2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Tądien – 1945-aisiais – sovietų karinės pajėgos įžengė į didžiausią nacių koncentracijos ir mirties stovyklą Aušvice-Birkenau. Tais pačiais metais buvo įsteigtos Jungtinės Tautos, prasidėjo Niurnbergo procesas, o po kelerių metų priimta Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį – apskritai imta plėsti ir stiprinti tarptautinę humanitarinę teisę ir praktikas. Šiandien jas imama ciniškai klibinti.
Zigmas Vitkus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas,
Šaltinis: LRT.lt
„Jad Vašem“ – oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti. Asociatyvi | AP nuotr.
Gerokai anksčiau, dar 1933 m. spalį, Madride vykusioje šios srities teisininkų konferencijoje ruošiantis pristatyti žydų kilmės lenkų teisininko Raphaelio Lemkino idėją, kad tam tikri nusikaltimai, griaunantys bendrą pasaulio tvarką, turi būti laikomi kriminaliniais ir draudžiami tarptautiniu mastu, nacių Vokietijos atstovai paliko salę.
Aišku, kodėl. Nes buvo pataikyta velniams tiksliai į akį. Jie jau buvo sunaikinę politinę opoziciją, įsteigę pirmąją koncentracijos stovyklą, pradėję totalų valstybės nacifikavimą, sistemingą piliečių žydų diskriminaciją ir sunaikinę jiems neįtikusių autorių knygas. Buvo pradėję sukti, Balio Sruogos žodžiais tariant, „giltinės malūną“, per 12 metų sumalsiantį milijonus žmonių.
Aišku, kodėl iš šių R. Lemkino pasiūlymų juokėsi ir tuometis stalininės Sovietų Sąjungos generalinio prokuroro pavaduotojas, Josifo Stalino patikėtinis Andrejus Vyšinskis. Jis teigė, esą pasiūlymai abstraktūs, ideologiškai ir politiškai motyvuoti. Tuo metu Holodomoras – stalinistų dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje – buvo nusinešęs mažiausiai 3,5 milijono aukų.
Imperatoriškoji Japonija tuo metu jau buvo užėmusi Mandžiūriją ir nesusilaukusi pasekmių, o 1937 m. įsiveržė į Kiniją ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, iš kurių kraupiausiais laikomos žudynės Nankine, trukusios 6 savaites.
1933 m. spalį, Madride vykusioje šios srities teisininkų konferencijoje ruošiantis pristatyti žydų kilmės lenkų teisininko Raphaelio Lemkino idėją, kad tam tikri nusikaltimai, griaunantys bendrą pasaulio tvarką, turi būti laikomi kriminaliniais ir draudžiami tarptautiniu mastu, nacių Vokietijos atstovai paliko salę.
Vieną nusikaltimą, griaunantį pasaulio tvarką, R. Lemkinas siūlė pavadinti „barbarybe“ – turėdamas omenyje tautinių, rasinių, religinių grupių (su)naikinimą; kitą – „vandalizmu“ – organizuotą kultūros, meno ir paveldo naikinimą, siekiant ištrinti grupės tapatybę. Sykiu R. Lemkinas aprašė dar tris nusikaltimų rūšis, nukreiptas prieš viso pasaulio tvarką:
1) terorizmą – kaip siekį skleisti sumaištį ir nutraukti, sutrikdyti ar suardyti ryšius tarp žmonių, institucijų ir valstybių;
2) katastrofų sukėlimą ar sąmoningą tarptautinių ryšių trikdymą;
3) tyčinę cheminę taršą.
Rafaelis Lemkinas | NY public library Digital Collections
Dar anksčiau kartu su kolega jis kėlė idėją kriminalizuoti neapykantos kalbą ir propagandą spaudoje, radijuje ir literatūroje.
R. Lemkino idėjos buvo išklausytos – ir tiek, ir tik*. Kas buvo paskui, žinome: Vokietijoje – Niurnbergo įstatymai, Vokietijos žydų išvarymas iš šalies, Krištolinė naktis, įsiveržimas į Lenkiją, lenkų inteligentijos žudynės, neįgaliųjų žudynės, Aušvicas ir Paneriai. SSRS – Didysis teroras, kaimynių okupacijos, kankinimai, tremtys, žudynės. Pats R. Lemkinas per Holokaustą neteko beveik visų artimųjų – 49.
Jokie įstatymai ir sąvokos, žinoma, nebūtų sustabdę to, ką brandino grobuonys, bet, šiandienos teisininkų vertinimu, tai buvo galimybė sukurti teisinį pagrindą nusikaltėliams teisti – ir teisti būtent už tai, ką jie padarė iki 1939-ųjų, jau nekalbant apie simbolinį atskaitos tašką. Toks pagrindas buvo suformuotas jau po karo: Niurnberge nuteisiant dalį nacistinių bonzų, įsteigiant Jungtines Tautas, priimant Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (joje „barbarybės“ ir „vandalizmo“ terminai buvo sulieti į R. Lemkino neologizmą „genocidas“).
