#VilniusGhetto80. Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein: „Nuostata „niekada daugiau“ prasideda klasėse“

#VilniusGhetto80. Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein: „Nuostata „niekada daugiau“ prasideda klasėse“

Praėjusią savaitę paminėjome Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-ąsias metines. Kalbą Panerių memoriale sakiusi Izraelio ambasadorė H. Wittenberg Silverstein pabrėžė, kad privalome nepamiršti, kad nepakantumo ir neapykantos kaina – šimtai tūkstančių žmonių gyvybių.

Dalinamės ambasadorės mintimis:
„Ponios ir ponai, ponia Seimo pirmininke, ponia Ministre Pirmininke, Yad Vashem pirmininke, gerbiami ministrai, parlamento nariai, gerbiami žydų bendruomenės vadovai, brangūs Holokaustą išgyvenusieji ir jų šeimos,

Šiandien susirinkome čia, Paneriuose, paskutinėje dešimčių tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų stotelėje, paminėti Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines. Susirinkome prisiminti tragiškus praeities įvykius ir pagerbti nemirtingą išlikimo bei pasipriešinimo dvasią.

Yitzchakas buvo vienintelis Rudaševskių šeimos vaikas. Tai buvo talentingas, istorija ir literatūra besidomintis jaunuolis. Kai nacių kariai užėmė Vilnių, jam dar nebuvo 14-os. Po kelių mėnesių jis iš geto parašė: „Trečiadienis, gruodžio 10 d. Paaiškėjo, kad šiandien yra mano gimtadienis. Šiandien man sukako 15 metų. Vargu ar suvokiate, kaip bėga laikas… Aš suprantu, kad dienos ir mėnesiai bėga, kad getas – tai ne skausminga, besisukanti sapno akimirka, kuri nuolat dingsta, o didelė pelkė, kurioje prarandame dienas ir savaites…“

Švietimo dėka galime kovoti su nežinojimu, išankstiniu nusistatymu ir neapykanta.

Prieš Lietuvą užklojant Antrojo pasaulinio karo šešėliui, čia gyveno gyvybinga žydų bendruomenė, turėjusi daugiau nei 200 000 žmonių, maždaug 220 bendruomenių, klestėjusių šimtmečius. Lietuvos sostinė Vilnius buvo žymus žydų kultūros, studijų ir dvasingumo centras. Šiandien prisimename didžiulę netektį, patirtą per Holokaustą, ir pabrėžiame, kaip svarbu išsaugoti jo atminimą ateities kartoms.

Noriu padėkoti Lietuvos vyriausybei ir Seimui už atsidavimą ir nuolatines pastangas įvairiais būdais išsaugoti Holokausto atminimą. Jūsų žodžiai ir darbai liudija jūsų ištikimybę tolerancijos, empatijos ir žmogaus teisių vertybėms.

Nepaisant nuolatinių pastangų, kai kur vis dar stovi paminklai nacionalistiniams aktyvistams, dalyvavusiems žydų persekiojime. Deja, vos po dviejų dienų, rugsėjo 23-ąją, įvairiuose Lietuvs miesteliuose vyks festivaliai ir mietų šventės. Todėl, nors vietos bendruomenės gražiai pagerbia išžudytų žydų atminimą, vis dar labai svarbu kuo plačiau visuomenėje paskleisti žinią, ką minime rugsėjo 23-ąją.

Švietimas, kaip visi žinome, yra galingiausia priemonė užtikrinti, kad ateities kartos suprastų Holokausto reikšmę ir jo vaidmenį formuojant istoriją. Švietimo dėka galime kovoti su nežinojimu, išankstiniu nusistatymu ir neapykanta.

Nuostata „niekada daugiau“ prasideda klasėse, todėl raginame Švietimo ministeriją dėti daugiau pastangų, kad Lietuvos mokiniai gautų išsamią ir tikslią informaciją apie šią skaudžią istorijos dalį.

Kartu turime užtikrinti, kad tokie baisumai niekada nepasikartotų

Ytzchakas savo dienoraštyje rašė: „Aš jaučiu savyje kažką šiek tiek kitokio nei žmogiškumas. Ką daryti? Gyvenimas man toks atšiaurus ir keistas… Bet aš nepasiduodu”. Po kelių mėnesių, po Vilniaus geto likvidavimo 1943-ųjų. rugsėjo 23 d., Yitzchakas ir jo šeima buvo atvežti čia į Panerius.

Vilniaus getas ir čia besirutuliavę įvykiai yra ryškus priminimas apie nepakantumo ir neapykantos pasekmes.

Kartu turime užtikrinti, kad tokie baisumai niekada nepasikartotų. Tegul Holokausto metu nukentėjusiųjų atminimas įkvepia mus siekti geresnio ir teisingesnio pasaulio.”