Mokslas, Istorija ir Kultūra

„Heroizmas prieš sunaikinimą. Liudijimai“

„Heroizmas prieš sunaikinimą. Liudijimai“

Spalio 4d. iš Izraelio atvykęs Nechamos Lifšicaitės vardo ansamblis pristatė kūrybinį vakarą, skirtą Holokausto aukų atminimui „Heroizmas prieš sunaikinimą. Liudijimai“

Vakaras skirtas žydų heroizmui Vilniaus gete ir šio geto sunaikinimo 75-osioms metinėms. Ištraukas iš knygų, žydų poetų eiles, geto dainas jidiš kalba publika sutiko plojimais. Vakaras vyko Vilniaus universiteto Teatro salėje. Scenos ekrane į lietuvių kalbą išverstos eilės, Abos Kovnerio atsišaukimas geto kaliniams nepasiduoti, priešintis ir kovoti.

Geto dainų žodžiai taip pat išversti į lietuvių kalbą, kurias atliko dainininkės jidiš kalba. Vakarą vedė aktorius Gintaras Mikalauskas.

Vakaro režisierė ir pastatymo vadovė, scenarijaus autorė, pianistė Regina Driker.

Mirė Kauno gete kalintas legendinis Lietuvos žydas, JAV karininkas Sidney Shachnow

Mirė Kauno gete kalintas legendinis Lietuvos žydas, JAV karininkas Sidney Shachnow

Mirė Holokaustą Lietuvoje išgyvenęs JAV karininkas, šios šalies kariuomenės specialiųjų pajėgų legenda vadintas generolas majoras Sidney Shachnow. Jis Antrojo pasaulinio karo metais trejus metus praleido Kauno gete, iš kurio spėjo pabėgti, ir vėliau išvyko į Ameriką, skelbia „The Fayetteville Observer“.

Šio Lietuvos žydo gyvenimas ir karjera JAV pajėgose – išties įspūdinga. Jis dusyk buvo nusiųstas į Vietnamo džiungles, o baigiantis Šaltajam karui Berlyne buvo aukščiausio rango JAV kariuomenės pareigūnas. S.Shachnow tiesiog garbina JAV Armijos specialiųjų pajėgų – „Žaliųjų berečių“ – bendruomenė. 83 metų veteranas mirė praėjusį penktadienį. 1934 metais gimęs Lietuvoje, S.Shachnow susidūrė su antisemitiniu persekiojimu, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, buvo uždarytas Kauno gete, kur dirbo įvairius sunkius darbus.

Generolo S.Shachnow autobiografinė knyga “Viltis ir Garbė”

Pharrajimos ir Šoa. Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija

Pharrajimos ir Šoa. Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija

Agnė Narušytė

Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.

Anglų fotožurnalistas Richardas Schofieldas atvyko gyventi į Vilnių 2001 m., o 2013 m. persikėlė į Kauną dirbti su litvakais susijusiame projekte. Nuo tada Lietuvos žydų kultūra tapo pagrindine jo tema. 2015 m. jis įkūrė Tarptautinį litvakų fotografijos centrą – nevyriausybinę organizaciją, kurios tikslas – fotografijomis, instaliacijomis, performansais, dirbtuvėmis ir kitomis formomis aktualizuoti ir ypač jauniems žmonėms priminti žydų istoriją ir kultūrą. Keletą metų jis stengėsi Kauno intelektualus ir valdžią įtikinti, kad reikia atstatyti griūvančią Šančių sinagogą. Nepavyko.

