Krauju sulaistyta istorija
Daiva Savickienė
Antrojo pasaulinio karo metais milijonai žmonių buvo sunaikinti vien dėl to, kad priklausė žydų tautai.
Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kurioje naciai pradėjo žiaurią antisemitinę politiką. Žudynės prasidėjo kone pirmomis karo dienomis ir per trumpą laiką buvo sunaikinta didžioji dalis vietos žydų bendruomenės.
Išplito kaip gaisras
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius daktaras Arūnas Bubnys sako, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo vos ne kartu su nacių ir sovietų karo pradžia.
Pirmosios masinės žydų žudynės – 1941 metų birželio 24-ąją, antrąją karo dieną, Gargžduose. Čia buvo sušaudytas 201 žydas, egzekuciją vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos vokiečių policininkų būriai.
Vėliau holokaustas prasidėjo ir kitose šalies vietovėse. „Pagal buvusią Lietuvos ir Vokietijos pasienio zoną Lietuvos pusėje – ir Palangoje, ir Kretingoje, ir toliau pagal sieną Tauragės, Raseinių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse prasidėjo pirmosios masinės žydų žudynės“, – vardija istorikas.
Daktaro A. Bubnio teigimu, tų metų vasarą vien Tilžės gestapo būrys nužudė apie 5 500 žydų. Tačiau kraujas liejosi ir kitose vietovėse. 1941 metais nuo birželio 25-osios Kaune vykę gestapo inicijuoti pogromai truko kelias dienas. Vėliau, liepos mėnesį, prasidėjo reguliarios masinės žydų žudynės Kauno VII forte, o nuo liepos vidurio žydai sistemingai pradėti žudyti Paneriuose.
„Liepos mėnesį praktiškai visoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas, – konstatuoja istorikas. – Iš pradžių dažniau buvo žudomi vyrai – šeimomis dar retai, bet 1941 metų rugpjūtį prasidėjo masinės žudynės jau šeimomis. Nebuvo svarbūs nei politiniai motyvai, nei kas ką veikė sovietmečiu – ar buvo komunistai, ar kiti veikėjai.
Prasidėjo tas tikrasis žydų genocidas, kai buvo šaudoma dėl tautybės.“ Daktaro A. Bubnio pasakojimu, 1941 metų rugpjūtį ir rugsėjį atėjo mažųjų getų eilė.
Dauguma jų, kaip ir laikinųjų izoliavimo stovyklų, buvusių provincijoje, ypač apskričių centruose, kai kuriuose valsčiuose, buvo sunaikinta.
Paskutiniai tokie getai likviduoti 1941-ųjų lapkritį – Lazdijuose ir Vilkaviškyje, o gruodžio 24-ąją – Telšiuose.
„Tai buvo iš esmės paskutinis provincijoje buvęs getas, – sako A. Bubnys. – Buvo likę tik didieji getai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vienintelis iš mažesnių getų, kuris egzistavo iki 1943 metų pavasario, buvo Švenčionyse.“
Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų, kur 1941-ųjų vasarą šaudyti žydai. PB ARCHYVO nuotr.
Linksma Sukkot šventė Panevėžyje
Sukkot kaip ir kasmet Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai organizavo laikydamiesi žydų tradicijų. Kieme pastatė palapinę, kad būtų pažymėta derliaus nuėmimo šventė bei prisiminta žydų kelionė, kuomet žydai klajojo po Sinajaus dykumą glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą bendruomenes pirmininkas Gennady Kofman paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri liks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Bendruomenės nariai atnešė užaugintų rudens gėrybių: obuolių, cukinijų, moliūgų, vynuogių ir kitų gėrybių.
