Renginys vyks
Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje
lapkričio 17 d. 17 val.
Visame pasaulyje žinomas žydų menininkas Samuelis Bakas oficialiai tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu – sostinės meras Remigijus Šimašius dailininkui Rotušėje įteikė garbės piliečio regalijas. Specialiai iš JAV į ceremoniją atvykęs menininkas džiaugėsi tokiu įvertinimu gimtajame Vilniuje. Sostinėje duris atvėrė S. Bako vardo muziejus.
„Kai žiūriu į Samuelio Bako paveikslus, nekyla klausimų vardan ko visa tai ir kodėl. Man atrodo, kad šie paveikslai yra, kad padarytų mus geresnius ir primintų, jog yra sunkių dalykų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar jie, ar gėris klestės. Miesto Taryboje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris suabejotų, ar verta suteikti menininkui miesto garbės piliečio vardą. Samuelio Bako gyvenimo istorija yra ir paties Vilniaus istorija, žmogaus, kuriam teko pamatyti vieno totalitarinio režimo keitimą kitu, kuris išvyko į laisvą pasaulį ir buvo atplėštas nuo savo miesto, susieto su skaudžiais prisiminimais, kuris šio miesto neišsižadėjo ir į jį sugrįžo, jį tapė ir vaizduoja jį tokį, kokį mes norime matyti – su visa jo praeitim ir ateitim.“ – įteikdamas Vilniaus garbės piliečio regalijas sakė miesto meras Remigijus Šimašius.
Garbės piliečio vardas S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos šių metų balandžio 25 d. sprendimu.
Trečiadienį Vilniuje vyko spaudos konferencija, kurioje atidarymo išvakarėse pristatytas Samuelio Bako muziejus. Renginyje dalyvavo ir pats garsusis Vilniuje gimęs, šiuo metu JAV gyvenantis Samuelis Bakas.
S. Bakas (g. 1933 m.) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs dailininkas, Lietuvai dovanojantis per 50 itin vertingų savo paveikslų. S. Bakas, lydimas artimų šeimos narių, Vilniuje praleis kiek daugiau nei savaitę.
Iškilmingoje ceremonijoje Rotušėje jam bus suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, menininkas dalyvaus savo vardo muziejaus atidarymo renginiuose. Samuelio Bako muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio litvakų dailininko kūrybai (2019 m. planuojama atidaryti Samuelio Bako galeriją Hiustono Holokausto muziejuje, esančiame JAV Teksaso valstijoje). 2017 m. lapkričio 17 d. lankytojams duris atvers pirmoji Samuelio Bako muziejaus ekspozicinė erdvė, kurios plotas – 161 kvadratiniai metrai. Netrukus planuojama įrengti dar vieną ekspozicinę erdvę bei įkurti edukacinį centrą. Muziejuje bus eksponuojama keliasdešimt itin vertingų S. Bako paveikslų, datuojamų 1946-2011 m. Muziejaus atidarymo dieną dailininkas juos oficialiai padovanos Lietuvai. Atidarius antrąją ekspozicinę erdvę, muziejaus kolekcija dar labiau išsiplės: ją sudarys 125 menininko tapybos darbai, taip pat asmeninės donacijos.
E.Paulauskas (gimė 1927 09 06), savo artistinę muzikinę veiklą pradėjęs daugiau nei prieš 70 metų, talentingas muzikantas tapo vienu žymiausių Lietuvos smuikininkų. Muzikos mokytis jis pradėjo Šiauliuose, 1949 m. baigė Vilniaus konservatoriją, prof. J. Targonskio smuiko klasę.
1947 – 78 ir 1981 – 96 m. E. Paulauskas grojo Lietuvos kvartete pirmu smuiku su Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio parūpintu A. Stradivarijaus pagamintu smuiku. Apie virtuoso grojimą rašę muzikos kritikai, visados pažymėdavo talentą ir nepaprastą sugebėjimą išgauti gražų smuiko garsą.
Kaip solistas E. Paulauskas surengė 1000 koncertų Lietuvoje, Europoje, Amerikoje. 1951 – 1983 m. Lietuvos kvarteto primarijus (kvartete grojo apie 50 metų), dviejų tarptautinių konkursų – Budapešte (1959) ir Lježe (1964) laureatas. Jis dėstė Vilniuje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA), 1992 – 98 m. LMTA Kauno fakultete, 1994 – 98 m. buvo styginių katedros vedėjas ir studentų kamerinio orkestro dirigentas. Prof. E. Paulauskas dėstė smuiko specialybę, kamerinio ansamblio ir kvarteto disciplinas.