Tuomet Schofieldas sudarė apie šimto Lietuvos sinagogų sąrašą ir užsibrėžė jas visas aplankyti. Kelionė autostopu truko 12 dienų. Jis rašė dienoraštį, mobiliuoju telefonu fiksavo kelią, sutiktus žmones, išlikusias ir neišlikusias sinagogas. Tik labai nedaugelyje rado atnaujinimo darbų įrodymų – cemento maišų, plytų, įrankių. Daugelis griūva, nors yra saugomos Lietuvos valstybės kaip „didelės kultūrinės istorinės ir architektūrinės vertės paminklai“. Pavyzdžiui, toks įrašas apie sinagogą Žemaičių Naumiestyje: „Medžiai ir krūmai auga pastato viduje. Pro skyles stoge skverbiasi saulės spinduliai. Kažkam prireikė grindų dangos, tad ją tiesiog pasivogė.“

Kalvarijoje virš įėjimo į buvusią Talmud Torah mokyklą – „didžiulė Dovydo žvaigždė. Vienodai graži ir slegianti.“ Kai kurių sinagogų fotografui nepavyko rasti – nebent krūvelę plytų. Štai Plungėje, Sinagogų gatvėje, iš trijų pastatų yra likusi tik erdvi automobilių aikštelė.

 

Holokausto aukų minėjimas Švenčionyse spalio 7 d.

Spalio 7 d. (sekmadienį) kviečiame kartu atminti Švenčionių netektį – pagerbti Holokausto aukas.
11 val. – atminties renginys prie “Menoros” Švenčionių miesto parke.
12 val. – Holokausto aukų pagerbimas žydų masinių žudynių vietoje – Švenčionėlių poligone.
LŽB autobusas į minėjimo renginius išvyks 9 val. nuo Pylimo g. 4

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Šį kartą Panevėžio miesto žydų bendruomenė kartu su Šiaulių krašto žydų bendruomene Sukkot šventę sutiko linksmoje ir jaukioje aplinkoje. Pagal žydų tradicijas visi kartu statė palapinę (sukka), kurioje švenčiamas Sukkot – įvykis sutampa su derliaus nuėmimu. Buvo prisiminta žydų kelionė, kai prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Įprasta, kad visos bendruomenės ar šeimos palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Panevėžyje prie palapinės stovėjo stalas, ant jo buvo sudėtos daržovės ir vaisiai, kurias šiais metais užaugino ir šventiniam stalui atnešė bendruomenės nariai. O pagrindinis stalo akcentas – Sukkoto puokštė :lulav, gadas ir aravu, etrog, kurie suišti palmės lapu. Kaip pažymėjo Gennady Kofman Sukkot šventė – švenčių Roša ha Šana ir Jom Kipur pratęsimas.

Dr Marijos Krupoves dainos Vilniaus geto aukoms atminti

Dr Marijos Krupoves dainos Vilniaus geto aukoms atminti

LŽB  Jašos Heifetzo salėje rugsėjo 27-osios vakarą turėjome laimę klausytis Dr. Marijos Krupoves dainuojamų geto dainų jidiš kalba, fortepijonu grojo  Artūras Anusauskas,  Lietuvos džiazo pianistas, LMTA džiazo katedros vedėjas, profesorius. Koncertas buvo skirtas Vilniaus geto senaikinimo 75-osioms metinėms.

 Dr Marija Krupoves, dainininkė ir mokslininkė, folkloristė, jos vardas žinomas, koncertų laukiama daugelyje šalių. Dainuodama jidiš dainas, Krupoves pristato ir garsina pasauliui Vilnių ir žydų kultūrą. Dainininkės repertuare taip pat Vidurio ir Rytų Europos tautų dainos. Dainininkė moka daug kalbų, ji keliauja ieškodama dainų jidiš, lenkų, lietuvių, baltarusių, romų, karaimų, totorių ir kitomis kalbomis. Pati būdama daugiakalbė, dainuoja visą savo repertuarą originaliomis kalbomis.

Jidiš dainoms Lietuvoje ir pasaulyje dėmesys ypatingas, nes po Holokausto, kai buvo sunaikinta 90 procentų Lietuvos žydų bendruomenės, sumažėjo žydų, mokančių jidiš, tuo labiau dainuojančių šia kalba. Marjia Krupoves pristatoma garbingiausiuose pasaulio forumuose, ją išgarsino labiausiai Tel Avivas ir Niujorkas, šiuose miestuose yra  sukurti du dokumentiniai filmai su dainininkės atliekamomis Vilniaus geto dainomis.