Į bendruomenės šventę atvyko Panemunėlio UDC teatras su teatralizuota kompozicija „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ pagal Matildos Olkinaitės biografiją. Po spektaklio kalbėjomės su artistais ir režisiere Neringa Dainiene apie knygą „Matilda Olkinaitė Atrakintas dienoraštis“. Įsiminė Matildos žodžiai spektaklio pabaigoje:
Sensacinga naujiena: legendinio kino kūrėjo Woody Alleno šaknys – Panevėžyje
DELFI.lt
Žydų kultūros paveldo specialistas ir tyrinėtojas Marius Galadauskas vos prieš keletą dienų paskelbė sensacingą naujieną – vieno ryškiausių JAV kino kūrėjo Vudžio Aleno šeimos istorija veda ne kur kitur, o tiesiai į Panevėžį.
Kino grandas Vudis Alenas, kurio tikrasis vardas yra Alanas Stiuartas Konigsbergas, gimė 1935 m. Niujorke.
Tačiau, pasak M. Galadausko, kino žvaigždės senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša (Moiše) kilę iš Panevėžio. Visa Konigsbergų šeima yra Panevėžio – Ponevezh, kaip buvo vadinamas šis miestas Rusijos imperijos laikotarpiu, žydai.
„Įdomus ir kiek netikėtas atradimas, apie tai kažkodėl bent iki šiol neteko girdėti. Tačiau tuo atradimai ir žavi“, – sako žydų paveldo žinovas. M. Galadauskas ir pats pusiau panevėžietis. Jo tėtis ir senelis kilę iš Panevėžio. Tad nekeista, kad M. Galadauskui buvo itin smalsu, ar kino legendos šeimos pėdsakų esama miesto, kuriame pats praleido dalį vaikystės, gatvėse.
„Mano tėtis iš Panevėžio – buvusio didelio žydų miesto, mama iš Panemunės krašto, kur dauguma gyventojų irgi buvo žydai. Mano tėvai nėra žydai, tačiau visai neseniai atradau žydiškas mūsų šaknis. Todėl ši tema man buvo ir yra pati įdomiausia“, – „Sekundei“ pasakojo Marius.
Kviečiame pramokti hebrajų kalbos
Kviečiame dalyvauti Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonijoje
1941 metais Akmenės krašto žydai buvo iš krašto gyvenviečių suvaryti į Akmenę, kur buvo laikomi gete, o vėliau išvežti į Mažeikius, kur sušaudyti. Jad Vašem centro duomenimis tai buvo 78 Akmenės, Vegerių, Klykolių gventojai. Tam, kad būtų išsaugota istorinė atmintis, kad būtų neužmiršti šie žmonės ir jų likimai ir skirtas šis renginys.
Programoje:
Akmenės miesto aikštėje:
14.00 – Paminklo buvusių Akmenės sinagogų vietoje atidengimas
14.30 – Akmenės krašto žydų, nužudytų 1941 metais Mažeikiuose vardų skaitymo ceremonija.
Toliau renginys persikelia į Mažeikių senąsias žydų kapines
17.00 – Akmenės krašto žydų, nužudytų 1941 metais Mažeikiuose vardų skaitymo ceremonija
Organizatoriai: MB “Pelėdiškių ąžuolas” ir VšĮ ‘Akmenės istorijos muziejus”
Partneriai: Šiaulių krašto žydų bendruomenė
Pagrindiniai rėmėjai: Geros Valios Fondas, Lieuvos Kultūros Taryba, Akmenės rajono savivaldybė.
Renginys bus filmuojamas ir fotografuojamas, medžiaga viešinama. Renginio dalyviai registruojami, renginio metu laikomasi NVSC rekomendacijų viešiesiems renginiams. Prašome renginio dalyvius dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (kaukes), laikytis socialinio atstumo.
Pasikeitus epidemiologinei situacijai renginys gali būti atšauktas.
Internetu registruotis galima čia: https://forms.gle/
Koncertas Čiunei Sugiharai – ypatingas iššūkis Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui
lrytas.lt
Pakitusi kultūrinė realybė kelia naujus iššūkius, kurių drąsiai imasi Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Spalio 8 d., 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks koncertas, skirtas Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui ir jo 120-mečiui pagerbti. Jo metu pirmą kartą savo istorijoje orkestras ir solistai gros būdami skirtingose pasaulio šalyse, nuotoliniu būdu. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ne pirmą kartą rengia koncertus, kuriais skatina kultūrinę draugystę su įvairiomis pasaulio šalimis. 2020-ieji paskelbti Čiunės Sugiharos, diplomato, kuris, suteikdamas Japonijos tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms, išgelbėjo daugiau nei 6 tūkst. žmonių gyvybes, metais.