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius E. Paulauskas yra Valstybinės premijos laureatas. E. Paulauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio veikėjo ir Lietuvos liaudies artisto garbės vardas.
Lapkričio 14 d. paskaita „Žydų teatras – tarpukario facebookas“
Temą pristatys VDU Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė
Autorė neseniai publikavo monografiją „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“, tad paskaitoje Žydų teatro fenomeno studijoms ne vienerius metus paskyrusi teatrologė, dalysis atrastais iki šiol nežinomais ir be galo įdomiais faktais apie šio teatro didžiulę reikšmę Lietuvos kultūriniam gyvenimui.
Įėjimas laisvas. Pradžia – 18:30. Vieta – Mažoji scena (Laisvės al.71)
Maloniai kviečiame
Skaistė Jurėnė – Vadybininkė kultūrinei edukacijai / Cultural Education Manager
Nacionalinis Kauno dramos teatras / National Kaunas drama theatre
Tel. –370 37 324205, Mobil. +370 656 06966
E-mail: fabrikas@dramosteatras.lt www.dramosteatras.lt
Dar praeitame amžiuje Kaune gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žydų, šiandien jų skaičius vos viršija 300. Kaip šios tautybės žmonės prisidėjo prie Kauno klestėjimo tarpukariu?
Apie žydų istoriją pasakoja Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir žydų dokumentų kolekcininkas Michailas Duškesas.
G. Žakas pasakoja, kad Kaunas tapo vienu iš litvakų santalkos centrų. „Kaunas buvo litvakų lopšys, sostinė. Kaune prieš trėmimus, žudymus gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žydų, jie sudarė apie 20 proc. gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo dalis sugrįžo, pvz., mano tėvas iš Vokietijos koncentracijos stovyklos Dachau su broliu Lietuvon grįžo ieškoti giminių. Po Antrojo pasaulinio karo išvyko 10 tūkst. į Izraelį, Ameriką, daug į Vokietiją. Aš pats turėjau galimybę išvykti į Ameriką, tačiau likau gyventi Kaune, nes tai mano gimtasis miestas“, – kalbėjo G. Žakas.
Dokumentų kolekcininkas M. Duškesas pažymi, kad Lietuvos žydai – litvakai – pasaulyje gerbiami žmonės. „Litvakai pasaulyje – tai superbrendas, jei pasakai pasaulyje, kad esi žydas, kilęs iš Lietuvos – laiko tokį išskirtiniu, kilmingu, garbingu“, – sakė M. Duškesas.
Lapkričio 9 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko knygos apie Dmitrijų Gelperną “Iš pirmųjų lūpų“ pristatymas. Vakaro metu prisiminimais dalinosi knygos sudarytoja Lara Lempertienė, Ilona Murauskaitė, Danutė Selčinskaja, Fania Brancovskaja. Vakarą vedė Maša Grodnikienė, susitikimo vakarų “Likimai” sumanytoja ir organizatorė. Dalyvavo žinomas Lietuvos fotomenininkas Antanas Sutkus, taip pat smuikininkas Borisas Traubas.
Dmitrijus Gelpernas Spilbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune.
Daugiau nuotraukų.
Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leonas Livšinas lapkričio 5d. padovanojo nepakartojamą, aukšto lygio klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei (LŽB). Koncertas vyko bendruomenės Jašos Heifetzo salėje. Laimingoji publika, atėjusi į koncertą, dar ilgokai nesiskirstė, dalindamasi įspūdžiais. Pianistas koncertą skyrė savo tėvo Isako Livšino atminimui.
Prieš sėsdamas prie fortepijono L.Livšin publikai pasakojo apie koncertui pasirinkto vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kūrybą ir jo gyvenimo kelią. J. Bramsas mėgo klasikinę epochą, tą rodo ir žanrų pasirinkimas: jam patiko klasikinės sonatos, simfonijos, koncerto formos. Jis buvo kompozitorius romantikas – lanksčiai naudojo ir keisdavo formų struktūras. lanksčiai.
