniaus žydų kultūros gyvenime.
Parodoje eksponuojami ne tik rankraščiai ir knygos iš Nacionalinės bibliotekos fondų, bet ir mūsų kolegų bei partnerių Žydų mokslinio instituto (YIVO), Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos dailės muziejaus paskolinti dokumentai.
Parodą atidarė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. Dr. Renaldas Gudauskas. Atidaryme dalyvavo Žydų mokslinių tyrimų instituto direktorius Jonathanas Brentas ir monografijos apie Strašuno biblioteką autorė Frida Shor.
Keletą metų Vilniuje gyvenęs žymus XX amžiaus hebrajų poetas Zalmanas Šneuras miestui dedikuotoje poemoje rašė:
Strašuno biblioteka – lyg didžiuliai suakmenėję smegenys, kuriuose kaupėsi
Išsklaidytos tautos pamąstymai, kol tapo bendru veidu…
Nebeliko tų galvų, kuriose jie gimė,
O šis protas tebeveikia savaime,
Sukasi jame amžinos tautos mintys, išreikštos Dievo kalba.
Plačiau apie pirmąją Vilniaus žydų viešąją biblioteką ir jos įkūrėją Matą Strašuną galite paskaityti čia:
Gegužės 19, 2017 atidaryta renovuota Pakruojo medinė sinagoga, svarbus ir vertingas žydų ir visos Lietuvos paveldas.
Sinagogos pastatas perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.
Pakruojyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. antrame dešimtmetyje. Didžioji dalis čia apsigyvenusių žydų buvo prekybininkai, gerokai suaktyvinę miestelio ekonominį gyvenimą. Augantis žydų gyventojų skaičius paveikė ir miestelio plėtrą, jo visuomeninį gyvenimą. 1787 – 1788 metais miestelį nuniokojo gaisrai. Iš 42 žydų namų liko tik 5. Žydų skaičius Pakruojo mieste augo iki pat pirmojo pasaulinio karo. 1939 metais Pakruojyje gyveno 120 žydų šeimų.
Filmą paruošė lžb.lt tinklapiui Skirmantas Jankauskas.
Pakruojo mokytoja Janina Mykolaitienė savo prisiminimuose apie Pakruojo žydus rašė:.
„…Žydų rabinas gyveno name Vytauto gatvėje. Prisimenu jo nedidukę liūdno veido žmoną ir dukrelę Šanelę, su kuria buvome draugės. Šanelė buvo labai rami, gera garbanota, rudaakė mergytė. Ją vaišindavau savo duona, o ji mane – žydišku „beigeliu“. Kartais jos mama pasikviesdavo į vidų, pakeldavo mane ant rankų ir prašydavo paspausti elektros mygtuką. Po tokio mano darbo visada kuo nors pavaišindavo.“
Kruojos upės pakrantėje restauruotos medinės sinagogos amžius skaičiuojamas nuo 1801m. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki antrojo Pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pokario metais sinagoga tapo laisvalaikio klubu, vėliau pritaikyta kino salei. Pastatas kurį laiką naudotas kaip sporto salė. Sinagoga kelis kartus degė, gaisrai padarė daug žalos pastatui. Pakruojo rajono savivaldybė kartu su Kultūros paveldo departamentu dėjo nemažas pastangas, kad sinagoga būtų apsaugota ir sustabdyta grėsmė pastato nykimui.
2011m. metų sausio 21 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 99 metams pasirašė panaudos sutartį su Lietuvos žydų bendruomene dėl sinagogos valdymo ir pritaikymo kultūrinei veiklai.
2014m. birželio 26 d. pasirašyta projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ finansavimo ir administravimo trišalė sutartis. Projektas buvo vykdomas nuo 2014 m. liepos iki 2016 m. balandžio mėn. Projektą „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Projekto įgyvendinimo metu buvo restauruotas žydų sinagogos pastatas, atkurta tapyba ir interjeras, parengta Pakruojo krašto žydų istorijos ekspozicija.
Projekto įgyvendinimu rūpinosi administravimo grupė: Birutė Vanagienė (projekto vadovė), Gintaras Makauskas (projekto vadovo pavaduotojas), Mindaugas Veliulis (projekto koordinatorius), Laimis Svidras (atsakingas už viešuosius pirkimus), Rita Ačienė (projekto finansininkė).
Galutinai sutvarkytas pastatas bus perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.
Iškilmingas sinagogos atidarymas užfiksuotas filme, kuris įdėtas tekste.
Atidaryme dalyvavo Norvegijos ambasadoriaus pavaduotoja Turid Kristin Lilleng, Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Efrat Hochstetler. Kultūros ministerijos Europos ekonominės erdvės finansavimo programos vadovė Dalia Stabrauskaitė.