Orkestras, prisidėdamas prie šios iškilios asmenybės nuopelnų įprasminimo, ir skatindamas kultūrinius mainus, atliks lietuvių, japonų ir litvakų kompozitorių programą. Joje, be kita ko, net dvi premjeros – japonų kompozitorių Sh. Saharos ir Mizuki Aita specialiai šiam koncertui parašyti kūriniai.
Šiuo koncertu norime prisidėti prie išskirtinio diplomato pagerbimo Lietuvoje renginių, pristatydami lietuviškos, japoniškos ir litvakų muzikos programą, ir taip nutiesdami muzikinius tiltus tarp trijų geografiškai nutolusių, bet istoriškai labai susijusių šalių“, – pasakoja orkestro vadovas Nerijus Masevičius. Unikaliame koncerte be minėtų pasaulinių premjerų taip pat skambės Takashi Yoshimatsu, Maxo Brucho, Olego Bogdano (litvako, Jeruzalės muzikos akademijos profesoriaus, gimusio Vilniuje) ir Algirdo Martinaičio kūriniai.
Ypatingas iššūkis Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui yra tai, kad kartu su juo grosiantys nuotoliniu būdu solistai – vibrafonininkas M. Aita ir violončelininkė Kristina Reiko Cooper gros nuotoliu, iš savo šalių. Minėta violončelininkė, be kita ko, yra ir viena Sugiharos simfoninio orkestro įkūrėjų, apie ką ji papasakos nedideliame filmuke koncerto metu.
Nuoroda į bilietai.lt:
https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/koncertai/kristoforo-orkestras-c-sugiharos-kelias-309697/
Savo gelbėtojų nepamirš niekada
Šiaulių naujienos, Teresė Hokienė
Iš vaikystės ne vienas prisimename tėvų ar senelių pasakojimus apie baisiąją 1941m. vasarą, kai netikėtai ištuštėjo kaimynų trobos. Neliko nei Moišės, kuris „ant bargo“ parduodavo silkę, nei daugiavaikės siuvėjos Saros šeimynos, nei gražuolės Lėjos, dėl kurios šypsenos pešdavosi visi miestelio berniokai…
Kalbėtis apie Holokaustą nelengva, nes kiekvienas nešiojamės dalį kaltės. Tarp mūsų artimųjų juk buvo tokių, kurie apsvaigę stūmė gatve pusnuoges moteris artimiausio miškelio link, buvo tokių, kurie naktimis užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų šūvių, buvo, kas pridėjo lauknešėlį duonos, paskynė braškių ir parodė, kurioje pusėje slėptis, bet į namus įsileisti nedrįso.
Suprantama baimė dėl savo vaikų. Bet buvo tokių, kurie įsileido, priglaudė, išsaugojo. Nepaisė kaimynų įkyraus smalsumo, pavydo, keršto. Apie juos šiandien kalbame su didžiule pagarba ir dėkingumu.
Išvežta po šiaudais
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO ETIKOS IR PROCEDŪRŲ KOMISIJA IŠVADA DĖL SEIMO NARIO AUDRIO ŠIMO ELGESIO
Etikos sargai apie Šimo balsavimo būdą: pažeidė Valstybės politikų elgesio kodeksą
ELTA
Seimo narys Audrys Šimas pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintą pagarbos žmogui ir valstybei principą.
Tai nutarė Seimo Etikos ir procedūrų komisija, ištyrusi žydų bendruomenę įžeidusį Seimo nario Audrio Šimo balsavimo būdą, kuris priminė nacistinį saliutavimą.
Etikos sargai taip pat rekomendavo Seimo nariui A. Šimui vengti elgesio, kuris gali būti vertinamas kaip nepagarbus, įžeidžiantis ar žeminantis atskirus asmenis ar jų grupes.
