Druskininkuose vykusiame LŽB Limude vieną įdomiausių paskaitų skaitė rabinas Boruch Gorin (Rusija). Tema: „Nelaisvas Baševis Singeris. Apie tai kodėl Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui“.
Gorin yra „Lechaim“ žurnalo ir leidyklos ‚Knyžniki“ vyriausias redaktorius. Šiuo metu žurnalas leidžiamas ne tik popieriuje (tiražas apie 7 tūkst.), bet ir internetu, kur jį skaito 80 tūkst. prenumeratorių. Žurnalą prenumeruoja skaitytojai visame pasaulyje, Amerikoje, Europoje, Izraelyje ir kitose 75 valstybėse. „Lechaim“ vyr. redaktorius jį pristato kaip langą į šiuolaikinį žydų pasaulį, jame rašoma apie istoriją, religiją ir žydų tautos šiandienos gyvenimą. Žurnalas leidžiamas rusų kalba. Naujienose būna tekstų ir apie Lietuvos žydus. Prieš kurį laiką rašyta apie Niujorke gyvenusį rašytoją vilnietį Chaimą Grade (1910 m. balandžio 4 d. Vilniuje – 1982 m. balandžio 26 d. Niujorke, JAV) – vieną žymiausių rašytojų jidiš kalba. Mirus jo žmonai, namuose buvo surasti Ch. Grade nepublikuoti rankraščiai, pasak ekspertų, po poros metų skaitytojų laukia stebuklas. Jis rašė apie Vilnių.
Boruchas Gorinas – intelektualus pasakotojas, auditorijai pateikęs daug žinių apie Baševį Singerį – garsiausią Lenkijos žydų rašytoją pasaulyje, Nobelio premijos laureatą, rašiusį jidiš kalba. Pasak B. Gorino, yra du gerai žinomi, jidiš kalba rašę kūrėjai: Šolomas Aleichemas ir Baševis Singeris.
Singeris – „ jidiš lende“ rašytojas, rašęs apie Lenkijos žydų gyvenimą iki Holokausto. Žmogus, gavęs turtingą literatūrinį paveldą, parašęs daug knygų, skirtingai nuo savo brolio, išgarsėjusio kur kas anksčiau, tačiau anksti mirusio. Singerių šeima buvo unikali, – sudėtinga būtų rasti kitą panašią. Trys vaikai ir visi žinomi revoliucingi, talentingi rašytojai. Sesuo Ester – pirmoji moteris, žinoma rašytoja, jidiš kalba kūrusi meninę prozą. Du broliai Singeriai: Israelis Josifas Singeris ir Isakas Singeris (slapyvardis Baševis), sunku pasakyti, kuris iš jų buvo talentingesnis.
Ypatinga išsilavinusių žydų šeima – tėvas rabinas gražuolis, įdomus pasakotojas, mama aristokratė, racionali moteris. Šeima gyveno aškenazių žydų lūžio laikotarpiu, kai griuvo nusistovėjusios tradicijos.
Emigravęs į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą, pradėjo dirbti „The Jewish Daily Forward“ laikraštyje, kuriame ėmė publikuoti savo romaną – sagą apie Lenkijos žydų šeimą.
Baševio Singerio didžiausias nuopelnas – plačiai aprašytas Lenkijos žydų gyvenimas. Jis rašė po karo tarsi nebūtų įvykęs Holokaustas.