Zapyškio žydų tragediją primins informaciniai stendai

Dviejose Kauno rajono Zapyškio miestelio vietose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir savivaldybės pastangomis pastatyti informaciniai stendai, kuriuose glaustai pateikta nuo XVI a. čia gyvenusios ir 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. sunaikintos žydų bendruomenės istorija. „Brainė Abramovičiūtė (17 m.), Benjaminas Zilbermanas (13 m.), Volfas Solskis (19 m.), Moišė Rachenas (46 m.), Giršas Engelmanas (40 m.)…“, – nužudytųjų vardus skaitė dvi Zapyškio pagrindinės mokyklos moksleivės. Tyloje nuskambėjo 178 vardai ir pavardės: 47 vyrų, 118 moterų ir 13 vaikų.

 

 

Ukmergės Senamiesčio grindiniuose Holokausto aukas įamžino „Atminimo akmenys“

Ukmergės Senamiesčio grindinyje ukmergiečiai ir miesto svečiai nuo pirmadienio gali pastebėti variu dengtus „Atminimo akmenis“ – taip įamžintas dvejų Holokausto metu žuvusių garbių ukmergiečių atminimas.

„Atminimo akmenų“ idėjos autorius, vokiečių menininkas Gunteris Demnigas. Ply­te­lės mon­tuo­jamos ten, kur įam­žin­ti as­me­nys gy­ve­no ar dir­bo. Viena plytelė sumontuota Vasario 16 g.  prie sporto mokyklos (Ukmergės Didžioji sinagoga) ir skirta rabinui Josifui Zusmanovičiui (tėvavardis Dovido), antra sumontuota Kauno g. 17 prie buvusios fotostudijos ir skirta fotografui Moše Levi (tėvavardis Abraomo).
Fleitos me­lo­di­ją išė­ju­siems ir ne­grį­žu­siems sky­rė muzikantas, mokinys iš muzikos mokyklos.
„Daug metų minėdami Lietuvos žydų genocido atminties dieną, kartu su mokiniais prisimename ir nagrinėjame žydų kultūrą, istoriją, lankomės Pivonijos šile – masinėje žydų naikinimo vietoje. Šie „Atminimo akmenys“ – pirmieji Ukmergėje ir tikimės, kad šio projekto įgyvendinimas paskatins tęsti iniciatyvą, o „Atminimo akmenų“ atsiras ir daugiau“, – sakė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai Aldona Medonienė ir Vitas Medonas.
 
Ukmergės žy­dų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Artūras Taicas vi­sos bend­ruo­me­nės var­du idė­jos ini­cia­to­riams ir įgy­ven­din­to­jams dė­ko­jo už tai, kad pri­me­na­mas din­gęs žy­dų pa­sau­lis.
“Džiaugiamės jų atsiradimu Ukmėrgeje, tikimės, kad jie ne tik supažindins su tais, kurių netekome Holokausto metu, bet ir leis atviriau žvelgti į savo istoriją”,- kalbėjo  Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Simona Gaidytė ir  Jūratė Juškaitė. Daug apie Ukmėrges fotografo M.Levi gyvenimą papasakojo Ukmergės kraštotyros muziejus atstovė Jolanta Petraitytė.
Rabinas Josifas  Zusmanovičius ( 1895-1941) 
Rabinas gimė Minske 1895m. rabino šeimoje, kuri  po poros metų emigravo į Palestiną, gyveno Jeruzalėje. Josifas  Zusmanovičius grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšių ir Slabodkės ješivose. Buvo Slabodkės ješivos vadovas ir rabinų teismo teisejas. Paskelbė  virš 30 religinių ir teisinių veikalų
.Nuo 1936 m. buvo Ukmėrges rabinas.  Rabinas J.Zusmanovičius   su šeima  (žmona Leja dukros: Rachel, Hilde, Golda, sūnūs: Moše, Mordechai) kartu su Ukmėrgės žydų bendruomene nužudyti Pivonijos šile 1941m.
Fotografas Moše Levi ( 1886-1941)
 
