Šią savaitę minimos 80-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metinės. 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą – tai buvo kraupiausio karo žmonijos istorijoje pabaiga. Karas nusinešė dešimtis milijonų gyvybių, sunaikino bendruomenes, paliko gilių žaizdų tautų kolektyvinėje atmintyje.

Autorius: Simonas Strelcovas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius
Šaltinis: LRT.lt

Nuotraukoje: Simonas Strelcovas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Europa iki šiol gyvena su skirtingomis istorinės atminties politikomis. Vienaip karą prisimena Vakarai, kitaip – Rytų Europa, kuri patyrė ir nacistinio, ir sovietinio režimo siaubą. Tačiau kai kurios temos vis dar lieka nutylimos arba apgaubiamos švelninančiomis formuluotėmis. Viena jų – Holokaustas. Net ir po aštuonių dešimtmečių kai kuriose oficialiose atminties erdvėse jis vis dar neįvardijamas tikruoju vardu.

Nesenai teko lankytis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose veikiančioje parodoje „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, skirtoje sovietinės nomenklatūros laikotarpio visuomenės gyvenimui. Paroda – sukurta remiantis žymaus Lietuvos fotografo Antano Sutkaus darbais – informatyvi ir vertinga, tačiau vienas parodos tekstas mane sustabdė ilgam. Jame rašoma: „Pati Lietuva buvo (nors ir priverstinai ir prieš savo valią) dalis priespaudos sistemos, kurią 1940 m. šaliai primetė sovietai ir 1944 m. vėl ją įvedė. Tarpinis vokiečių okupacijos laikotarpis lietuviams atnešė ir kitų baisių dalykų.“

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose – Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ / E. Blažio / LRT nuotr.

Skaitydamas šį sakinį, susimąsčiau. Ar apie 200 tūkstančių Lietuvos žydų – mūsų bendrapiliečių – išžudymas tėra tik „kitas baisus dalykas, atneštas lietuviams“? Toks eufemizmas suponuoja pavojingą tendenciją: kalbėdami apie Holokaustą vis dar vengiame tikslumo, atsakomybės ir moralinio įsipareigojimo.

Holokaustas nebuvo tiesiog dar viena karo tragedija. Tai buvo sistemingas genocidas, kurį vykdė nacistinis Vokietijos režimas, tačiau kai kur – ir su aktyvia dalies vietos gyventojų pagalba. Žudynės vyko čia – mūsų miestuose, miškuose, kaimynų akivaizdoje. Holokaustas nebuvo tik „baisus“, tai buvo civilizacijos žlugimo momentas, kurio negalima ištirpinti bendrame „blogio“ fone.

Būtent todėl kovo 15-ąją Lietuvoje minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną – dieną, kai prisimename tuos, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų žydus nuo neišvengiamos mirties. Tarp jų buvo ir mano tetos tėveliai, Jonas ir Ona Žvinklevičiai, kurie per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo žydus iš Šiaulių geto. Už šį drąsų ir kilnų poelgį jie buvo apdovanoti Yad Vashem Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimu.

Skaitydamas šį sakinį, susimąsčiau. Ar apie 200 tūkstančių Lietuvos žydų – mūsų bendrapiliečių – išžudymas tėra tik „kitas baisus dalykas, atneštas lietuviams“?

Tai primena, kad Holokaustas nebuvo tik aukų tragedija – tai taip pat buvo išskirtinės drąsos ir moralinio pasirinkimo išbandymas tiems, kurie nepaisant mirtino pavojaus, liko ištikimi žmoniškumui. Jei pamirštame Holokaustą, pamirštame ne tik aukas, bet ir tuos, kurie, kaip Jonas ir Ona Žvinklevičiai, nepabūgo pasipriešinti žudynėms.

Politikos teoretikė Hannah Arendt, tyrinėjusi totalitarizmo ir blogio prigimtį, rašė: „Problema su Eichmannu buvo ta, kad tiek daug žmonių buvo kaip jis, ir kad daugelis jų nebuvo nei iškrypę, nei sadistiški – jie buvo, ir vis dar yra, siaubingai ir baisiai normalūs. Iš mūsų teisinių institucijų ir moralinių vertinimo standartų perspektyvos, ši normalumas buvo kur kas baisesnis už visas žiaurybes kartu sudėjus.“ Ši mintis ypač svarbi formuojant atmintį: žudynės nevyko atsitiktinai – jos buvo sistemingai planuotos, vykdytos logistiškai, kartais su vietinių gyventojų entuziazmu.