Gorinas savo paskaitoje kalbėjo, kad „žydams sunku rašyti apie žuvusius kaip apie šventuosius, bet šiuo atveju glūdi viena bėda – šventieji mums ne visiškai suprantami, todėl jie ir yra šventieji. Baševis Singeris mums parodė sunaikintą civilizaciją ir tokius žmones kaip mes patys iki Katastrofos. Skaitydami jaučiame ne kitą civilizaciją, bet mūsų pačių civilizaciją, kuri galėjo pakeisti pasaulį į geresnį…
Sakoma, jei iki šiol nerandami vaistai nuo vėžio, tai tik todėl, kad vaistų išradimai sudegė Osvencime. Tūkstančiai talentingų žmonių, gabių mokslininkų, civilizacijos nešėjų žuvo per Katastrofą. B. Singerio kūriniai skamba kitaip, kai mes ateiname į masinių žudynių vietą, lankome ištuštėjusius žydiškus kvartalus ir miestelius. Jis didis rašytojas, nes labai sunku aprašyti savąjį pasaulį, kuris tarsi niekur nedingo, jis tebėra, tragiškos baigties tarsi nebūta“- pasakojo B.Gorinas.
Baševio Singerio jidiš kalbos įgūdžiai buvo jo pasididžiavimas. Kartą jis supyko, kai „Forward“ redaktorius bandė jam patarti kaip rašyti. “Nebandykite mokyti manęs jidiš!”- B. Singeris šaukė: “Žinau, kaip rašyti jidiš!”
Tėvas rabinas norėjo jį matyti rabinu. Bet būdamas 20-ies B. Singeris priėmė svarbų sprendimą: jis atsisakė religinių studijų ir tapo pasaulietiniu rašytoju. Žengti šį žingsnį, jį įtakojo vyresnysis brolis Izraelis Josefas Singeris, jau būdamas garsus rašytojas.1935 m. susirūpinęs dėl didėjančio nacizmo grėsmės ir blogėjančių Lenkijos žydų gyvenimo sąlygų, Baševis išvyko į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno brolis.
Niujorke „Forward“ pradėjo spausdinti jo romaną „Moskatų šeima“ mažomis dalimis kaip serialą, tai truko pusantrų metų. Kūrinys „Moskatų šeima“ išgarsėjo kaip rimtas Centrinės Europos žydų šeimos gyvenimo romanas; jame rašoma apie tai, kaip Lenkijoje per 50 metų iki Antrojo pasaulinio karo smuko gerai gyvenančios žydų šeimos reikalai. Knyga „Moskatų šeima“ 1945 m. išleista jidiš kalba, autorius ją skyrė 1944 m. mirusio brolio atminimui. 1950 m. Buvo išleistas vertimas į anglų kalbą.
Net ir po dešimtmečių Jungtinėse Amerikos Valstijose B. Singeris rašė ir kalbėjo jidiš. Jo kūriniai pasirodydavo jidiš kalba, o po to buvo verčiami į anglų k. Rašytojas pats atidžiai stebėdavo vertėjų darbą ir visus vertimus smarkiai cenzūruodavo, išmesdamas spalvingiausias jidiš gyvenimo kultūros vietas, sakydamas, kad vis tiek skaitytojui anglų kalba žydiškumo grožio ir išsireiškimų nuotaikos spalvigumo, neįmanoma perteikti.
Skaitytojai turėtų žinoti, kad dauguma B. Singerio knygų, išleistų įvairiose šalyse buvo ir yra verčiamos iš anglų kalbos, o ne iš originalo jidiš kalba, todėl jos netenka pusės vertės. Norintys pažinti Baševio Singerio kūrybą, turėtų ieškoti jo knygų, verstų iš jidiš.
Apie Baševį rašoma, kad buvo kuklus žmogus, turintis nepriekaištingą savo gyvenimo stilių: jam patiko dėvėti paprastus verslo kostiumus, pirmenybę teikė pieno restoranams, rašytojų barams. Jo gyvenimą pagyvino aistra metafizikai.
1978 m. gruodžio mėn. B. Singeriui buvo sutekta Nobelio premija. Ją atsiimdamas, nustebino Stokholmo auditoriją, kreipdamasis jidiš kalba. Paskelbdama apie premiją, Švedijos akademija taip pat pagerbė jidiš kalbą šiais žodžiais: “a loshon fun golus, ohn a land, ohn grenitzen, nisht gshtitzt fun kein shum meluchoch” — “kalba tremtyje, be savo šalies, be sienų ir nepalaikoma jokios vyriausybės“.