Pianistas prof. Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas. Ne venas žydų bendruomenės narys prisiminė jo tėvą Isaką Livšiną, kuris dalyvaudavo bendruomenės gyvenime, šį kartą Vilniuje būdamas, jo sūnus Leonas, dabar gyvenantis ir dirbantis Niujorke, atvykęs į savo gimtąjį miestą, užėjo į „Beigelių krautuvėlę“ nusipirkti imberlach, nuo vaikystės nepamirštamų močiutės gamintų žydiškų skanumynų. Iš kavinės jis tiesiai įžengė į bendruomenės buveinę ir pasivaikščiojęs po ją, gėrėjosi paveikslais, išbandė naujojo fortepijono skambesį ir šypsodamasis pasakė, kad LŽB išgyvena renesansą! 
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį. Pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių – jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų.
Sekmadienio koncerto programoje L.Livšin skambino J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin, Rachmaninovo kūrinius.
Lapkričio 9 d., minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė surengė didelio dėmesio sulaukusią tarptautinę konferenciją #AtmintisAtsakomybeAteitis, kurioje žinomi mokslininkai, savo sričių ekspertai ieškojo ir siūlė atsakymus į aktualius klausimus: ar skausmingų istorinių įvykių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje ir išvengti baisių istorinių įvykių pasikartojimo.
Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, JAV ambasadore Anne Hall, Vokietijos ambasadorė Angelika Viets, Izraelio misijos Lietuvoje vadovo pavaduotoja Efrat Hochstetler.
Pagrindinis konferencijos tikslas — sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje. Ši konferencija išryškino sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje.
Renginys organizuotas, įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas“ , kurį remia EVZ fondas (Vokietija). („Erinnerung, Verantwortung, Zukunft“ vok. – tai „Atmintis, Atsakomybė, Ateitis“ liet). Šis fondas remia sistemingus ir ilgalaikius tyrimus, analizuojančius romų ir žydų diskriminavimą bei marginalizaciją Europoje. Projektą taip pat remia Geros valios fondas.
Konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitėspecialiai iš JAV atvykęs profesorius Saulius Sužiedėlis – mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, įvairių mokslinių asociacijų narys.
Lapkričio 9 d., minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rengia tarptautinę konferenciją #AtmintisAtsakomybeAteitis, kurioje žinomi mokslininkai, savo sričių ekspertai ieškos atsakymų į aktualius klausimus: ar skausmingų istorinių įvykių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje ir išvengti baisių istorinių įvykių pasikartojimo.
Pagrindinis konferencijos tikslas — sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje. Ši konferencija išryškins sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje.
Renginys organizuojamas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas“ , kurį remia EVZ fondas (Vokietija). („Erinnerung, Verantwortung, Zukunft“ vok. – tai „Atmintis, Atsakomybė, Ateitis“ liet). Šis fondas remia sistemingus ir ilgalaikius tyrimus, analizuojančius romų ir žydų diskriminavimą bei marginalizaciją Europoje. Projektą taip pat remia Geros valios fondas.
Lapkričio 9 d. vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitys specialiai iš JAV atvyksiantis profesorius Saulius Sužiedėlis – mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, įvairių mokslinių asociacijų narys. Prof. S. Sužiedėlio pranešimo tema – „Istorijos perspėjimas: antisemitizmo ištakos ir raida Lietuvoje“, kuriame jis apžvelgs antisemitizmo vystymąsi Lietuvoje nuo jo šaknų XIX-ame amžiuje iki antižydiškos propagandos Holokausto metu ir vėliau, kokios ideologinės priemonės, konkretūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai veiksniai įtakoja antisemitinius stereotipus ir aplinką.
Pranešimus skaitys žinomi Lietuvoje mokslininkai: Šarūnas Liekis, Vygantas Vareikis, Linas Venclauskas, Violeta Davoliūtė, Charles Perrin.
Numatyta diskusija apie antisemitizmą, keliantį iššūkius šiuolaikinei visuomenei.
Šį projektą vykdo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su partneriais:
Romų visuomenės centru,
Lietuvos žmogaus teisių centru,
Moterų informacijos centru.
Konferencija vyks Vilniuje lapkričio 9 d. Novotelio viešbučio Konferencijų salėje, pradžia po registracijos, 9.30 val.
PROGRAMA
Įžanginis žodis
Dovilė Budrytė
Politologijos mokslų profesorė Georgia Gwinnett College JAV, projekto vertintoja. 
