IŠSKIRTINIS ŠVEICARŲ ANSAMBLIO PASIRODYMAS LIEPOS MĖNESĮ MUZIEJUJE

Liepos 14 d., 18 val. šveicarų ansamblis „Profeti della Quinta“. koncertą surengs  VGŽIM Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).

Koncerte ,,Saliamono giesmės iš Mantujos“ skambės žydų kilmės ankstyvojo baroko kompozitoriaus Salomone Rossi (apie 1570-1630) ir Elamo Rotemo muzika. S. Rossi tarnavo katalikiškos Gonzagų šeimos dvare Mantujoje kartu su Claudio Monteverdi ir kitais puikiais muzikais. Čia grojo smuiku, kūrė itališko stiliaus vokalinę ir instrumentinį muziką – šiuos aukštos meistrystės pasaulietinius kūrinius labai vertino ir garsios didikų giminės atstovai, ir S. Rossi kolegos. Sykiu S. Rossi ryšiai su Mantujos žydų bendruomene buvo labai artimi. Jis pirmasis sukūrė ir publikavo daugiabalses hebrajiškas giesmes ir psalmes sinagogai – tai buvo nauja ir radikali žydų liturginės muzikos kryptis.

Ansamblį „Profeti della Quinta“ subūrė klavesinininkas, dainininkas ir kompozitorius Elamas Rotemas Izraelio Galilėjos regione. Šiuo metu ansamblis reziduoja Bazelyje (Šveicarija), čia jo nariai tęsė studijas senosios muzikos akademijoje „Schola Cantorum Basiliensis“. 2011 m. ansamblis laimėjo prestižinį Jorko senosios muzikos jaunųjų atlikėjų konkursą. Ansamblis koncertavo Europoje, Izraelyje, Šiaurės Amerikoje, Kinijoje ir Japonijoje, viešėjo žinomuose festivaliuose – Festival Oude Muziek Utrechte, Beethovenfest Bonn Vokietijoje, Londono baroko muzikos festivalyje, surengė pasirodymus Metropoliteno meno muziejuje Niujorke ir Šanchajaus koncertų salėje.

Prieš koncertą senosios muzikos tyrėja, muzikologė dr. Aleksandra Pister pristatys žydų kilmės muzikų padėties savitumus ir tapatybės dilemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Koncertas nėras skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Bilietus galite įsigyti mūsų muziejaus el. parduotuvėje.

multimedia.nara.lt

Nuotraukoje: 1. Stanislavos Žilinskaitės-Prusak ir Isako Prusak vaikai prie savo namo. Iš kairės – Vladimiras Prusak, g.1951, Eduardas Prusak, g.1953, ir Silvija Prusak, g.1947. Oliokminsko miesto mechanikos skyrius, (Олекминск, гормехучасток), Oliokminsko r., apie 1957 m.

ŽYMĖS

Pereiti praeitį

Nuotraukoje: Miško kirtėjai – lietuviai, litvakai, lenkai, rusai, Leningrado srities vokiečiai, suomiai. Delgejus (Дельгей), Oliokminsko r. , 1946 m.

Lietuvos žydaitei Liubai Segalytei (Liuba Segal) buvo beveik 14 metų, kai 1941 m. birželio 14 d. uniformuoti vyrai įsiveržė į jos gimtuosius namus Utenoje. Šeimai liepė per pusvalandį susirinkti svarbiausius daiktus ir jie sunkvežimiu buvo išvežti nežinoma kryptimi. Po ilgos kelionės traukiniais ir baržomis, kur nuo šalčio, ligų ir maisto stygiaus mirė žmonės, Liuba su broliu bei mama buvo išlaipinti atšiaurioje Sibiro ledo žemėje prie Laptevų jūros – Trofimovske. Tėtis kelionės metu buvo atskirtas ir kartu su kitais vyrais dingo Sovietų Sąjungos platybėse, vėliau žuvo Rešiotų lageryje.

1941 m. okupacinė sovietų valdžia, tremdama Lietuvos piliečius, daugiausia taikėsi į elitą – pasiturinčius, intelektualius ar politiškai aktyvius žmones, kurie galėjo labiausiai kenkti totalitariniam režimui. Okupantams buvo visiškai nesvarbu, ar tai lietuvis, ar žydas, ar lenkas. O L. Segalytės šeima į šį kraupų traukinį pateko per klaidą – Segaliai nebuvo nei labai turtingi, nei įtakingi – turėjo nedidelę lentpjūvę ir statybų versliuką. Tačiau naujasis režimas suklydo rinkdamasis Segalių šeimynas Utenoje, ir vietoje kitų, turtingųjų Segalių, ištrėmė Liubos tėvus, brolį ir ją pačią.