Moše Levi gimė Panėvezyje 1886m.,  XIX amž. pradžioje jo šeima persikėlė  į Ukmėrgę. Po gimnazijos baigimo jis mokėsi dantų techniko amato Rusijoje, Kazanėje, vėliau iki 1918m. sėmėsi fotomeno pagrindų JAV, Niujorke.
Nuo 1919 m.M.Levi  kartų su Š.Bajeru Ukmergėje,Kauno g.32 įsteigė fotoateljė.Veliau apie 1923m M.Levi liko Ukmergėje vienas ir iškėlė fotoateljė į kitą vietą – Kauno g.15.  M.Levi buvo vienas pagrindinių Ukmergės portretistų, savo fotoateljė jis kūrė miestelėnų portretus, vinjetes, šeimos nuotraukas. Šiuo amatu jis vertėsi iki 1941m..1941m. fotoateljė ir gyvenomaji namai buvo nacionalizuoti sovietų.
1941m. rugpjuti m. M.Levi kartu su žmona Feigė ir dukra Rivka nužudyti Pivonijos šile.
S.Bajerio,  M.Levi fotografijų paroda atidaroma Kauno miesto muziejuje, Rotušės aikštė 15.  Spalio 4 d. 17 val.

Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?

Indrė Makaraitytė

Popiežius Lietuvoje viešėjo ir tą dieną, kai buvo minimas Vilniaus geto likvidavimo 75-metis. Beveik visose Lietuvoje pasakytose kalbose nors sakiniu Pranciškus priminė ne tik Holokaustą, bet ir getus. Ir meldėsi prie Vilniaus geto aukoms atminti skirto paminklo.

Didmiesčiuose iš getų kai kuriems pavyko išsigelbėti, tačiau mažesniųjų miestelių žydai buvo sunaikinti visi iki vieno. Nuo senelio iki paskutinio kūdikio. Štai kodėl getai Popiežiaus kalbose toks svarbus elementas – juk tai buvo žydų pabaigos pradžia.

Holokausto aukų minėjimas Panevėžyje

Holokausto aukų minėjimas Panevėžyje

Panevėžio m. žydų bendruomenėje rugsėjį vyko daug renginių: koncertai, šventės, žydų genocido minėjimas.

Šį kartą renginiuose, skirtuose žydų genocido aukų paminėjimui gausiai dalyvavo miesto gimnazistai ir moksleiviai: Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos, J. Balčikonio, V. Žemkalnio, J. Miltinio gimnazijų ir M. Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos mokytojai ir moksleiviai. Šios mokymo įstaigos yra Panevėžio žydų bendruomenės partneriai ir jau dešimt metų dalyvauja renginiuose, skirtuose Lietuvos žydų Holokausto istorijos nagrinėjimui.

Pirmame renginio etape viktorinos metu mokiniai parodė ypatingas istorijos žinias bei gilų susidomėjimą žydų tautos istorija bei tragišku jų likimą Antrojo pasaulinio karo metu. Tokiu būdu mokiniai gauna daugiau žinių apie toleranciją, sąžiningumą ir pagarbą kitoms Lietuvoje gyvenančioms mažumoms. Mokiniai pademonstravo puikias žinias apie žydų tautą ir jų tragišką likimą. Praėjo 75 metai nuo Vilniaus geto likvidavimo. Daugelis moksleivių pirmą kartą išgirdo apie Vilniaus, Kauno, Šiaulių Panevėžio ir kitų miestų geto likimus. Kiekvieną atsakymą į užduotus klausimus papildė savo žiniomis kitų mokyklų moksleiviai. Mokytojų dėka auga protinga ir tolerantiška jaunoji karta, kuri savo žinias perduoda draugams, artimiesiems.