Už tokį A. Šimui nepalankų sprendimą trečiadienį balsavo 5 Seimo Etikos ir procedūrų komisijos nariai, 1 buvo prieš, 2 susilaikė. Posėdyje dalyvavęs Seimo narys A. Šimas tvirtino, kad tai buvo spontaniškas veiksmas, kurio ir jis pats nepastebėjo.
„Spontaniškai pakėliau ranką. Dėl savo veiksmo esu atsiprašęs“, – sakė jis etikos sargams. Parlamentaras A. Šimas sakė, kad asmeninėmis lėšomis yra prisidėjęs prie holokausto aukų pagerbimo Biržuose, o dėl jo netyčinio veiksmo kilusį ažiotažą vadino „grynu politiniu žaidimu ir puolimu“. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narė Ona Valiukevičiūtė yra įsitikinusi, kad tai buvo nepiktybinis parlamentaro veiksmas, kad jis neketino nieko įžeisti.
Tačiau liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen mano, kad „joks šešėlis neturi kristi ant parlamento“. Seimo Etikos ir procedūrų komisija konstatavo, kad Seimo narys A. Šimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto šių metų gegužės 20 d. posėdyje balsavo „iškeldamas ištiestą dešinę ranką su dviem ištiestais pirštais“.
„Tokio pobūdžio gestas viešoje erdvėje sukėlė svarstymų dėl Seimo nario A. Šimo sąmoningo bandymo imituoti nacistinės Vokietijos laikotarpiu naudotą pasisveikinimo būdą. Pagarba ir jautrumas Holokaustą patyrusių asmenų bei jų artimųjų jausmams bei pareiga Seimo nariams, kaip tautos atstovams, laikytis aukštesnių moralės ir etikos principų suponuoja Seimo narių atsakomybę vengti poelgių, kurie gali būti vertinami kaip nepagarbūs ir skaudinantys asmenis, patyrusius holokaustą ir kitokias nacistinio režimo represijas, bet menkinantys Seimo, kaip tautos atstovybės, reputaciją“, – Seimo etikos sargų išvadą citavo viena iš jos rengėjų Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei
Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų baisių 1941-ųjų sužinojau apie dar vieną savo šeimos, o ir savo Tėvynės, istorijos detalę. Tragišką detalę.
Aušra Maldeikienė, Monikos Požerskytės nuotrauka
Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius.
„Kaip tai įvyko? Christophas Dieckmannas atsako Rūtai Vanagaitei“ – knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas doras mąstantis lietuvis. Knyga rami, kiekvienas sakinys pagrįstas istorinėmis nuorodomis, klausimai neįmantrūs, dažnai spiriantys svarstyti, o istoriko atsakymai trumpi ir stebėtinai talpūs. Šia knyga autoriai gali didžiuotis; beje, abu autoriai – tiek per 20 metų Holokaustą Lietuvoje nagrinėjęs vokiečių istorikas, tiek agresyvios minios moraliai žlugdyta, bet nepasidavusi Rūta Vanagaitė.
Knygą verta perskaityti norint sužinoti, kaip viskas vyko. Vis dėlto svarbiausia ne tai: susimąstyti šįkart verčia ne pati tragiška Holokausto istorija (ji daugmaž žinoma), bet jo moralinių dilemų iškėlimas ar net bandymas jas išrišti. „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių“, – sako vienas knygos autorių Ch. Dieckmannas, ir būtent ta klampi klajonė pilkais tragedijos svarstymo keliais leidžia sujungti praeitį ir ateitį.
Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vis dėlto per karą Lietuvoje buvo itin žiauriai, nežmoniškai žiauriai nužudyta absoliuti dauguma šimtmečius čia gyvenusių žydų ir beveik 200 tūkst. karo belaisvių, privalu atsigręžti ir į paprastų lietuvių sielas, ir į tuomečio Lietuvos elito principus, ir į moralinio kompaso – Bažnyčios – rodytą kryptį.