EEE ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos administratoriai kviečia kartu su Opus Optimum restauratoriais pasidairyti po seniausios Lietuvoje medinės Pakruojo sinagogos interjerą! Pagal išlikusias fotografijas atkuriama unikali, primityvizmo stiliaus XIX a. skliauto tapyba, restauruojami ir atkuriami popieriniai sienų apmušalai. Darbai artėja į pabaigą, netrukus bus atidarymas! Pakruojo sinagogos atgaivinimui skiriama EEE parama ir valstybės biudžeto lėšos pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą.
Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.
Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.
Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.
Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.
2017 metais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialinių programų departamentas tęsia 2014 metais pradėtą projektą „LŽB parama žydų gelbėtojams II pasaulinio karo metais“, kurį finansuoja VšĮ “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas”.
Vardinius laiškus su nuoširdžiausiais sveikatos palinkėjimais gavo 76 Gelbėtojai. Šiais metais parama kiekvienam Gelbėtojui siekia 326 Eur.
Tango garsai, maloni ir šilta jubiliato šypsena, linksma šventiška publikos nuotaika pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje,- taip prasidėjo Leonido Melniko, pianisto, vargonininko, muzikologo, habil. dr., LMTA katedros vedėjo, Senato pirmininko, profesoriaus 60-mečiui skirtas vakaras Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kurios Tarybos nariu jis yra.
Kartu tai buvo susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė, ji prisiminė šviesaus atminimo L.Melniko tėvą, vaistininką Isają Melniką, kuriam tą pačią dieną būtų sukakę 110 metų. Žinomas vaistininkas, Vilniaus centrinėje (dabar Gedimino prospekte) ir Žvėryno vaistinėje dirbęs, tais laikais pats gaminęs vaistus, visų gerbiamas, Holokaustą Štuthofe ir Dachau išgyvenęs tėvas, ramus ir šiltas žmogus, labai mėgo lankytis visuose koncertuose. Sūnaus, Leonido Melniko gyvenime muzika prasidėjo, kai jį mama atvedė į „Ąžuoliuką“. Pirmoji mokytoja – garsioji pianistė pedagogė Nadežda Duksdulskaitė. „Visa vaikystė buvo nušviesta tėvų, pačių geriausių, išmintingiausių, – šeima išlieka labai svarbi“, – pasakojo apie save L.Melnikas, prieš pakviesdamas visus klausytis tango melodijų. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, akordeonu grojo Genadijus Savkovas.
Jubiliejiniame vakare dalyvavusi prof. Silvija Sondeckienė, garsi violončelininkė, pedagogė, vieno žymiausių šalies dirigentų profesoriaus Sauliaus Sondeckio žmona kalbėjo, kad L.Melnikas, dėstydamas LMTA, padovanojo studentams ir dėstytojams savo gyvenimo dalį, rašydamas apie kitus vertingas knygas. Jis daug metų rašė apie garsųjį maestro, šviesaus atminimo profesorių Saulių Sondeckį, ilgus vakarus sėdėdami, jie įdomiai šnekėdavosi. Knygos rašymas užtruko kelerius metus, nes po kiekvieno pokalbio telstą tekdavo papildyti nauju faktu, o tai reiškė naują atsiveriantį horizontą. Naujas faktas autoriui yra iššūkis, bet publika tą vakarą išgirdo L.Melniko svajonę – baigti po metų labai laukiamą knygą, kurioje žodis bus paremtas faktais, nes viskas, ką S. Sondeckis darė, buvo daroma rimtai, todėl archyvų, dokumentų sukaupta labai daug, o siekiant perteikti visumą, prireikė laiko…
„Bendravimas – ne dovana kitiems, tai dovana sau, nes bendraudamas su iškiliais žmonėmis pats pasisemi daug“, – kalbėjo L. Melnikas, prisimindamas laiką, praleistą su maestro S. Sondeckiu. „Rašau lengva kalba, aiškiai, nesistengiu rašyti storų knygų, kad žmonės jas norėtų skaityti“, – pakartojo profesorius L.Melnikas savo žmonos patarimą, kad knygos rašomos žmonėms skaityti.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.
Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)
Penktadienį po restauracijos bus atidaryta Pakruojo žydų sinagoga, kurioje įsikurs Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka. Apie šio krašto žydų istoriją bei kultūrą primins restauruotos sinagogos moterų balkone įkurta nuolat veikianti ekspozicija.
Pakruojo žydų sinagoga, pastatyta 1801 metais, yra bene seniausia medinė sinagoga Lietuvoje. 1885 metais ji buvo remontuota ir perdažyta. 16 metrų ilgio ir 12 metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą. Anot specialistų, sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas.
Leo Straussas (1899–1973) – vokiečių ir JAV politikos filosofas ir politinės filosofijos istorikas, kultūrologas. Gimęs Vokietijoje, žydų šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos armijoje vertėju, 1932 m. išvyko gyventi į Paryžių, 1934 m. persikėlė į Didžiąją Britaniją, dirbo Kembridžo universitete. Nuo 1937 m. iki mirties gyveno JAV, Niujorke, Čikagoje, Anapolyje dėstė politologiją ir politinę filosofiją.
