Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2026 m. rugsėjo 23 d., eidamas 86-uosius metus, po sunkios ligos mirė poetas, vertėjas, publicistas, ilgametis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Alfonsas Bukontas (1941 – 2026).

Tai didžiulė netektis ne tik lietuvių literatūrai, bet ir mūsų bendruomenei, kuriai Alfonsas buvo brangus žmogus ir liudytojas – savo gyvenimu ir kūryba primenantis, kokia trapi ir kartu kokia stipri gali būti žmogaus atmintis.

Alfonsas Bukontas gimė 1941 m. rugsėjo 11 d. Dapšiuose, Židikų valsčiuje, Mažeikių rajone – pačiame Holokausto įkarštyje. Teisininko Jankelio Michnickio ir dantų gydytojos Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės jauniausias sūnus nuo tragiško šeimos likimo dar kūdikystėje buvo išgelbėtas kaimynystėje gyvenusios Kotrynos Šulcienės, kuri, persekiojama vietos kolaborantų, slapta išgabeno Michnickių kūdikį pas savo seserį Mariją Bukontienę. Ši kartu su vyru Jeronimu bei Židikų kunigo Vaclovo Martinkaus palaima vaikelį pakrikštijo Alfonsu ir suteikė Bukonto pavardę. Rizikuodami savo gyvybe, Bukontai išsaugojo Alfonso gyvybę, tačiau patys nelaimių neišvengė – atėjus sovietams, tėvą Jeronimą Bukontą jie apkaltino kolaboravimu su naciais ir ištrėmė į Sibirą, iš kur šis nebegrįžo.

Apie savo žydišką kilmę Alfonsas Bukontas sužinojo paauglystėje, pradėjęs lankyti Židikų gimnaziją – iš pamažu susidėliojusių žmonių užuominų ir klausimų apie jo žydų kilmės šeimą bei jos likimą. Tik suaugęs jis sužinojo savo tikrąjį vardą – Mordechajus Michnickis – ir pirmą kartą išvydo tikrojo tėčio, mamos ir brolio nuotraukas.

1964 m. baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, savo išgyvenimus ir sužinotą šeimos praeitį jis perkėlė į kūrybą, mokytojavo Trakų rajone Rūdiškėse, dirbo įvairiose redakcijose, redagavo žurnalus „Naujoji sąmonė“ ir „Indra“. Pirmajame poezijos rinkinyje „Slenkančios kopos“ (1967) vyrauja gilūs asmeniniai ir Holokausto išgyvenimai bei būtojo laiko ilgesys – motyvai, kurių atgarsiai girdimi visoje vėlesnėje poeto kūryboje, tarp jos – „Piešiniai ant vandens“, „Mėnulio takas“, „Penktas metų laikas“, „Pirštų atspaudai“, „Dapšių kelio žaltvykslės“. Jo eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, ukrainiečių, moldavų, latvių, gruzinų, azerbaidžaniečių, rusų ir kitas kalbas, o daugiau nei šimtas kompozitorių jo eiles pavertė dainomis.

Alfonsas Bukontas buvo žinomas ir kaip puikus vertėjas – į lietuvių kalbą jis išvertė Johanno Wolfgango Goethe’s, Rainerio Marijos Rilke’s, Konstanto Idelfonso Gałczyńskio, Tadeuszo Rόžewicziaus, Moišės Kulbako (garsioji poema „Vilnius“), Avromo Suckeverio, Levo Karsavino, Jehudos Amichajaus ir kitų autorių kūrybą bei senovės indų poemą „Bhagavadgyta“, praturtindamas lietuvių skaitytojų ryšį su žydų literatūra.

Už savo kūrybą ir nuopelnus jis buvo apdovanotas Stasio Šimkaus pirmojo laipsnio premija (1979), Povilo Gaučio premija (1993), Jotvingių premija (2000), „Poezijos pavasario“ prizu (2001) bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2018).

Atsisveikinimas su velioniu

Atsisveikinimas su velioniu vyks pirmadienį nuo 12 iki 20 val. ir antradienį nuo 9 iki 13 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios Šv. Mykolo koplyčioje.

Antradienį nuo 18 val. Bernardinų bažnyčioje vyks poezijos valanda Alfonsui Bukontui atminti.

Trečiadienį 11 val. Bernardinų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, po kurių urna su velionio palaikais bus išnešama. A. Bukontas bus palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą Alfonso Bukonto artimiesiems, draugams ir Buvusių getų kalinių sąjungos nariams.

Tegul ilsisi ramybėje.