Kiekvienais metais, spalio pirmąjį sekmadienį, Švenčionių miesto parke, prie paminklinės Menoros, susirenka žmonės pagerbti Holokausto aukų atminimą. Čia tylos ir atminimo valandoje prisimenami Švenčionių krašto žydų bendruomenės nariai – tie, kurie kentėjo ir žuvo Antrojo pasaulinio karo metais.
Parengė istorikė Nadežda Spiridonovienė
Švenčionyse paminėtos Geto ir Holokausto aukos / Organizatorių nuotr.
Paminklinė Menora žymi buvusias Švenčionių geto ribas – vietą, kurioje buvo kalinami žmonės, prieš išgabenimą į masinių žudynių vietą Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje. Minėjimą pradėjo istorikė Nadežda Spiridonovienė, kurios žodžiai priminė apie skaudžią praeitį, žmogiškumo praradimo kainą ir būtinybę saugoti atmintį. Tai ne tik istorijos pamoka – tai įsipareigojimas gyviesiems niekada nepamiršti.
Švenčionyse paminėtos Geto ir Holokausto aukos / Organizatorių nuotr.
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro žvarbų sekmadienio rytą priminė susirinkusiesiems, kad praėjo jau 82 metai nuo getų Lietuvoje likvidavimo. Savo kalboje jis palietė svarbius Švenčionių krašto žydų gyvenimo ir Holokausto istorijos faktus. Švenčionys – daugiakultūris kraštas, kuriame greta lietuvių gyvena žydai, lenkai, rusai, baltarusiai, totoriai ir kitų tautybių žmonės. Tai vienas svarbiausių žydų kultūros centrų Lietuvoje – greta tokių miestų kaip Vilnius, Kaunas, Kėdainiai, Šiauliai ar Panevėžys. Čia ilgus metus gyvavo gausi žydų bendruomenė, veikė švietimo ir kultūros įstaigos, plėtojosi įvairūs verslai. Iki šių dienų Švenčionių apylinkėse išlikę žydų kultūros paveldo ženklai liudija apie buvusį gyvybingą bendruomenės gyvenimą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste veikė penkios sinagogos, aukštesnioji rabinų seminarijos mokykla – Ješibotas, žydų gimnazija ir pradinė mokykla, teatras, pučiamųjų ir styginių orkestras, klestėjo amatai bei prekyba. Ir šiandien gyvenimas čia tęsiasi. Litvakai sugrįžta į Švenčionis, norėdami prisiliesti prie savo senelių ir prosenelių gyvenimo vietų, kurias jiems teko palikti dėl karo ir persekiojimų. Prie paminklinės Menoros buvo perskaityta kantoriaus malda, susirinkusieji uždegė žvakes, padėjo atminimo akmenėlius bei vainikus. Holokausto aukų pagerbimas vėliau tęsėsi Švenčionėlių seniūnijoje, Platumų kaime, prie aukų memorialo.
Švenčionyse paminėtos Geto ir Holokausto aukos / Organizatorių nuotr.
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro pristatė ir pakvietė keletą žodžių tarti Izraelio Valstybės ambasadorės Lietuvoje Shelly Hugler Livne pavaduotoją Shimon Pesach. Kalbėtojas priminė susirinkusiesiems istorinius faktus apie žydų tautos tragediją – dar iki pasaulinių karų ir jų metu šią tautą bandyta visiškai sunaikinti įvairiomis formomis, be jokių kompromisų. Jis išreiškė pagarbą ir dėkingumą tiems žmonėms, kurie rūpinasi, kad šie prisiminimai neišnyktų, išliktų lietuvių širdyse ir būtų perduodami jaunajai kartai. Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje. Dr. Cornelius Zimmermann kalbėdamas išreiškė gilų liūdesį ir atsakomybės jausmą dėl žiaurios fašistinės sistemos, kuri naikino žydų tautą ir jos kultūrą. Pasak jo, vokiečių bendruomenė turi prisiimti atsakomybę, kalbėti apie šias tragedijas ir griežtai pasisakyti prieš bet kokias antisemitizmo apraiškas. Holokausto liudytojai nyksta, todėl būtina pasakoti gyvų žmonių, nukentėjusių nuo šių įvykių, neiškreiptas istorijas, kad jos išliktų ateities kartoms. Lenkijos Respublikos konsulas Lietuvoje Dariusz Wišniewski kalboje apgailestavo, jog menant istoriją, reikia prisiminti ir tai, kad šis simbolinis pilkapis supiltas iš žmonių, atvežtų iš septyniolikos aplinkinių kaimų ir miestelių – vietų, iš kurių buvo suvaryti, prie duobių sustatyti ir sušaudyti aštuoni tūkstančiai žydų tautybės žmonių. Visi šie žmonės priklausė Lenkijos valstybei ir buvo jos istorijos dalis – gyveno teritorijoje, kuri 1919–1939 m. priklausė Lenkijai (tuomet okupuotas Vilniaus kraštas). Nyderlandų Karalystės ambasadorius Vilniuje Jackas Twissas Quarlesas van Uffordas kalbėjo jautriai: „Būnant čia, šioje vietoje, žodžiai ne visada gali išreikšti tiek, kiek gali pasakyti tyla.“ Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman kalboje bandė atsakyti į vieną skaudžiausių klausimų: „Už ką žudomi žydų tautybės žmonės?“ Atsakymas, pasak jo, dar skaudesnis nei pats klausimas – „už tai, kad jie buvo žydai“. Tačiau jis taip pat priminė apie drąsius žmones – paprastus vietos gyventojus, kurie gelbėjo žydus nepaisydami žudikų grasinimų ir bausmių. Jiems suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolių vardas. Panevėžietė Ema Narbutienė, lietuvių tautos atstovė, kalboje palietė jautrią temą – apie tuos, kurie vykdė šiuos kraupius nusikaltimus prieš žmoniją. Ji aukų artimųjų vardu atsiprašė už padarytą nusikaltimą – žudymą. Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas liudijo apie kraupias žudynes Ukmergės Pivonijos miške, kur žydai buvo žudomi kartu su gelbėtojais už maistą, drabužius
Švenčionyse paminėtos Geto ir Holokausto aukos / Organizatorių nuotr.
Žodį tarė ir Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narys Bronislovas Vilimas. Jis padėkojo susirinkusiems minėjimo dalyviams ir svečiams už kasmetinį susitikimą šioje skaudžioje, tačiau prasmingoje vietoje. Priminė savo šeimos istoriją – kaip rūsyje buvo slepiama žydų tautybės mama su dukryte, kuri šiandien gyvena Izraelyje. Minėjimo metu, tarp kalbėtojų pasisakymų, Pabradės fanfarinis orkestras, vadovaujamas maestro Bronislovo Vilimo, atliko žydų klasikos kompozitorių kūrinius. Švenčionėlių kultūros centro teatro režisierius Richardas Leleiva savo kalboje pabrėžė, jog keliaudami Atminties keliu kartu su mokiniais iki šios vietos, tylomis prisimena šios kelio atkarpos istoriją – baimę, nežinomybę ir tautos likimą, kurio pamokas privalome gerai išmokti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų… nors…
Viso renginio metu kalbėjusiųjų žodžius iš anglų į lietuvių ir iš lietuvių į anglų kalbą vertė Vida Tolkūnė iš Ignalinos.
Švenčionyse paminėtos Geto ir Holokausto aukos / Organizatorių nuotr.
Vilniaus choralinės sinagogos kantorijus ir Toros skaitovas Šmuelis Jatomas (Shmuel Yatom) skaitė maldą. Po jos prie paminklo sušaudytiems buvo padėti akmenukai, vainikai, uždegtos žvakelės. Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisėjus Šapiro nuoširdžiai padėkojo visiems atvykusiems pagerbti Holokausto aukų atminimo: svečiams, minėjimo dalyviams, Visagino žydų bendruomenės atstovams, Švenčionių miesto ir rajono gyventojams. Ypatingą padėką išsakė Švenčionėlių kultūros centro direktorei Andželikai Terleckienei ir centro darbuotojams už profesionalų minėjimo įgarsinimą bei fotografavimą. Taip pat buvo padėkota renginio rėmėjams: Jozefui Federovičiui, UAB „Velga Vilnius“ generaliniam direktoriui, Sigitui Žvirbliui, UAB „Intersurgical“ vadovui, ir Švenčionių vaistažolių fabriko direktoriui – už suteiktą materialinę paramą. Nuoširdūs padėkos žodžiai skambėjo ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijos bei seniūnijų darbuotojams, Švenčionių kultūros centro darbuotojams ir jo direktoriui Aurimui Baliukoniui – už pagalbą įgarsinant renginį Švenčionyse.
Atminimas – tai ne tik minėjimai, ceremonijos, žvakutės ar vainikai. Tai – švietimas, tautų kultūros pažinimas ir jos išsaugojimas.
