Koks nuostabus ruduo, galvoju eidamas ir  mėgindamas grožėtis rudens miško spalvomis, kurias kartais pro besidraikančius debesis iš sunkaus, regis, nepajudinamo rudeniško šešėlio išplėšia saulė. Kartais ji būna tokia akinanti, lyg pliekstų vidurvasarį, tik aplipę geltonais lapais batai vis primena, kad netrukus lapkritis.  Ir mintys, kiek pragiedrėjusios, apsunksta, ir kaip ta saulė slepiasi už tirštėjančių debesų.

Sergėjus Kanovičius, rašytojas,
Šaltinis: LRT.lt

Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.

Slogu. Kažkada, prieš daug dešimtmečių, grįždavau prislėgtas iš mokyklos, kartais iš Antakalnio kiemo. Juk vaikai kartais būna žiauresni už suagusius. Ir anuomet grįždavau namo lyg žemes pardavęs, kartais verkdamas, kartais su mėlynėmis – mane, kaip neseniai Nacionalinio dailės muziejaus direktorių Arūną Gelūną, išvadindavo „žyduku“, „žydpalaikiu“, man dainuodavo pamėgtą „Nemuno Aušros“ pirmininko dainušką apie tai, kaip lipau kopėčiom, o kieme, kai žaisdavome karą, keli vyresni pastatydavo prie garažo sienos ir iš medinio kulkosvaidžio sušaudydavo.

Ne, anaiptol ne visi mokyklos ar kiemo draugai taip elgdavosi. Bet niekada nė vienas nemėgino manęs užstoti ar apginti – šiukštu, dar ir juos žydberniais išvadins! Antisemitizmo tais laikais oficialiai nebuvo. Klestėjo deklaruota visų tautų draugystė. Kažkaip aš tą draugystę išgyvenau – per knygas, keliones ir su keliais gerais draugais. Net ir su tais, kurie niekada neužstodavo. Bet būdavo labai slogių akimirkų, nes mėgindavo įpiršti mintį, kad man turi būti gėda dėl to, kas aš esu. Aš norėjau ir išlikau savimi.

Išvadinkite mane lietuviu – tikrai neįsižeisiu. Manau, kad ir Arūnas Gelūnas sureagavo adekvačiai – įžeistas ne jis, įžeista buvo visa žydų bendruomenė. Ir, manau, visa Lietuva. Koks absurdas, galvoju – žmogui išreiškia palaikymą, nes jis išvadintas žydu. Ne žydams, kuriems tai priminė ne 2025-uosius, o tuos laikus, kai reikėdavo dar ir geltoną lopą prisisiūti, kad nesupainiotų su aukštesnės rasės buvusiais bendrapiliečiais, o vėliau palydėtų iki pamiškės duobių.

„Žydas“ ir šiandien tebeskamba kaip keiksmažodis. Laisvoje demokratiškoje Lietuvoje. Šalyje, kurioje galėčiau tikėtis, kad užstos ne tylintys draugai – juk nebe tie deklaruotos tautų draugystės laikai – mane ir kitus apgins Prezidentas, Vyriausybė, Seimas, pagaliau ir įstatymas. Rėkaujantiems, kad gėda Lietuvoje būti žydu ar žydų kilmės, atsuks nugarą. Juk rėkauja ne tarpuvartėje girtas jaunuolis. Taip elgiasi partijos pirmininkas, Seimo narys, Vyriausybės koalicijos partneris.

„Žydas“ ir šiandien tebeskamba kaip keiksmažodis. Laisvoje demokratiškoje Lietuvoje.

Nepakantumą jo žodžiams deklaruoja šalies Prezidentas, Vyriausybės vadovė, kitų partijų pirmininkai ir nariai. Bet ar jaučiuosi apgintas? Ar apginti jaučiasi kiti Lietuvos žydai? Ar apginti jaučiasi lietuviai, kurie jaučia svetimą gėdą? Bet ar ji, ta gėda, yra tokia jau svetima?

Aš naiviai tikėjausi, kad manęs daugiau niekada nestatys prie garažo durų, nemėgins sušaudyti nei mediniais kulkosvaidžiais, nei žodžiais. O jei kas mėgintų, Lietuva, mano Tėvynė, apgins mane ir lietuvius nuo tų, kuriuos priimta vadinti antisemitais ir neonaciais. Mane apgins mano Prezidentas, mano Vyriausybė, mano Seimas ir mano teismai. Ir jie nelauks, kol apsišaukėlių partijos fiureris perskaitys dar ką nors iš savo pamėgto „Der Sturmer“ ar „Mein Kampf“ repertuaro – kiek pakeisto, bet pritaikyto nūdienos Lietuvai. Bet mano Prezidentas, mano Seimas, mano Vyriausybė ir mano teismai toleruoja fiurerio tautai sakomą pamokslą apie tai, kad visa tauta turi nepamiršti – Lietuvoje gėda būti žydu.

Aš nesigėdiju esąs žydas. Niekada nesigėdijau. O sugėdintas kirsdavau atgal – kumščiu ar žodžiu – priklausomai nuo aplinkybių. Panašu, kad ir šiandien tegaliu pasikliauti kiek susilpnėjusiu kumščiu ir savo plunksna.

Aš nesigėdiju esąs žydas. Niekada nesigėdijau. O sugėdintas kirsdavau atgal – kumščiu ar žodžiu – priklausomai nuo aplinkybių.

Mes gyvename pramanytoje realybėje, nes mums nebegali būti saugu – mūsų saugumas taip pat pramanytas, nes jis kaip išsivystęs socializmas – deklaruotas, bet neįgyvendinamas. Ir mes kalbame apie pramanytą atsakomybę – politinę, moralinę ir teisinę – nes jau daugiau nei metai ne aš, o visa Lietuva pastatyta vienos partijos prie garažo durų, ir jos pirmininkas, net pasismagindamas ir nebaudžiamas, vis ką nors sušaudo – ar politinį pasitikėjimą, ar atsakomybę, ar teisėsaugą.

Ir aš, ir jūs, ir mūsų Prezidentas, ir mūsų Vyriausybė, ir mūsų Seimas – visi matome, kaip blogis nugali gėrį. Ir nieko nedaro tam, kad gėris bent kiek rimčiau pasipriešintų.

Todėl man slogu. Man slogu matyti, kaip piktinamasi tuo, kad Lietuvoje gėda būti žydu. Man slogu matyti, kaip iš aukštai tepasakoma, kad tai smerktina, o po akimirkos su tos partijos pirmininku, ministrais ir Seimo nariais kalbama apie Lietuvos ateitį.

Todėl man slogu. Ir aš dūstu.

O jūs?