Švenčiame Sukkotą!

Švenčiame Sukkotą!

Sukkot (Palapinių šventė) yra viena iš trijų Biblijoje minimų piligrimų švenčių, ji žinoma kaip shalosh regalim. Seniau tai buvo žemės ūkyje dirbančių šventė, nes būdavo vadinama padėkos už derlių diena. Suka yra palapinė – namai, kur žydai gyveno 40 metų, kai keliavo per dykumą po išėjimo iš Egipto. Kaip laikina gyvenamoj vieta, suka taip pat primena, kad  egzistavimas yra trapus, todėl Sukkot –  laikas, kai primenama, jog reikia  vertinti savo namus ir kūną.

Sukkoto šventei būtina palapinė (suka), kurią reikia pasistatyti. Žydai turi valgyti ir švęsti, susėdę palapinėje. Izraelyje švenčiama septynias dienas. Ten, kur šilta, žmonės net ir miega palapinėse, ypač vaikai mėgsta tokią šventę. Išvakarėse palapinė išpuošiama, o pirmoji diena laikoma švente, kai draudžiama dirbti.

Rabinai sako, kad per šią šventę reikia keturių rūšių augalų šakų, kurias kartu sudėjus į puokštę, mojuojama. Taip parašyta Biblijoje. Ten minimas citrinmedis, palmė, mirta ir gluosnis. Septintąją Sukkoto dieną sinagogoje žydai eina ratu septynis kartus, kartodami tai dienai skirtą maldą.

Kokie maisto produktai yra valgomi per Sukkotą? Nėra tradicinių Sukkoto maisto produktų, išskyrus kreplach (įdaryti virtiniai). Kadangi tai derliaus šventė, valgomi vaisiai ir daržovės – kas užauginta ir šviežia. Neapseinama be tradicinės chalos (pynutės), vištos sultinio, kugelio – visi skanūs tradiciniai žydų valgiai tomis dienomis atsiduria ant šventinio Sukkoto stalo.

Arkadijus Vinokuras. Jono Noreikos fronte nieko naujo

Arkadijus Vinokuras. Jono Noreikos fronte nieko naujo

Arkadijus Vinokuras

Gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis savo straipsnyje „Šis tas nauja dėl „Generolo Vėtros“, deja, nieko naujo nepasakė. Argumentacija, ginanti partizaną J. Noreiką (Generolas Vėtra) vis dar įprastai akla: J. Noreika nieko dėtas, jis žydų nežudė.

Pateikiama visa paklodė įrodymų. Tačiau prof. V. Landsbergis pateikia kaip naują seną mąstyseną neva netiesioginis, nors ir aktyvus, kolaboravimas su okupantu vykdant Lietuvos žydų genocidą – parkeriu už stalo – nepakankama priežastis deherojizuoti herojų. Jis, skaičiuodamas didvyrio J. Noreikos nuopelnus, gracingai peršoka per šį nemalonų faktą: „Buvęs karininkas; Birželio sukilimo dalyvis; Šiaulių apskrities viršininkas; Štuthofo hitlerinio lagerio kalinys“ ir t. t. Netiesiogiai? Kas tai?

Dėl Škirpos alėjos pavadinimo keitimo į „Vėliavos alėją“

Dėl Škirpos alėjos pavadinimo keitimo į „Vėliavos alėją“

Marko Adamo Haroldo atviras laiškas Vilniaus miesto administracijai dėl Škirpos alėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui, atsižvelgiant į Vilniaus miesto mero viešus pasisakymus K. Škirpos alėjos pervadinimo klausimu:

