Rūdiškės – nedidelis Trakų rajono miestas, pro kurį daugelis pravažiuoja nė nesusimąstydami, slepia sudėtingą ir skaudžią istoriją. XIX amžiuje geležinkelis čia atvedė verslus ir gausią žydų bendruomenę, o Holokaustas ją beveik visiškai sunaikino. Šiandien vietos gyventojai, mokytojai ir iš čia kilusių šeimų palikuonys siekia atkurti nutrūkusią atminties giją – per pasakojimus, iniciatyvas ir kasdienius darbus.

Šaltinis: Beatričė Bankauskaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt

Iš Vilniaus į Alytaus rajoną važiuojantiems keliautojams Rūdiškės dažnai tėra stotelė kelyje – miestelis su geležinkelio stotimi, pagrindine aikšte, mokykla ir parduotuvėmis. Tačiau už šio ramaus vaizdo slypi daugiasluoksnė istorija. Pasak lietuvių kalbos mokytojos Loretos Masienės, Rūdiškės išsiskiria tuo, kad kūrėsi ne prie vandens telkinių, kaip dauguma miestelių, o prie geležinkelio.

„Tai buvo pirmasis geležinkelis Lietuvoje – Sankt Peterburgas–Varšuva. Prie jo ir prie Geležinės upės pradėjo formuotis Rūdiškės“, – pasakoja ji, rodydama istorizmo stiliaus geležinkelio stotį.

Geležinkelio miestas ir nutylėta tragedija: kaip Rūdiškėse atgaivinama žydų istorija | B. Bankauskaitės / LRT nuotr.

Geležinkelio atsiradimas XIX amžiaus viduryje tapo impulsu miestelio augimui. Prie stoties iškilo pirmieji namai, kūrėsi verslai, o kartu su jais – ir žydų bendruomenė. Vienas pirmųjų žydų, atvykusių gyventi į Rūdiškes, buvo Izraelis Radunskis. Jo anūkas Saulis Radunskis, daugiau nei dešimtmetį tyrinėjantis šeimos istoriją, pasakoja, kad prosenelis atvyko tuo metu, kai čia buvo tiesiamas geležinkelis

„Jis pastatė arbatinę, kuri laikoma pirmuoju tikru verslu mieste. Kai atsirado stotis, žydai pradėjo čia migruoti“, – sako Saulis.

Radunskių šeima Rūdiškėse ir Vilniuje vystė kelis verslus – nuo arbatinės iki miškininkystės. Šeimos miškas iki šiol išlikęs, o jo reikšmė Saulio atmintyje ypatinga.

„Daugelis tėčio pasakojimų buvo apie šį mišką – vilkus, elnius, uogas, grybus. Tik nuvykęs ten pats galėjau visa tai įsivaizduoti“, – pasakoja jis. Vaikystę Saulis praleido Pietų Afrikos Respublikoje ir Zambijoje, todėl lietuviškas peizažas jam ilgai buvo tik iš pasakojimų.

Šiandien Radunskių įkurta arbatinė vėl veikia, nors ir ne originaliame pastate. Ji įsikūrusi buvusiame pašte ir priklauso profesinei amatų mokyklai „Sodžiaus meistrai“. Mokyklos vadovė Dalia Beigienė sako, kad tai ne tik praktikos vieta virėjų specialybę besimokantiems jaunuoliams, bet ir būdas atgaivinti žydų palikimą.

„Ši vieta tampa tąsa – tiek Radunskių šeimai, tiek jaunimui, kuris čia ateina ieškoti savo kelio. Laimė šiandien siejama su žiniomis, įgūdžiais, galimybe kurti ateitį“, – sako ji.

Iki Antrojo pasaulinio karo žydai sudarė didelę Rūdiškių valsčiaus gyventojų dalį. Čia veikė daugiau nei dvi dešimtys jų parduotuvių ir verslų – kalvė, smuklė, arbatinė, buvo gaminami batai, prekiaujama mėsa ir galanterija.

„Tai buvo stipri ir aktyvi bendruomenė – jie turėjo savo orkestrą, dramos būrelį, jiems priklausė dešimtys namų“, – pasakoja L. Masienė, vesdama per miestelį ir rodydama išlikusius žydų statytus pastatus.

Vienas iš jų – buvęs kalvio Puckarniko namas, vėliau sovietų naudotas kaip NKVD būstinė, ligoninė, vaikų darželis, muzikos mokykla ir biblioteka. Netoli – vieta, kur stovėjo sinagoga. Šiandien ją žymi 2020 metais mokinių ir mokytojų pastatytas Žydų alėjos paminklas.

Geležinkelio miestas ir nutylėta tragedija: kaip Rūdiškėse atgaivinama žydų istorija | B. Bankauskaitės / LRT nuotr.

„Norėjome paminėti žmones, kurie labai prisidėjo prie Rūdiškių atsiradimo ir klestėjimo“, – sako mokytoja.

Holokausto metais Rūdiškių ir aplinkinių vietovių žydai buvo uždaryti vasarnamiuose prie Lukos ežero, vėliau marinti badu, apiplėšti ir 1941 metų rugsėjo 30 dieną nužudyti Varnikių miške. Iš viso čia nužudyti 1 446 žmonės. Tarp jų – ir Saulio Radunskio seneliai Aronas ir Zilpa. Iš penkių jų vaikų išgyveno tik tie, kuriems pavyko pasitraukti iš Lietuvos.

Saulis sako, kad pirmą kartą atvykdamas į Rūdiškes jautė didžiulę emocinę įtampą. Tačiau laikui bėgant vizitai tapo būdu ne tik gedėti, bet ir ieškoti dialogo.

„Kai žmonės gyvena barbariškais laikais, atsiranda ir blogiui pasiduodančių, ir išlaikančių moralę. Užduotis šiandien – panaikinti atskirtį, nes nė vienas dabar gyvenantis žmogus asmeniškai nedalyvavo tuose nusikaltimuose“, – svarsto jis.

Vietos bendruomenei istorinė atmintis – ne abstrakti sąvoka, o kasdienis darbas.

„Čia mano šeima, čia gimė mano vaikai. Man svarbu, kad žmonės žinotų, kas jie tokie ir kur gyvena. Tada pradedi vertinti vietą, ją saugoti“, – sako L. Masienė.

Rūdiškėse vis dar stovi žydų statyti namai, o bendruomenė ieško naujų būdų pasakoti apie mieste gyvenusių žmonių likimus ir sugrąžinti jų istoriją į dabartį.

Parengė Indrė Gurskienė