Kaip Vilniaus Choralinėje sinagogoje šventė Yom Kipur
Praėjusį sekmadienį ir pirmadienį Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydų bendruomenė pažymėjo Yom Kippur – tai didžiausia žydų religinė šventė, kasmetinė atpirkimo diena, vykstanti Tišrej mėnesio 10 d. Atpirkimo diena – vieną iš svarbiausių judaizmo švenčių.
Nuotraukoje: prieš šventės pradžiąYom Kippur Vilniaus Choralinėje sinagogoje.2020-09-29
.Prieš Yom Kipur yra įprasta prašyti draugų atleidimo, jei atsitiktinai įžeidėte juos žodžiu ar veiksmu, nes Aukščiausiasis negali žmogui atleisti, kol jam neatleidžia žmonės.
Atpirkimo dienos išvakarėse, likus maždaug valandai iki saulėlydžio, sinagogoje buvo surengta vakarienė prieš pasninką: per Yom Kippur negalima nei valgyti, nei gerti, nei praustis. Šis griežtas pasninkas trunka parą.
Yom Kippur maldos yra persmelktos prašymų Aukščiausiajam. Maldaujama atleisti ir išpirkti kiekvieno žmogaus ir visos žydų tautos padarytas nuodėmes.
Kantorius tris kartus gieda Kol Nidrei maldą, o visi susirinkusieji tyliai kartoja kiekvieną žodį po jo. Po Nidrei seka vakarinė malda Maariv.
Kitos pamaldos (Šacharitas) prasideda anksti ryte. Atvertę Torą, judėjai skaito Izkoro maldą – atminimo maldą už mirusiuosius.
Po Musaro ir Minchos maldų prasideda iškilmingiausia (ir paskutinė) Neilo tarnystė – Yom Kippur maldų viršūnė.Tada pasigirsta paskutinis (rago) šofaro garsas, o Atpirkimo diena baigiama žodžiais: “Kitais metais – Jeruzalėje!”
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja Vilniaus Choralinės sinagogos rabinui Šolomui Ber Krynskiui, Rebetsenei Dinai Krynski, kantoriui Šmuelui Yatomui ir Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkui Simui Levinui už puikų švenčių organizavimą.
Nuotraukos fotografuotos prieš šventės pradžią.
Žygdarbis, vertas įamžinimo
Markevičių sodybos vietoje dabar belikęs vienišas ąžuolas, tačiau jos gyventojų pasiaukojimą amžinai primins Pasaulio tautų teisuolių vardas ir atminimo medaliai, 1991-aisiais skirti Juozapui, Elenai, Vladui, Marijonai, Jonui, Romui ir Valerijai Markevičiams. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.
Inga Kontrimavičiūtė
Vienos šeimos iš Kupiškio istorija tokia unikali, kad prisimenama ir Izraelyje.
Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų atminties įamžinimu, žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodami savo gyvybėmis nuo pražūties gelbėjo žydus, suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvoje tokių arti tūkstančio, ir šis sąrašas vis dar gausėja. Kaip ir apdovanotųjų Lietuvos prezidento Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jau mūsų valstybės skiriamu savo piliečiams už tokį žygdarbį.
Giminės garbė
Kitaip, nei žygdarbiu, šių žmonių poelgio negalima pavadinti. Žydų gelbėtojai rizikavo gyvybe taip pat, kaip ir persekiojamieji. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad bus susekti, nes žinojo nesulauksiantys pasigailėjimo.
Bet ir karo siaubai nepajėgė nustelbti žmogiškumo. Tą puikiai įrodo paprastos ūkininkų šeimos iš Kupiškio rajono istorija.
Markevičiai išgelbėjo beveik tiek pat gyvybių, kiek užaugino po savo stogu: jų namuose prieglobstį rado 9 žydai, dar vienas buvo trumpam pasislėpęs.
Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius sako lig šiol teberenkantis informaciją apie savo šeimos istoriją. Klausinėjęs giminių, laiškais bendravęs su dviem išgelbėtais žydais, po kruopelytę dėliojantis praeitį.