Savo darbuose plėtojo vadinamąją prigimtinės teisės teoriją, anot kurios, žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. Leo Straussas padarė daug įtakos neokonservatizmo teorijai ir praktikai. 1949 m., dirbdamas Čikagos universiteto profesoriumi, Leo Straussas perskaitė šešių paskaitų ciklą „Apie prigimtinę teisę ir istoriją“. Šios paskaitos ir tapo 1953 m. išleistos knygos Prigimtinė teisė ir istorija pagrindu.
Šiame pirmą kartą Lietuvoje išleistame veikale Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genealogiją ir reikšmę. Autorius atskleidžia priežastis ir aplinkybes, lėmusias įvairių epochų ir pasaulėžiūrų mąstytojų prigimtinės žmogaus teisės sampratą. Šiuolaikinę politinės filosofijos krizę, autoriaus nuomone, sukėlė būtent atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.
Gegužės 12 d. 16val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekojeįvyks susitikimas su Vilkaviškio žydų bendruomenės istorijos tyrinėtoju izraeliečiu Ralphu Salingeriu ir istoriku, knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi Antanu Žilinsku. Ilgametis Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius daug metų rinko medžiagą apie Vilkaviškyje gyvenusius žydus, kurią sudėjo į 2015 m. išleistą knygą. Šis viešas renginys vyks lietuvių ir anglų kalbomis.
Žydai Vilkaviškio teritorijoje įsikūrė XVI amžiuje, kai karalienė Bona Sforza skyrė miško čia gyvenusiems žydams sinagogai pasistatyti. Vilkaviškio sinagoga iškilo 1623 metais. 1919–1940 m. Vilkaviškyje veikė žydų gimnazija. Mieste veikė apie 150 parduotuvių, iš kurių apie 130 priklausė žydams. 1939 m. duomenimis, mieste ir apylinkėse gyveno 3 609 žydai, tai sudarė 45 proc. gyventojų.
Turime litvakų ženklą, kurio autorė – Viktorija Sideraitė Alon.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija leido vartoti Lietuvos Nacionalinį simbolį Gediminaičių stulpus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei prekių ženkle. Šiuo metu baigiamas Litvako ženklo kaip LŽB prekinio ženklo patentavimo procesas.
Gediminaičių stulpai nuo 14 amžiaus neabejotinai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. Beveik 700 metų Lietuvoje gyvenanti žydų bendruomenė yra integrali lietuvių valstybės piliečių politine/istorine prasme dalis.
Lietuvą per amžius kūrė daug tautų, valstybės, jos kultūros, ekonomikos kūrime reikšmingą indėlį įnešė ir žydų bendruomenė. LDK kunigaikštis Gediminas istorijoje išliko ir kaip valdovas, pakvietęs į Lietuvą atvykti kitas tautas, gyventi ir kurti Lietuvą. Gedimino stulpų Ženklo naudojimas litvakų logotipe yra puikus patvirtinimas to ką viešai deklaruoja šiuolaikinė Lietuvos valstybė – pasididžiavimą, jog Lietuva per amžius buvo Atvira, Tolerantiška, Įvairi.
2017 m. gegužės 8 d.Lietuvos žydų(litvakų) bendruomenė pakvietė į Socialinių programų departamento klubo „Abi Men Zet Zich“ Pergalės šventę, kuri įvyko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės buveinėje. Šventės metu buvo pagerbti Antrojo pasaulinio karo didvyriai -veteranai, bendruomenės nariai.
Pergalės dienos šventės proga bendruomenės sale ir foje buvo sausakimšos,susirinko apie 140 žmoniu. Laikas bėga, veteranai iškeliauja anapilin, šiandien Vilniuje gyvena 14 Antrojo pasaulinio karo veteranų – žydų.
Socialinių programų departamento koordinatorė Žana Skudovičienė dėkoja visiems dalyviams, savanoriams, kolegoms padėjusiems surengti šventę. Nuoširdžiai “Ačiū” tariame dainininkams Michailuj Filipovui ( Jablonskiui), Vadimui Volkovui, Ritai Alterman. “Beigelių krautuvėlei” ir restoranui “Natali” dėkojam už skanias vaišes, taip pat Arikui Krupui, kuris jau daug metų dovanoja veteranams ypatingus gėrimus.
Dėkojame programoje dalyvavusiam Vilniaus Santaros gimnazijos-progimnazijos mokinių pučiamųjų instrumentų orkestrui ir jo vadovui Linui Avižieniui.
Arkadijus Vinokuras
lrytas.lt
mąją prigimtinės teisės teoriją, anot kurios, žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. Leo Straussas padarė daug įtakos neokonservatizmo teorijai ir praktikai. 1949 m., dirbdamas Čikagos universiteto profesoriumi, Leo Straussas perskaitė šešių paskaitų ciklą „Apie prigimtinę teisę ir istoriją“. Šios paskaitos ir tapo 1953 m. išleistos knygos Prigimtinė teisė ir istorija pagrindu.