Rašydamas apie atmintį Rytų Europoje, Alexander Etkind knygoje Warped Mourning argumentavo, kad šiame regione įvairios grupės kultivuoja savo atskiras atmintis, taip nubrėždamos ribas tarp savęs ir kitų bei kurdamos atskiras atminties bendruomenes, kurios veliasi į konfliktus, susijusius su atmintimi. Etkindo mintys skatina kelti keletą svarbių klausimų, tokių kaip: Ar gali didelė istorinė trauminė patirtis sujungti grupes kovai prieš neapykantą ir smurtą? Kaip reikia minėti svarbias istorines traumines patirtis norint išvengti konfliktų, susijusių su atmintimi? Ar istorinių įvykių paminėjimas gali padėti išvengti baisių istorinių ivykių pasikartojimo?
Žinoma, kad nėra vienareikšmiškų, lengvų atsakymų į šiuos klausimus. Tiesą sakant, kai kurie mokslininkai netgi yra linkę abejoti, ar iš tikrųjų galima pasimokyti iš praeities ir ar skausmingų istorinių patirčių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje. Tačiau net ir tokie pesimistiški požiūriai negali nuneigti vadinamosios įvariakryptės atminties galios. Kaip įsivaizdavo Michael Rothberg, tokia atmintis nėra konkurencinga. Tai nėra politinis žaidimas su vienu laimėtoju. Tokia atmintis dinamiška ir paslanki; apie ją galima kalbėti įvairiose grupėse; ją galima skolintis. Ji produktyvi, o ne paralyžiuojanti. Ji atvira. Rothbergo manymu, įmanoma, kad daug kam priimtina Holokausto atmintis gali tapti tokia atmintimi bei būdu priemonių kovai su rasizmu artikuliavimui. Taigi, Holokausto atmintis, priimtina daugeliui grupių ir individų, gali skatinti produktyvų bendravimą ir netgi padėti kovoti su įvairiomis rasizmo formomis.
Prisimindami Kristallnacht, vieną iš geriausiai žinomų vaizdinių susijusių su antisemitizmu ir po to įvykusiu Holokaustu, konferencija #AmintisAtsakomybeAteitis pamėgins padaryti būtent tai. Pagrindinis konferencijos tikslas—sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje. Ši konferencija išryškins sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje; mėgins peržengti atminties bendruomenių ribas. Bus atskleistos romų Holokausto istorijos. Šios skausmingos patirtys vis dar nėra gerai žinomos Lietuvoje ir už jos ribų; apie jas mažai kalbama. Dar žinomos kaip “Samudaripen” (romų kalba “masinės žudynės”) ir “Pharrajimos” (romų kalba “suplėšymas,” “supjaustymas”, “išniekinimas”), šios patirtys dar netapo integralia Holokausto atminties dalimi Lietuvoje. Šių patirčių atskleidimas gali būti pirmas žingsnis neapykantos susijusios su romafobija išryškinimui Lietuvoje. Kaip ir praeityje, šiandien Lietuvos romų bendruomenė vis dar marginalizuojama ir siejama su nusikalstamumu. Mokymasis apie Holokaustą ir ypač apie įvairių bendruomenių kriminalizavimą gali padėti suprasti pragaištingą stereotipų galią šiandieniniame pasaulyje.
Taip pat žvilgsnis į įvairias sankirtas tarp istorinės atminties apie Holokaustą ir šiandieninės politikos gali padėti geriau suprasti įvairių neapykantos formų sudėtingumą. Tai gali būti pritaikoma ir antisemitizmui, ir ksenofobijai. Nors ir pastaruoju metu Lietuvoje galima pastebėti pozityvių pasikeitimų (vis daugiau žmonių žino apie Holokaustą ir jį pripažįsta), dar reikia padaryti daug darbo. Dar vis yra daug pasipriešinimo atviram kalbėjimui apie “nepatogias” istorines tiesas apie Holokaustą, tokias kaip lietuvių dalyvavimas Holokauste. Dar vis yra stiprūs gynybiniai instinktai gražinti skausmingą praeitį. Kova su šiais instinktais ir mėginimas sąžiningai elgtis su praeitimi—tai neatsiejamos sėkmingo tolerancijos ugdymo dalys, būtina sąlyga dabartinei kovai su antisemitizmu, romafobija ir ksenofobija. Tai nelengvas, bet būtinas pirmas žingsnis žmogaus teisių puoselėjimui ir tam, kad nebūtų nieko panašaus į Kristallnacht ateityje. Aš tikiu, kad #AtmintisAtsakomybeAteitis konferencija bus svarbus žingsnis teisinga kryptimi.
Konferencija vyko anglų ir lietuvių kalbomis.