Įamžinti yra ką: visiems Markevičių šeimos nariams, išskyrus dvi jauniausias dukras, kurios buvo mažametės, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Tiesa, savo kelionę į giminės praeitį V. Markevičius pradėjo nuo ankstesnių laikų. Kuomet Pirmojo pasaulinio karo metais jo senelis su savo tėvu Jokūbu Markevičiumi iki 1917 metų revoliucijos buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. Vėliau prosenelis išvyko į Ameriką, o senelis liko Rusijoje. Ten vedė, susilaukė vyriausios dukros.
Grįžęs iš už Atlanto, V. Markevičiaus prosenelis įsikūrė Trinapolio kaime maždaug 7 kilometrai nuo Subačiaus miesto.
„Nusipirko žemės iš Komaro“, – pasakoja sužinojęs ponas Vidmantas. Kiek tiksliai – neaišku, bet mirus proseneliui V. Markevičiaus senelis Juozapas paveldėjo apie 44 hektarus su pastatais. Taigi su šeima grįžo gyveni į Lietuvą, Trinapolį.
Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius pasiryžęs po krislą surinkti savo giminės istoriją. P. ŽIDONIO nuotr.
Švenčionyse, spalio 18 d. parke prie Menoros pagerbkime ir prisiminkime čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę (pakeistas anksčiau skelbtas laikas)
Jau tapo tradicija, spalio mėnesį sekmadienį susitikti Švenčionyse, parke prie Menoros pagerbti ir prisiminti Švenčionyse gyvenusią gausią žydų bendruomenę, puoselėjusią savitą kultūrą, tradicijas bei tragišką šios tautos likimą. Šį kartą kviečiame atvykti spalio 18d.
Maloniai kviečiame visus atvykti į Holokausto aukų minėjimą Švenčionių miesto parke prie paminklinės Menoros simbolizuojančios Švenčionių Geto ribą. 2020 m. spalio 18 d. 11.00 val.
Renginio pradžia 11.00 val.
11.30 val. Švenčionių kultūros centre filmo „Žydų tauta-Švenčionių krašto istorijos dalis“ premjera. Filme pasakojama Švenčionių krašto žydų istorija, jos pažinimą perteikiančius įvykius ir žmones.
12.00 val. Švenčionių kultūros centre pristatoma Icchako Arado Izraelio ginkluotųjų pajėgų brigados generolo, gimusio Švenčionyse, knyga „Iš mirties slėnio į Siono kalną“
13.30 val. Švenčionėliuose prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos, aukų pagerbimas Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.
Pagarbiai Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro
Susitikimas su knyga Matilda Olkinaitė
„Atrakintas dienoraštis” – tai pirmą kartą iš užmaršties iškylanti poetės kūrybos visuma. Knygą sudaro Matildos dienoraštis, eilėraščiai ir mažoji proza, biografinė medžiaga ir nuotraukos, surinktos iš įvairių valstybinių ir asmeninių archyvų. Kūrybos publikacijas lydi sudarytojo Mindaugo Kvietkausko įvadinis straipsnis, Irenos Veisaitės palydimasis žodis, rašytojos Laimos Vincės esė „Nutildyta mūza”. .
Irena Veisaitė knygoje pasakoja apie Matildos kūrybos atradimą ir išgelbėjimą: „Kai man į rankas pateko Matildos eilėraščių sąsiuvinis, tiesiog fiziškai pajutau: turiu suteikti jai balsą, kad išgirstų kiti. Perskaičiusi jos eilėraščius, supratau, kad ji labai daug ką nujautė ir norėjo būti išgirsta, kalbėti „minioms ir tautoms”.
Sukkot šventė Panevėžio žydų bendruomenėje
Sukkot – Šventė, kada žydai mini išsilaisvinimą iš Egipto vergijos ir kelionę iki Šventosdios žemės. Šventė turi dvi prasmes: kasdieninė – derliaus ir SUKA – iš Hebrajų kalbos – palapinė, iš Egipto išėjusių protėvių laikinas bustas.
2020m. spalio 4d. (sekmadienį) 14 val. PŽB patalpose vyks SUKKOT šventė.