“…Sostinėje turime Kazio Škirpos alėją. Taip – šis žmogus buvo Lietuvos savanoris, su bendražygiais pirmasis iškėlęs vėliavą Gedimino pilies bokšte, bandęs atkovoti Lietuvos laisvę nuo sovietų 1941 metais. Tačiau tai ir žmogus, kuris aktyviai siūlėsi į pagalbą naciams žudant mūsų piliečius žydus, kuris leido garbingą sukilimą prieš sovietus sutepti nekaltų Lietuvos žmonių krauju.” – Meras Remigijus Šimašius

https://www.facebook.com/remigijus.simasius/posts/1126863310783335

“Viena vertus, K. Škirpa buvo pirmasis savanoris, iškėlęs trispalvę ant Gedimino pilies, kita vertus, jis ragino atsikratyti žydų. Aš nesu linkęs pritarti, kad tai pareiškę žmonės būtų pagerbiami jų vardu pavadinta gatve. Dėl to diskusija jau buvo, dabar lauksime tarybos sprendimo. Viliuosi, kad taryba išgirs argumentus ir bus priimtas protingas sprendimas.” – Meras Remigijus Šimašius

https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2017/11/18/news/remigijus-simasius-nori-nuversti-salomeja-neri-bet-ne-savo-rankomis-3555102/

Pakaunės litvakų gyvenimą primins knyga

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį pristatyta autorių kolektyvo parašyta knyga „Žydai Pakaunėje“.

Leidinį sudarė Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, dr. Inga Stepukonienė. Knygoje atskleisti dar mažai žinomi Pakaunės litvakų gyvenimo puslapiai.

Renginyje dalyvavo knygos autoriai, istorikai, žydų bendruomenės atstovai.

Istorinių šaltinių teigimu, žydai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsikūrė dar XIV a., o XVIII a.  jų čia buvo jau daugiau kaip ketvirtis milijono.

Litvakai buvo darbštūs, sumanūs, kūrybingi, talentingi. Nemažai jų kovėsi Lietuvos kariuomenės savanorių gretose, aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Tarpukario lietuvių ir žydų politikai, mokslininkai ir literatai kūrė bendrą naujos Lietuvos viziją

Knygoje daug autentiškų prisiminimų. Dauguma Pakaunės miestelių žydų gyvenimą nagrinėję autoriai – vietos gyventojai. Pavyzdžiui, Čekiškės žydų gyvenimą pristatė čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius, Kulautuvos litvakų gyvenimo skerspjūvį pateikė kulautuviškis Algirdas Marazas, garliaviškiai Inga Stepukonienė, Robertas Keturakis ir Ovidijus Jurkša atidavė duoklę Garliavos ir jos apylinkių žydų istorijai.

Kai kurie Pakaunėje gyvenę žydai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.

“Kas šiandien yra Lietuvos didvyris? Škirpa, Noreika ar žydus Lietuvoje gelbėję piliečiai?”

Atminimo ceremonijoje Panerių masinių žydų žudynių vietoje, prisimenant Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines, dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Vyriausybės nariai, buvę Vilniaus geto kaliniai, Lietuvos žydų bendruomenės ir tarptautinių žydų organizacijų nariai, Izraelio, kitų užsienio šalių diplomatai, Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

“Šiandien mes patiriame skausmą, prisiminę, ką išgyveno mūsų tautiečiai – žydai. Stovėdami prie šio paminklo, turėtume garsiai pasakyti, kad niekada daugiau neįvyktų tokios žudynės, kad niekada daugiau mums netektų patirti, ką taip sunku suprasti”, – sakė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas V. Pranckietis.