Išgyvenusi speigą, badą ir sunkų darbą vienoje baisiausių Sovietų Sąjungos tremties vietų, Liuba su broliu Benseliu į Uteną grįžo 1952 m. Sesė ir brolis po daugiau nei dešimtmečio Utenoje nerado nė vieno pažįstamo žmogaus, visa jų šeima buvo sunaikinta. O kiti Segaliai, kurie dėl Liubos šeimos išvengė tremties, vis tiek buvo nužudyti Holokausto metais.

Tarpukariu Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvavusios didelės, kartais net 50 proc. gyventojų siekusios, žydų bendruomenės buvo visiškai sunaikintos, o Utenoje Liuba tegalėjo pasibelsti į buvusių nuomininkų duris. Nors vieninteliai pažįstami žmonės įsileido, išklausė ir pasikalbėjo, tačiau kambaryje tarsi juodas nebylus tragedijos liudytojas stovėjo mažas medinis staliukas, prie kurio Liubos tėtis mokė jos brolį Benselį rašyti. Susitikimo metu nė viena moteris apie tą staliuką neužsiminė. Tik išeidama Liuba paklausė:

– Ponia Irena, ar aš galiu pasiimti va tą staliuką atsiminimui?

– Imkite, – leido ponia Irena.

L. Segalytė per Uteną ėjo sunkiai lyg per siūbuojantį liūną. Pel liūną išdegintoje, jau svetimoje žemėje, kurioje neliko nieko – tik staliukas rankose.

Po daugybės prašymų, pateiktų okupacinei sovietų valdžiai, Liuba ir jos brolis Benselis buvo išleisti į Izraelį. Į Lietuvą atvykdavo tik kartą metuose – aplankyti Lietuvos žydų kapo.

Lietuviai ir litvakai – patirčių bendruomenė

Bykovo iškyšulys, 1989 metai. Paminklas žydams: „Čia 1942 metais palaidoti žydai, ištremti iš Lietuvos.

Liubos istoriją mums papasakojo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Violeta Davoliūtė. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jeilio universiteto Makmilano Tarptautinių ir regioninių studijų centre vizitavusi mokslininkė gilinasi į XX amžiaus istorines traumas, jų įamžinimą Europoje, socialinę bei kultūrinę Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istoriją, sovietinės kultūros politiką ir nacionalizmą, tapatybės politiką ir sovietinį postkolonializmą. Toronto universitete Kanadoje dr. V. Davoliūtė apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje. Mokslininkė taip pat tiria Lietuvos žydų tremtis į Sibirą.

Dr. V. Davoliūtė bando laužyti daugelio mūsų sąmonėje įsigalėjusius stereotipus, dar nacių bei sovietų suformuotus propagandinius mitus apie Lietuvos žydų bendruomenę, pramanus apie lietuvių ir žydų vienų kitiems tremties metais neva padarytas skriaudas.

Išklausiusi daugybę Lietuvos žydų pasakojimų apie tremtį į Sibiro gilumą kartu su lietuviais, dr. V. Davoliūtė bendroje lietuvių ir litvakų istorijoje išryškina daug užmirštų ir kitų režimų ištrintų akcentų.

„Kalbėdami apie istoriją mes labai dažnai supriešiname istorines patirtis ir kišame apibendrinimus ten, kur jų visiškai nereikia. 1941 m. Sibiro tremtinių patirtis – erdvė, kurioje reikėtų ieškoti pozityvaus, teigiamo bendruomeniškumo“, – teigia istorijos tyrėja.

Anot mokslininkės, tremtinių liudijimuose ir atsiminimuose kaip tik kalbama apie vieningumą ir humanizmą, o ne susipriešinimą ir skriaudas. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kartu žmonės siekė išgyventi kaip bendruomenė. Etniniai skirtumai tarp lietuvių ir žydų tapo visiškai nereikšmingi, liko tik žmogiškosios vertybės. Ištremtieji dalinosi tuo, ką turėjo, gelbėjo vieni kitų vaikus. Sibire išnyko klišės godus žydas ar geras lietuvis. Daug svarbesnį vaidmenį vaidino toks aspektas kaip regioninė tapatybė – anykštėnai, raseiniškiai, lazdijiškiai.

