Liepos 12-ąją Europa minėjo Alfredo Dreyfuso dieną. Ji skirta žydų kilmės prancūzų karininko, kurio neteisėtas nuteisimas už tariamą valstybės išdavystę tapo vienu ryškiausių šiuolaikinio antisemitizmo simbolių, atminimui. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, Europa įsitikinusi, kad Dreyfuso byla jau priklauso istorijai – tai priminimas apie įveiktus prietarus ir išmoktas pamokas. Vis dėlto nemaloni tiesa yra ta, kad, nors forma pasikeitė, daugelis pagrindinių modelių išliko tie patys.

Šaltinis: The Jerusalem Post
Nuotraukoje – EŽK vadovas Moshe Kantorius, EŽK nuotr.

Šiandien Europos žydams kylantys iššūkiai nebėra panašūs į XIX amžiaus pabaigos antisemitizmą. Jis retai reiškiasi primityviomis rasinėmis teorijomis ar atvirais neapykantos pareiškimais. Vis dažniau antisemitizmas slepiasi po politinių lozungų, aktyvizmo ir socialinio teisingumo retorika. Dėl to jį ne visada lengva atpažinti, tačiau jo daroma žala gali būti ne mažesnė.

2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytos žudynės ir po jų kilęs karas iš esmės pakeitė antisemitizmo padėtį Europoje. Tai, kas prasidėjo kaip pasipiktinimas konfliktu Artimuosiuose Rytuose, netrukus persikėlė į Europos gatves, universitetų miestelius, darbo vietas ir socialinius tinklus. Pernelyg dažnai išnykdavo riba tarp Izraelio Vyriausybės politikos kritikos ir Europoje gyvenančių žydų.

Būtent tai, ko gero, yra didžiausias pokytis. Vis dažniau Paryžiuje, Berlyne, Briuselyje ar Londone gyvenantys žydai vertinami ne pirmiausia kaip Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ar Jungtinės Karalystės piliečiai, bet kaip Izraelio atstovai, iš kurių tikimasi atsakomybės už įvykius, vykstančius už tūkstančių kilometrų. Kolektyvinės atsakomybės principas – vienas seniausių istorijoje gyvuojančių prietarų – sugrįžo nauju pavidalu.

Žydai išskiriami taip, kaip nėra išskiriama nė viena kita Europoje gyvenanti religinė, etninė ar tautinė bendruomenė, siejama su kuriuo nors iš dešimčių šiuo metu pasaulyje vykstančių konfliktų.

Statistika tik patvirtina tai, ką daugelis žydų bendruomenių jau seniai patiria kasdienybėje. Daugelyje Vakarų demokratinių valstybių užfiksuotas rekordinis antisemitinių incidentų skaičius. Daugelis žydų vengia viešai demonstruoti savo tapatybę, atsisako dalyvauti viešuose renginiuose arba gerai pagalvoja prieš atvirai pasakydami, kad yra žydai. Daugeliui saugumas tapo nebe išskirtine atsargumo priemone, o nuolatine kasdienio gyvenimo dalimi.

Ne mažiau nerimą kelia ir pačios kalbos kaita.

Žodis „sionistas“, reiškiantis žmogų, tikintį žydų tautos teise į apsisprendimą savo istorinėje ir gimtojoje tėvynėje, buvo pasisavintas antisemitų ir vis dažniau vartojamas kaip žodžio „žydas“ pakaitalas.

Žydų studentai, akademikai, menininkai, gydytojai ir verslininkai neretai tampa išpuolių taikiniu nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų ar asmeninio ryšio su Izraeliu. Tai, kas anksčiau būtų buvę nedelsiant atpažinta kaip antisemitizmas, šiandien dažnai pateikiama kaip visiškai priimtinas politinis diskursas.

Universitetai tapo viena pagrindinių šios kovos erdvių. Demokratinėje visuomenėje diskusijos apie Izraelį ir Gazą yra visiškai teisėtos. Tačiau bauginimas – ne. Visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje daugelis žydų studentų praneša apie patiriamą priekabiavimą, žydiškų renginių trikdymą ir spaudimą vien dėl savo tapatybės. Kai bauginimas pakeičia diskusiją, universitetai neištesi savo pačių įsipareigojimo ginti akademinę laisvę ir laisvą minties raišką.