“900 Lietuvos Teisuolių liudija, kad prieš 75 metus žmonės turėjo pasirinkimą – nežudyti. Pasirinkimo neturėjo tik tie, kas buvo atrinkti mirti. Net 25 Nepriklausomybės metus Lietuva tebeneša pasirinkimo naštą. Noriu užduoti vieną klausimą, kas šiandien yra Lietuvos didvyris? Škirpa, Noreika ar žydus Lietuvoje gelbėję piliečiai, kurie kovojo už savo nepriklausomybę, dirbo savo šalies labui, kurie rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo bendrapiliečius nuo žūties? “- kreipėsi į susirinkusius Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Vokiečių istorikas: pamirštama, kad žydų namus užėmė vietiniai

Vokiečių istorikas: pamirštama, kad žydų namus užėmė vietiniai

Mindaugas Jackevičius, LRT. lt

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse Holokausto metais iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų tautybės žmonės, užėmę žydų namus miestų ir miestelių centruose. Tuo metu į getus suvaryti žydai nebūtų išgyvenę be kontrabandos, o geriausi kontrabandininkai buvo vaikai.

Tai interviu portalui LRT.lt pasakojo žymus Vokietijos istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys dr. Christophas Dieckmannas. Istorikas paaiškino, kodėl Vilniaus getas buvo sunaikintas anksčiau nei kiti bei įvertino lietuvių veiklą nacių okupacijos metais.

Sekmadienį sukako 75 metai nuo Vilniaus geto sunaikinimo. Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus sekmadienio pavakarę tylia malda pagerbė žydų genocido aukas prie paminklo Geto aukoms atminti.

Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Minint 75-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines istorikas ragina pagerbti aukas, prisiimti atsakomybę ir išmokti savo istoriją.

– Kuo Vilniaus getas skyrėsi nuo kitų to meto Europos žydų getų?

Popiežiaus Pranciškaus tyli malda prie paminklo Vilniaus geto aukoms

Popiežiaus Pranciškaus tyli malda prie paminklo Vilniaus geto aukoms

Foto autorius Robertas Dačkus

Rugsėjo 23-oji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido (Holokausto) diena, nes tą dieną 1943 m. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Grįžęs į Vilnių popiežius pirmiausia sustojo ir tyliai meldėsi istorinėje Vilniaus geto teritorijoje.

Tyli malda reiškia, kad garsus kalbėjimas yra beprasmis prieš Šoa tragediją.  Popiežius sutoja prie kuklaus paminklėlio, Didžiojo geto teritorijoje, Rūdininkų skvere ir susikaupęs meldžiasi. Vilniaus žydų istorija paliko pėdsaką tyliu pasidalinimu su visu pasauliu. Popiežius Pranciškus visada parodo pagarbą žydų bendruomenei šalyje, į kurią keliauja.

Vilniaus getas buvo įkurtas sostinės senamiestyje nacių okupacijos metais 1941 rugsėjo 6 dieną. Iš pradžių Vokiečių gatvė jį dalijo į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį getus. Pastarasis netrukus buvo likviduotas, liko Didysis getas, kuriame kalinti apie 30 tūkst. žydų.

Foto autorius Robertas Dačkus

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. 

Sekmadienį minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė.

Pasaulio žydų kongreso WJC pranešimas apie Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines ir Popiežiaus dėmesį Holokausto aukoms

Pasaulio žydų kongreso WJC pranešimas apie Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines ir Popiežiaus dėmesį Holokausto aukoms

WJC and Lithuanian Jewish community mark 75 years since liquidation of Vilnius Ghetto: “We must continue to strengthen Jewish life in Lithuania”

WJC President Lauder praises Pope’s participation in commemoration: ‘Pope Francis is a true friend of the Jewish people’
NEW YORK – The World Jewish Congress and its affiliated community in Lithuania marked the 75th anniversary of the liquidation of the Vilnius Ghetto, alongside Pope Francis and other notable personalities.

“Seventy-five years ago, the Germans and local Lithuanian accessories nearly obliterated one of the most vibrant Jewish communities in Europe, a hub of cultural and intellectual Jewish life for thousands of years,” WJC President Ronald S. Lauder said. “But they did not succeed entirely. From the ashes of the Holocaust, the broken community is slowly rebuilding itself and working to ensure the future of Jewish life in Lithuania.”

Nužudytieji nebalsuoja

Nužudytieji nebalsuoja

Sergejus Kanovičius

Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.

Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.