Atgarsiai spaudoje:
>> Mokslininkai ir diplomatai diskutuoja dėl priemonių siekiant išvengti antisemitizmo ir ksenofobijos
>>Profesorius S. Sužiedėlis: antisemitizmas niekur nedings, bet tai ne visuomet grėsminga
Pagrindinis pranešimas:
–“Istorijos perspėjimas: antisemitizmo ištakos ir raida Lietuvoje”, Saulius Sužiedėlis, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, Pensilvanija, JAV
Pranešimai:
2017-11-05 / 21:00 — Joana Lapėnienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt
Rūta Vanagaitė nebūtais dalykais kaltino Adolfą Ramanauską-Vanagą, jos gynėjai kaltina Lietuvą. Čia garsiausiai skamba Europos žydų kongreso balsas, kurio vadovas Kremliui prijaučiantis oligarchas, turintis savo verslą Rusijoje, besipuikuojantis nuotraukomis greta Vladimiro Putino ir dažnokai jo giriamas, tačiau faktas – garsas pasklido už Lietuvos ribų. Ir svarstymai, ar Lietuvoje nėra varžomos kitaip manančiųjų teisės, dėl savo nuomonės turėjimo deginamos knygos, o tarp tų knygų – ir Holokausto tema, ar mes vėl mėginame kratytis atsakomybės dėl žydų žudynių – ne į naudą Lietuvai.
Ar tokiam scenarijui Lietuva buvo pasirengusi? Pasirodo, Europos žydų kongreso vadovą, tą patį V. Putino mylimą oligarchą nuo kaltinimų Lietuvai mėgino atkalbėti Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako prieš trejus metus pareikalavusi ir gavo oficialią informaciją apie Lietuvos partizanų vadų veiklą. A.Ramanausko-Vanago pavardės tarp prisidėjusių prie Holokausto nėra, 1991 m. Aukščiausiasis Teismas jį visiškai reabilitavo. F. Kukliansky sako, sužinojusi apie Europos žydų kongreso prezidento V. Kantoro ketinimą pasmerkti Lietuvą, bandė įtikinti šio sumanymo atsisakyti.
„Bandėme kalbėti ta tema, tačiau gal mes vienas kito iki galo nesupratome, ir galbūt aš ateičiai linkėčiau visoms tarptautinėms organizacijoms labiau pasitikėti vietinėmis bendruomenėmis specifinėje būsenoje. Viena vertus, mes nukentėję nuo Holokausto, o ne kokie kiti ponai, kurie mokina ar duoda patarimus, ką gi daryti su tais, kurie galbūt dalyvavo Holokauste“, – teigė F. Kukliansky.
Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. LEON LIVSHIN dovanoja klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei
Koncertas vyks šį sekmadienį, lapkričio 5 d. 19 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salėje (III a.)
Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas.
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį.
Neseniai trumpam sugrįžęs į Vilnių, pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių –
jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų imberlach…
Koncerto programoje J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin kūriniai
Vilnius, lapkričio 3 d. (BNS). Vilniuje sustiprinus judaikos tyrimus, mokslininkai šiemet identifikavo tūkstančius vertingų žydų rankraščių, jie sovietų okupacijos metais išgulėjo paslėpti bažnyčios rūsiuose, o du nepriklausomybės dešimtmečius buvo išbarstyti po skirtingus archyvus.
Dalis naujai identifikuotų dokumentų šiuo metu pristatomi Niujorke, su rinkiniu ateityje numatoma supažindinti ir Lietuvos visuomenę.
„Kasdieną identifikuojami vis nauji dokumentai leidžia pagrįstai teigti, kad mūsų Nacionalinė biblioteka išsaugojo vieną reikšmingiausių judaikos dokumentinio paveldo rinkinių Lietuvoje ir pasaulyje“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovas Renaldas Gudauskas.
Paslėpė bažnyčioje
Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo buvo šimtai žydų visuomeninių, religinių, kultūros ir mokslo organizacijų. Ypač reikšmingas buvo nuo 1925-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo veikęs Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO. Jis tyrė žydų gyvenimą visoje Rytų Europoje, nuo Vokietijos iki Rusijos, nuo Baltijos šalių iki Balkanų, kaupė žydų liaudies folklorą, memuarus, knygas ir publikacijas, žydų bendruomenės dokumentus, leido žodynus, brošiūras ir monografijas.
Vilnius, lapkričio 2 d. (BNS). Lietuvos vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis sako, kad Lietuvai nereikia peržiūrėti savo požiūrio į lietuvių vaidmenį per Holokaustą.