Skaitmeninis pasaulis šias tendencijas dar labiau paspartino. Socialiniai tinklai skatina pasipiktinimą, sudėtingus konfliktus paverčia supaprastintomis moralinėmis priešpriešomis ir leidžia sąmokslo teorijoms bei neapykantai plisti neįtikėtinu greičiu. Memai, šūkiai ir užkoduotos žinutės dažnai pasiekia milijonus žmonių dar nespėjus pasirodyti faktams, o algoritmai kur kas veiksmingiau sustiprina emocijas nei skatina niuansuotą diskusiją.

Istorija primena, kad antisemitizmas retai kada lieka problema, paliečiančia vien tik žydus. Jis nuolat buvo vienas pirmųjų perspėjančių ženklų apie platesnį demokratijos nuosmukį. Visuomenės, kurios toleruoja vienos mažumos dehumanizavimą, tuo paprastai nesustoja. Pliuralizmo silpnėjimas, sąmokslo teorijų normalizavimas ir politinio smurto pateisinimas galiausiai kelia grėsmę visiems.

Todėl Alfredo Dreyfuso diena neturėtų būti vien istorinės neteisybės prisiminimas. Ji turėtų tapti proga paklausti, ar Europa geba atpažinti perspėjamuosius ženklus dar prieš jiems tampant įsišaknijusia tikrove.

Atsakas negali apsiriboti vien teisėsauga ar įstatymais, nors abu šie instrumentai išlieka labai svarbūs. Lemiamas mūšis bus dėl jaunosios kartos.

Šiandien jauni žmonės didžiąją dalį savo supratimo apie pasaulio įvykius formuoja ne klasėse ar skaitydami laikraščius, o socialiniuose tinkluose, žiūrėdami trumpus vaizdo įrašus, sekdami nuomonės formuotojus ir dalyvaudami interneto bendruomenėse. Būtent čia gimsta pasakojimai, formuojasi tapatybės, o prietarai arba įsišaknija, arba yra paneigiami. Jeigu demokratinės visuomenės neįsitrauks į šias erdves, susidariusį vakuumą užpildys ekstremizmas, dezinformacija ir neapykanta.

Todėl švietimas turi peržengti vien Holokausto atminimo ribas. Jauni europiečiai turi išmokti atpažinti, kaip senieji prietarai prisitaiko prie šiuolaikinės kalbos, kaip veikia kolektyvinės kaltės principas ir kodėl demokratinė visuomenė privalo ginti mažumas net ir konfliktų metu.

Kartu Europa turėtų investuoti į ne mažiau ambicingą tikslą – XXI amžiaus abraominės partnerystės kūrimą.

Užuot leidus ekstremistams skaldyti žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenes, vyriausybės, religijų lyderiai, švietimo įstaigos ir pilietinė visuomenė turėtų kurti ilgalaikes partnerystes, skirtas kovai su visų formų neapykanta.

Tokia partnerystė nepanaikintų politinių nesutarimų dėl Artimųjų Rytų – ir neturėtų jų panaikinti. Tačiau ji įtvirtintų paprastą, bet gyvybiškai svarbų principą: nesutarimai niekada neturi virsti kitos žmonių grupės dehumanizavimu.

Bendros švietimo programos, jaunimo iniciatyvos, skirtingų bendruomenių mainai ir koordinuotas atsakas į neapykantos nusikaltimus gali padėti sukurti tokius tarpusavio ryšius, kuriuos ekstremistams būtų gerokai sunkiau sugriauti. Jauni žmonės, augantys ir bendradarbiaujantys nepaisant religinių ar kultūrinių skirtumų, tampa kur kas atsparesni baime ir susipriešinimu grindžiamiems naratyvams.

Dreyfuso byla Europą išmokė, kokį pavojų kelia situacija, kai išankstinis nusistatymas prisidengia teisingumo vardu. Šiandienos iššūkis kitoks savo forma, tačiau toks pat savo esme. Ir vėl visuomenė tikrinama, ar ji sugeba atskirti teisėtą politinį nesutarimą nuo kolektyvinės neapykantos, nukreiptos prieš visą tautą.

Prisiminti Alfredą Dreyfusą yra svarbu. Tačiau dar svarbiau užtikrinti, kad Europa nesudarytų prielaidų atsirasti naujai Dreyfuso bylų kartai.