„Mano respondentai – Lietuvos žydai – moka tas pačias dainas, kurias dainavo visi lietuviai: „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten sušils krūtinė, atgaivins jausmus…“ – tremtinių dainas atsimena dr. V. Davoliūtė.

Kančių lyginimas ir pamatinė trauma

Antrasis pasaulinis karas buvo žiaurus – o litvakų istorija iš tiesų išskirtinai tragiška. Kaip turtingi, išsilavinę, emancipuoti bendruomenės nariai jie dar 1941 m. birželį kartu su visais sovietų valdžiai užkliuvusiais Lietuvos piliečiais buvo tremiami į Sibirą. Šios istorijos tyrinėtojai sutaria, kad žydų į Sibirą kartu su lietuviais ir kitų tautybių piliečiais buvo ištremta proporcingai tiek, kiek tuo metu jų gyveno Lietuvoje. Iš viso 1939–1941 m. vienaip ar kitaip represuota iki trijų tūkstančių litvakų, apie du tūkstančius jų atsidūrė Sibire.

Tą patį 1941 m. birželį, po dešimties dienų, Lietuvos žydai žuvo nuo įsiveržusių nacistinės Vokietijos kareivių ir jiems prijautusių Lietuvos piliečių rankų. Prasidėjo nacių okupacija ir Holokaustas, sunaikinęs 96 proc. Lietuvos žydų bendruomenės.

Dr. V. Davoliūtė pripažįsta, kad kontekstas litvakams Antrojo pasaulinio karo metais buvo ypač nepalankus ir galimybės išgyventi buvo minimalios, tačiau mokslininkė nenori išskirti Lietuvos žydų kančių.

„Čia prasideda kančių lyginimas. Kieno kančia didesnė? Kieno skausmas didesnis? Man tokia perspektyva nepriimtina. Manau, kad kiekvieną istorinį reiškinį reikia analizuoti atskirai. Be abejo, atsižvelgiant į kontekstą, bet jokiu būdu ne bandant lyginti moraliniu ar etiniu aspektu, nes tai nuves prie absurdiškų išvadų.“

Antra vertus, šio laikotarpio istorijos tyrėja išlieka nuosekli vertindama ir lietuvių tremtis į Sibirą bei norą šią kolektyvinę traumą paversti tapatybės pagrindu.

„Esi lietuvis todėl, kad kentėjai. Vaikai bei vaikaičiai ar provaikaičiai bus lietuviai dėl to, kad mes – kankinių bendruomenė. Mokslininkai tai vadina pamatine trauma. Ji sureikšminama tam, kad būtų sustiprinti kolektyvinės tapatybės pagrindai, o taip dažnai atsitinka realiai ar potencialiai susiskaldžiusioje, susipriešinusioje bendruomenėje.“

Birželio 10 d. nuo 16 val. iki 20 val. kviečiame nemokamai aplankyti tą dieną atidaromą A. Skliutauskaitės darbų parodą „Piešiniai be pavadinimų“. Nuo 16 val. iki 19 val. su lankytojais bendraus dailininkė A. Skliutauskaitė, dizainerė ir parodos kuratorė Aleksandra Jacovskytė.

Vilkaviškio žydai. Nuotrauka iš Ralfo Selendžerio archyvo.

SANTAKA Vilkaviškio krašto  laikraštis apie Šmariahu Pustapetskį – žmogų legendą.

Šmariahu Pustapetskis.

Parengta istoriko Antano ŽILINSKO.

Apie ką tik išleistą knygą pirmasis pranešė profesorius P. Fridberg

Knygos autorius L.Machlis, atvėrė nuostabiausius žydų tautos kultūros puslapius.

„Nuo Lazdijų iki Holivudo: Josepho Achrono fenomenas“

Paskaita skirta Josepho Achrono 135 gimimo metinėms.

Lazdijuose gimęs smuikininkas vunderkindas ir kompozitorius Josephas Achronas (1886–1943), nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Sankt Peterburgo, Gardino, Kijevo, Berlyno ir kitų Europos miestų klausytojus, vėliau griežęs garsiojoje Niujorko Carnegie Hall salėje ir galiausiai tapęs žinomu Niujorko ir Los Andželo menininku, Lietuvoje yra dar mažai žinomas. Jis artimai bendravo su Jascha Heifetzu ir Arnoldu Schoenbergu, scenoje būdavo itin kuklus, o savo žymiausią ir populiariausią kūrinį – „Hebrajiškąją melodiją“ – sukūrė vos per pusvalandį.