Tai buvo naujosios tarptautinės tvarkos pamatų klojimas – tvarkos, orientuotos į taiką, saugumą, žmogaus teises ir valstybių bendradarbiavimą, kad didelės žuvys negalėtų ryti mažesnių. Tiesa, Baltijos šalys jau tada buvo vienos iš Jungtinių Tautų Chartijos signatarių „pilve“, kurios lyderiai – jei pasaulis būtų teisingas – patys turėjo būti teisiami už barbarybę ir vandalizmą.
Tai buvo naujosios tarptautinės tvarkos pamatų klojimas – tvarkos, orientuotos į taiką, saugumą, žmogaus teises ir valstybių bendradarbiavimą, kad didelės žuvys negalėtų ryti mažesnių.
Man šiurpinančiai stipriai skamba 1945 m. birželio 26 d. pasirašytos Jungtinių Tautų Chartijos preambulė. Ypač pirmos eilutės ir kelios kitos formuluotės (paryškinsiu):
Mes, Jungtinių Tautų Tautos, pasiryžusios išgelbėti būsimas kartas nuo karo rykštės, kuris du kartus vienos kartos žmonėms atnešė neapsakomų kančių, ir vėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte, lygiomis vyrų ir moterų, ir didelių bei mažų tautų teisėmis, ir sudaryti sąlygas, kuriomis galėtų būti laikomasi teisingumo ir įsipareigojimų, numatytų tarptautinėse sutartyse bei kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, ir skatinti socialinę pažangą ir kurti geresnes laisvo gyvenimo sąlygas, ir šiais tikslais būti pakančios ir taikiai gyventi kartu geros kaimynystės dvasia, ir suvienyti mūsų jėgas tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti, ir, laikantis principų ir nustatant metodus, užtikrinti, kad ginklų jėga būtų naudojama tik siekiant bendro tikslo, ir panaudoti tarptautines institucijas visų tautų ekonominei bei socialinei pažangai skatinti, nusprendėme suvienyti mūsų pastangas šiems tikslams pasiekti <…>.
Aušvicas | AP nuotr.
Todėl kai girdžiu vieną iš pasaulio lyderių sakant, kad jis nejaučia pareigos paklusti tarptautinei teisei, girdžiu „karo rykštės“ švilpimą. Tai nereiškia, kad viskas būtų kaip buvo, bet akivaizdu: tarptautinės teisės kvestionavimas ir ardymas veda prie sostų karų, viduramžiško stiliaus valstybių grumtynių, kur stipresniųjų savivalė gali įgyti vis radikalesnes formas, nes juk ribų nebėra. Nors…
Tarptautinės teisės kvestionavimas ir ardymas veda prie sostų karų, viduramžiško stiliaus valstybių grumtynių, kur stipresniųjų savivalė gali įgyti vis radikalesnes formas, nes juk ribų nebėra.
Minėtas lyderis teigė, kad jį riboja tik jo paties sąžinė: „Mano paties moralė. Mano paties protas. Tai vienintelis dalykas, kuris gali mane sustabdyti.“ O jei tavo moralė sutrikusi, protas manipuliatyvus, o sąžinė – selektyvi? Tokie žodžiai tiktų visų diktatorių lūpoms, kaip ir rašymas caps lock‘ais.
R. Lemkinui ir jo bendraminčiams (taip pat ir visoms principo „aukščiausias įstatymas – tai aš“ aukoms) dar 20 a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo aišku: nežabojama galios akumuliacija baigsis „neapsakomomis kančiomis“ ir gali įtraukti pasaulį į „juodą bedugnę“, kaip prieš keletą dienų Davose pastebėjo Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas: „Pasaulis, kuriame svarbu tik galia, yra pavojinga vieta. Pirmiausia – mažoms valstybėms ir vidutinio dydžio galioms, o galiausiai ir didžiosioms… 20 amžiuje mano šalis, Vokietija, nuėjo šiuo keliu iki pat jo karčios pabaigos.“
Sakymas, kad „nejauti pareigos paklusti tarptautinei teisei“, be kita ko, rodo ir panieką milijonų Holokausto aukų atminčiai, kurių patirtimi ir remtasi kuriant tąją tarptautinę humanitarinėmis taisyklėmis pagrįstą tvarką. Žinia – tokios pareigos nejaučia ir daugiau valstybių lyderių, gražiai kalbėjusių ne vieną Sausio 27-ąją.
Šioji diena, kaip ir kitos Holokausto atminimo dienos, kelia dvejopas mintis. Viena vertus, gali katastrofiškai manyti, kad nieko šis atnašavimas nedavė, kad vėl einama barbarybės keliu, kita vertus, matyti, kad ne visi eina, kad daugelis Europos valstybių atsižvelgia į Holokausto patirtį, nes žino, ką reiškia pasaulis, kuriame dominuoja neronai. Ši atmintis yra Europos stiprybės šaltinis ir atskaitos taškas.