Memorialas Holokausto aukoms Berlyne / AP nuotr.

Tokios formuluotės kaip „lietuviams atnešti ir kiti baisūs dalykai“ – ne tik istoriškai netikslios. Jos reiškia ir moralinę klaidą. Elie’is Wieselis, Holokaustą išgyvenęs rašytojas ir Nobelio taikos premijos laureatas, 1986 m. atsiimdamas šį garbingą apdovanojimą savo kalboje pabrėžė: „Aš bandžiau kovoti su tais, kurie norėtų pamiršti. Nes jei mes pamirštame, mes esame kalti, mes esame bendrininkai. Mes negalėjome jų apsaugoti nuo mirties pirmą kartą. Bet jei mes juos pamiršime, jie bus nužudyti antrą kartą, ir šį kartą tai bus mūsų atsakomybė.“

Jei Holokaustas pristatomas tik kaip viena iš „kitų tragedijų“, tai – ne objektyvumas, o užmarštis. Ir tai atima iš mūsų teisę vadintis istoriškai brandžia visuomene.

Taip, Lietuvos istorija sudėtinga. Patyrėme dviejų totalitarinių režimų okupacijas, deportacijas, represijas. Bet tai negali būti priežastis nutylėti, kaip Holokaustas vyko būtent čia. H. Arendt taip pat rašė: „Veiksmas be vardo ir tikslas be vardo neturi tikros egzistencijos.“

Jei Holokaustas pristatomas tik kaip viena iš „kitų tragedijų“, tai – ne objektyvumas, o užmarštis. Ir tai atima iš mūsų teisę vadintis istoriškai brandžia visuomene.

Kitaip tariant, visuomet labai svarbu įvardyti veiksmus ir jų tikslus. Aiškus suvokimas, kas ir kodėl daroma, suteikia prasmę. Būtent tai mus skatina aktyviai dalyvauti savo gyvenime, o ne likti pasyviais dalyviais. Žvelgiant į Holokaustą iš daugiau kaip aštuonių dešimtmečių perspektyvos man tai asocijuojasi ne su kolektyvine kalte, bet kolektyvine pareiga – įvardyti, nepamiršti, liudyti.

Valstybinės atminties institucijos – muziejai, archyvai, edukaciniai centrai – turi ypatingą pareigą. Jie formuoja mūsų istorinį sąmoningumą. Holokaustas šiose erdvėse turi būti minimas aiškiai, tiksliai, be nutylėjimų. Ne tam, kad smerktume, o kad parodytume: mokame prisiimti atsakomybę už atmintį. Kad suprantame: atmintis – ne tik praeities, bet ir dabarties moralinis kompasas.

Šeduva / D. Umbraso/LRT nuotr.

Tas pats E. Wieselis 2002 m. sakė: „Turime prisiminti senelius ir senutes, šnabždančius senovines maldas, ir vaikus – visada turime prisiminti vaikus – išsigandusius ir paliktus likimo valiai, visus tuos, kurie tarsi naktinė procesija žengė liepsnų, kylančių iki pat aukščiausio dangaus, link. Tarp tų vaikų buvo būsimi mokslininkai, gydytojai, mokslininkai, valstybės veikėjai, rašytojai, poetai, filantropai.

Vienas iš jų galbūt būtų atradęs vaistą nuo AIDS arba parašęs kūrinį, tokį humanistinį, kad visi rasistai liktų sugėdinti ir nutildyti. Juos nužudydami žudikai atėmė iš žmonijos jos ateitį. <…> Bet ar yra vilties? Ar yra vilties atmintyje? Turi būti. Be vilties, atmintis būtų niūri ir sterili. Be atminties, viltis būtų beprasmė, o svarbiausia – be dėkingumo.“ Lietuvai ši atminties ir vilties samplaikos būtinybė reiškia kalbėti apie Holokaustą tiesiai, be užuolankų. Tik taip būsime verti savo istorijos – ir tų, kurių netekome.