Ar religinga šeima palaikė jaunojo virtuozo kelią, ką J. Achronui padovanojo caro Nikolajaus II motina, koks J. Achrono indėlis į tautinės žydų profesionaliosios muzikos kūrimą, ir kitas įdomybes sužinosite dr. Kamilės Rupeikaitės paskaitoje „Nuo Lazdijų iki Holivudo: Jopseho Achrono fenomenas“, gegužės 25 d. 15 val.

Prisijungimo nuoroda:

https://us02web.zoom.us/j/8276…

Prisijungimo duomenys: 827 6184 5730; slaptažodis: 699654.

Gegužės 18 d., minint tarptautinę muziejų dieną nuo 12 val. iki 20 val.kviečiame nemokamai aplankyti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (Naugarduko g. 10/2) ekspozicijas. Tai paskutinė parodos „Boris Schatz: Izraelio meno tėvas iš Varnių” eksponavimo diena ir paskutinės „Knygos ant medžių neauga: išsaugoti ir perduoti atmintį” eksponavimo savaitės (2021- 05 – 30).

Gegužės 18 d. kviečiame:

pažinti interaktyvų bei pažintinį Samuelio Bako kelio maršrutą Vilniuje.Galutinė maršruto stotelė – Samuelio Bako muziejus: apsilankiusiems visas keturias stoteles ir užsukusiems į Samuelio Bako muziejų lauks specialūs prizai! Dovanos atiteks tiems, kurie savo išmaniajame telefone parodys žaidimo rezultatą gautą paskutinėje maršruto stotelėje. (Prizai jūsų lauks IV Samuelio Bako kelio maršruto stotelėje, VGŽIM Samuelio Bako muziejuje, Naugarduko g. 10/2, bilietų kasoje).

Pavienių lankytojų lauks ir į klausimus atsakys: Samuelio Bako kūrybos ekspozicijoje:

17.00-18.00 val. Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė;

Parodoje „Boris Schatz: „Izraelio meno tėvas” iš Varnių”;

18.00-19.00 val. Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja, parodos kuratorė dr. Jolanta Širkaitė.

David Harris is the CEO of the American Jewish Committee (AJC)

Amerikos žydų komitetas ragina remti izraeliečius, kuriems gresia mirtinos „Hamas raketos“

Atviras laiškas Trevorui Nojui

2021 m. Niujorkas. Šis straipsnis buvo atspausdintas „The Times of Israel“.

Aš ką tik žiūrėjau jūsų 10 minučių trukmės monologą apie Izraelio ir „Hamas“ konfliktą jūsų populiarioje televizijos programoje „The Daily Show“ (gegužės 11 d.).

Atvirai sakant, žiūrėti nebuvo lengva. Tiesą sakant, aš bandžiau  įsijungti į pokalbį ekrane, bet, aišku, nesėkmingai, todėl nusprendžiau jums parašyti šį atvirą laišką.

Jūs gana sumaniai suformulavote savo komentarus siūlydamas, kad ten būtų konkuruojančių naratyvų, priklausomai nuo to, kas kalbėjo ir pateikė savo istorijos versijas pradžioje.

Ir tada, tarsi netyčia atsirado smalsus trečiasis asmuo, jūs įbridote į diskusijas, iš esmės priskirdamas sau tam tikrą moralinį pasitikėjimą dėl savo „ne kovotojo“ statuso.

Tačiau mes dar netapome visiškai  be tiesos gyvenančia visuomene,  bent jau tikiuosi, kad taip yra, kai faktai nebeegzistuoja ir nuomonės valdo dieną, ypač kai katapultuojasi į viešąją erdvę kaip turintis įžymybės statusą ir susižavėjusių pasekėjų legionus..

Pavyzdžiui, kai teigiate, kad britai atėmė žemę iš palestiniečių, ne visai teisinga.

Tiesą sakant, britai atėmė žemę iš šimtmečius ten valdžiusių turkų osmanų. Palestiniečiai niekada neturėjo savo suverenios valstybės. Žydai, beje, tai padarė, nors romėnai nugalėjo beveik prieš 2000 metų.

Bet norint pasistūmėti į priekį, šis konfliktas, kurio esmė, yra du konkuruojantys nacionaliniai judėjimai, ir vienintelis logiškas būdas jį išspręsti yra susitarti derybose – dvi valstybės, dvi tautos.