Gerbiami svečiai, nariai, partneriai ir vaikai kviečiami dalyvauti. Vaikų lauks dovanėlės. Jūsų visų lauks vaišių stalas su rudens gėrybėmis.
Dalyvaus Rokiškio liaudies teatras „Nutildyta mūza“, režisierė –vadovė Neringa Dainienė. Pristatys spektaklio ištrauką. Skaitys eilėraščius.
PŽB nariams bus dalijamos apsauginės veido kaukės ir rankų dezinfekavimo priemonės.
Įėjimas 3 eurai.
Laukiame visų su gera nuotaika. Apie dalyvavima prašome pranešti organizatoriams.
PŽB valdybos pirmininkas Gennady Kofman
Šešiems Lietuvos kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos apdovanojimus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina su galingu apdovanojimu
Įteikti apdovanojimai „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Marijus Jacovskis, Birutė Banevičiūtė, Mindaugas Kvietkauskas, Gintaras Grajauskas, Gediminas Gelgotas ir Liubomiras Laucevičius / E. Blaževič/LRT nuotr.
Kultūros ministerijos Baltojoje salėje kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas šešiems Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos kasmet skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanotas ir dailininkas-scenografas Marijus Jacovskis. M. Jacovskis 1996 baigė scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1991 dirba įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose, dalyvauja parodose. 2009 m. už scenografiją V. Jevsejevo spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje
KVIETIMAS
Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje š.m. spalio 4 d. (sekmadienį)
11 val. Švenčionių miesto centriniame parke prie Menoros paminklo.
Po ceremonijos Kultūros centre bus rodomas filmas (trukmė ~30 min) apie Švenčionių žydų prieškario bei pokario gyvenimą.
13 val. aukų pagerbimas masinių žydų žudynių vietoje Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas
Moisiejus Šapiro
Norinčius vykti, prašome registruotis telefonu: (8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė
Autobusas į Švenčionis lauks prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4
Išvykimas 9.30 val.
Holokausto dienos minėjimas Panevėžyje
Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos gyventojai, užsienio žydų palikuonys prisimena šias skausmingas Antrojo Pasaulinio karo tragiškas istorijas. Nužudyta 200 tūkstančių Lietuvos žydų. Staiga nutrauktus gyvenimus, sugriautas šeimas – ne įmanoma užmiršti. Minint šią Lietuvos istorijos tragediją, mes turime pastoviai galvoti, kad kiekvieną gyvybę davė mus DIEVAS ir niekas neturi teisės Jos atimti. Pradedant mitingą kalbėjo Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
„Per Holokaustą Panevėžys neteko tūkstančių miestiečių, iškilių mūsų bendruomenės narių, panevėžiečiai – savo draugų. Neteko, tačiau niekada neužmiršo. Ir šiandien einame gatvėmis, pavadintomis jų vardais, mename jų darbus ir pasiekimus. Mename jų indėlį, kuriant mūsų miesto ir mūsų šalies istoriją. Ne tik čia ir ne tik šiandien – visada atsiminkime Holokausto baisumus, sulaužytus likimus ir netektis. Tegul atmintis išlieka gyva – tik taip būsime tikri, kad tragedija niekada nepasikartos“, sakė miesto meras Rytis Račkauskas per minėjimą, aplankydamas paminklą žydų aukoms atminti „Liūdinti žydų motina“.
Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…
Darbėnų miestelis, įamžintas profesionalaus fotografo Elijahu Bruckaus nuotraukose, nebe toks, koks buvo seniau. Aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, ataidintis vežimų ratų geležimi ir pasagų caksėjimu, paslėptas po storu asfalto sluoksniu…
Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų…
Po dalelę išnešiotos, išardytos raudonplytės sinagogos vietoje, deja, naujas statinys…
Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…
Senosiose žydų kapinėse, Vaineikių gatvės gale, rymo laiko blukinami paminkliniai akmenys…
Dar miestelio centre tebestovi suręsti iš brandžių Bero Lazario lentpjūvėje išpjautų sienojų, viens kitą paremdami, du mediniai susiglaudę čia gyvenusių žydų namai.