„Mums nėra ką peržiūrėti, visus veiksmus kaip valstybė esame padarę ir toliau turime puikų dialogą ir su Lietuvos žydų bendruomene, ir su pasauline bendruomene. Nesakome, kad tie skaudūs klausimai, kurie yra, – nediskutuotini, ir Vyriausybėje tos diskusijos vyksta, atvažiuoja jų atstovai ir bendruomenės atstovai. Taip, kad nėra ką peržiūrinėti“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė Vyriausybės vadovas.
Taip jis komentavo Europos žydų kongreso raginimą Lietuvai iš pagrindų peržiūrėti lietuvių vaidmenį per nacių okupaciją, nustoti gerbti tuos, kurie bendradarbiavo su okupantais naciais ir aktyviai prisidėjo Lietuvoje žudant žydus.
„Jeigu kas nors nori ką nors peržiūrėti ar gilintis, tai yra istorikų darbas, ir istorikai turi remtis labai aiškia sistemine istorine informacija, faktais, o ne faktų interpretacija, bet faktų visuma. Tada galima diskutuoti ir kalbėti“, – teigė S. Skvernelis. Pasak jo, Lietuva kaip valstybė padarė viską, kad valstybės ir žydų bendruomenės santykiai būtų geri.
„Manau, kad Lietuva kaip valstybė padarė viską ir toliau daro, kad santykiai tarp žydų bendruomenės, Lietuvos visuomenės, mūsų valstybės būtų tokie, kurių kitos valstybės gali ir pavydėti“, – sakė premjeras.
Rūta Oginskaitė „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m. Dailininkė – Ilona Kukenytė.
Gib a kuk – žydiškas posakis, reiškiantis „Žvilgtelėk“. Jauki ir asmeniška teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės šeštoji knyga – tai dvylika žvilgsnių į Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, amatą ir kūrybą, tautos ir šeimos likimus.
Grigorijus Kanovičius (g. 1929) – vienas žymiausių šalies rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, savo romanuose, apysakose ir apsakymuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo, sukūręs savo tautos epą. Bet ar kas žino, koks žmogus yra tarptautiniu mastu žinomas rašytojas, kurio knygos ir jų vertimai užima visą keliaaukštę knygų spintą? Gib a kuk!
…mes kalbėsimės trise. Lietuviškai, su įsprūstančiais žydiškais, rusiškais posakiais ir kartais ne visai lietuviška tvarka dėliodami žodžius. 87 metų Grigorijus Kanovičius pasakos „šitą knygą apie mano kūrybą“, jo bendraamžė Olga Kanovič jį papildys jautriausiomis detalėmis, cituos ir deklamuos, kartais kažkodėl atsiprašydama, kad nutraukė pokalbį. „Ačiū tau, Olia“, – per tas pasakojimų dienas dažniausiai skambėjusi Kanovičiaus frazė. Šio rašytojo žmona – ne jo šešėlis, o bendradarbė, bendraautorė, redaktorė, archyvarė, mylimoji. Jis – jos rūpestis ir jos kūrinys. Jie nedalomi.
Rūta Oginskaitė
Vilnius, lapkričio 1 d. (BNS). Lietuvos diplomatai ragina nepriešinti žydų genocido ir Lietuvos ginkluotos kovos su sovietų okupacija.
Užsienio reikalų ministerija trečiadienį išsakė apgailestavimą dėl Europos žydų kongreso pareiškimo, kuriuo smerkiamas leidyklos „Alma Littera“ sprendimas nutraukti Rūtos Vanagaitės knygų pardavimą ir kritika viešųjų ryšių specialistei, kad ji apšmeižė partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.
„Lietuva jau daug metų dirba Holokausto tyrimų ir švietimo srityje, konsultuodamasi su tarptautinėmis žydų organizacijomis, taip pat su Pasaulio žydų kongresu ir Europos žydų kongresu. Žydų genocido ir Lietuvos antisovietinės rezistencijos supriešinimas šiame kontekste yra visiškai nepriimtinas ir tarnauja tik istorijos iškraipymui“, – rašoma URM išplatintame pranešime.
„Belieka apgailestauti dėl tokio Europos žydų kongreso pareiškimo“, – teigia URM.
Rusijos verslininko Moše Kantoro vadovaujamas Europos žydų kongresas antradienį užstojo R. Vanagaitę, sakydamas, kad ji turėtų būti giriama, o ne puolama.