Žinoma, paprasčiau pasakyti nei padaryti, ir čia mes kalbėtume įrodinėdami faktus, o ne tiesiog demonstruodami asmenines nuomones. JT rekomendavo būtent tokį dviejų valstybių susitarimą jau 1947 m. Jį priėmė žydai, arabai atmetė.

1948–1967 m. Vakarų Krantas, rytinė Jeruzalė ir Gaza buvo arabų, o ne žydų rankose. Palestinos valstybė galėjo būti sukurta bet kuriuo metu. Taip nebuvo.

2000 m. Izraelis, prie kurio prisijungė prezidentas Billas Clintonas, pasiūlė perspektyvų dviejų valstybių susitarimą palestiniečiams (beje, vienas iš kelių pasiūlymų per pastaruosius 20 metų). Jie atsisakė. Tai nėra mano, bet Clintono išvada, kaip aprašyta jo autobiografijoje „Mano gyvenimas“.

Tada mes einame toliau 2005 m., kurie tiesiogiai susiję su jūsų monologu. Izraelis vienašališkai išvedė savo pajėgas ir naujakurius iš Gazos, suteikdamas vietos gyventojams pirmąją galimybę istorijoje valdyti savo žemę, ko Osmanų Turkija ir Egiptas niekada nedarė. Iki 2007 m. Palestinos savivaldą užėmė „Hamas“, tiesiog perėmė kontrolę. Nuo to laiko ,,Hamas” negailestingai išlaiko valdžią iki šiol.

Kas iš tikrųjų yra „Hamas“ – tai esmė, kurią praleidai pasirinkdamas kalbėti apie Artimuosius Rytus?

Tai teroristinė organizacija. Tai nėra asmeninis požiūris. Tai oficialus JAV ir 27 narių Europos Sąjungos ženklinimas.

Koks yra „Hamas“ tikslas, ir vėl trūksta jūsų komentarų?

Izraelio sunaikinimas ir pakeitimas islamistiniu režimu. Taip dažnai įvardinami ir gerai dokumentuoti „Hamas“ lyderių jausmai.

Taigi jūs praleidote šiuos aktualius faktus – smurtas yra „Hamas“ esmė, jo doktrinos tikslas arba, tiesą sakant, jo susiskaldymas su Palestinos savivalda, ir nulis kalbų apie dabartinį konflikto raundą, žvelgiant į tai visų pirma iš galios  santykių perspektyvos .

Jūs apgailestaujate dėl disbalanso, teigdamas, kad tai nėra „sąžininga kova“, nes Izraelis yra stipresnė šalis.

Palyginate žuvusiuosius, paprastai nurodydami, kad didesnei pusei kažkaip automatiškai suteikiamas aukos statusas.

Jūs net bandote pasiūlyti „Hamas“ veiksmų motyvus, nurodydami grėsmę, iškeldinant keturias palestiniečių šeimas Jeruzalėje, nepastebėdami, kad tai yra senas teisinis klausimas Izraelio teismų sistemoje.

Jūs teigiate, kad Izraelis sukėlė „Hamas“ įniršį priekabiaudamas prie musulmonų per Ramadaną, o tai visiškai neteisingas faktų pateikimas, jau nekalbant apie tai, kad Izraelis ne kartą labai stengėsi apsaugoti visų tikėjimų garbinimo teisę – tai nutinka gana retai pasaulio religijos klausymuose.

Aiškiai pasakykime: „Hamas“ užsidegimas Izraeliu yra nuolatinis, kaip ir jo tikslas – vieną dieną dominuoti tarp palestiniečių savo ištikimybe ne tik Gazoje, bet ir rytinėje Jeruzalės dalyje bei Vakarų Krante, tai jo didesnė strategijos dalis.

Ir jūs net bandote palyginti situaciją su savo vaikyste, primindami, kad mama jums liepė netrukdyti savo jaunesniems broliams ir seserims, net kai jie provokuotų, nes buvote didesnis ir stipresnis.

Atsiprašau, bet jūsų jaunesnieji broliai ir seserys neplanavo žmogžudystės ir niokojimo bei visuomenės siautėjimo.

Nepaisote tikrosios „Hamas“ prigimties, fakto, kad per metus jis šaudė tūkstančius raketų, statė tarpvalstybinius teroro tunelius, grobė izraeliečius ir atsisakė Gazos ruožo, kad sutelktų dėmesį į Izraelio nuostolius.

Jūs menkinate milijonus izraeliečių, skubėdami bombarduoti slėptuves, jie rūpinasi pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis ir guodžia traumuotus vaikus, nes raketos šiandien skrieja virš galvos ir gali smogti bet kur, net ir turint priešraketinę “Geležinio skydo” sistemą.

Jūs pagirtinai nerimaujate dėl vaikų, tačiau nepaisote palestiniečių vaikų ugdymo ciniško „Hamas“ režimo rankose, žinant, kad jaunų aukų vaizdai pakeis visą istoriją tiems, kurie mato tik nuotraukas, o ne kontekstą.

Jūs apeinate pagrindinį klausimą – ką Izraelis turėtų daryti tokiomis aplinkybėmis, kai jūsų motinos patarimai jums atrodo visiškai atitrūkę nuo blaivios tikrovės, su kuria susiduriama? Ką darytų bet kuri šalis, kai tradiciniai diplomatijos įrankiai – nuo konfliktų valdymo iki konfliktų sprendimo neturi šansų, susidūrus su ideologiniui ir teologiniu „Hamas“ valdymu?

Galiausiai leiskite man pabrėžti vieną dalyką. Aš nelaikau šio konflikto kaip paprastų nesibaigiančių diskusijų, įrodančių, kad viena pusė yra teisi, o kita – neteisi. Visai ne. Mano dešimtmečius trunkantis dalyvavimas regione, daugybė mano kelionių į Izraelį ir arabų pasaulį, įskaitant Palestinos teritorijas, turi vieną pagrindinę svajonę – taiką, taikos išlaikymą.

Manau, kad to laukia didžioji dauguma izraeliečių, tarp jų mano ir žmonos artimųjų šeimos nariai. Nuo pat 1948 m. Jie nėra patyrę nei vienos ramybės dienos, nei savo šeimose, išgyvenusių Holokaustą, nei kaip pabėgėliai iš komunizmo ar būdami iškeldinti kaip aukos iš arabų šalių.

Izraelis nebuvo atgimęs po nuolatinių konfliktų Tai, kad šešios arabų šalys dabar turi normalius ryšius su Izraeliu, yra galingas priminimas, kad taika yra pasiekiama ir kad Izraelis labai siekia partnerių.

Vieną dieną taika bus įgyvendinta, meldžiuosi su palestiniečiais. Bet tai neįvyks tol, kol „Hamas“ valdys Gazą, laikysis savo genocidinių tikslų ir geranoriški žmonės užsienyje manys, kad jis yra konflikto auka, deja, jo paties sukurtas.

David Harris – Amerikos žydų komiteto (AJC) generalinis direktorius

DElfi.lt

Dalia Plikūnė 2021 m. gegužės 11 d. 

Lietuva turi puikiai išvystytas biotechnologines kompanijas ir yra pasiruošusi vystyti įvairius biotechnologinius procesus; apie tai reikia aiškiai pasakyti visai Europai, sako įmonės „Northway Biotech“ valdybos pirmininkas Vladas Bumelis po susitikimo su Ekonomikos ir inovacijos ministerijos delegacija.

Verslininkas patikslino, kad neturi mintyje planų kurti lietuviškos vakcinos. „Nepasakykite, kad savo sukūrėme, turėtume kooperuotis su tuo, kuris turi sukūręs ir kuriam trūksta gamybinių pajėgumų daryti daugiau.

Aš tikrai nekursiu, reikia būti baisiai turtingam, kad sukurtum. Ar žinote, kiek „Pfizer’iui“ davė valstybė, kad sukurtų vakciną?  Vieną milijardą“, – kalbėjo V. Bumelis.

Verslininkas dėkojo ministerijai, kad parodė dėmesį. „Kartais man susidaro įspūdis, kad mes, lietuviai, patys nelabai žinome, ką turime ir ką esame išvystę. Tokie susitikimai ir jūsų dėmesys padeda suprasti, kad turime puikią aukštųjų technologijų pramonę ir gerai išvystytas biotechnologines kompanijas. Esame pasiruošę vystyti įvairius biotechnologinius procesus, o kovidinių vakcinų gamyba yra biotechnologinis procesas“, – sakė V. Bumelis.

„Turime aiškiai pasakyti visai Europai, kad turime galimybių, galime plėstis ir judėti į priekį“, – kalbėjo V. Bumelis.

„BioNTech“ pastatys Pietryčių Azijoje naują vakcinų gamyklą.