Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, pradėjo veikti paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“. Joje pirmą kartą Baltijos šalyse išsamiai pristatoma į Paryžių emigravusių Lietuvos žydų dailininkų kūryba. Apie tai, kaip sudaryta paroda ir kokių menininkų darbai joje pristatomi, pasakoja parodos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė.
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ / A. Šileikos / LRT nuotr.
Arminas Šileikis, LRT.lt
Šlatinis: LRT.lt
– Koks pasakojimas vystomas parodoje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“?
– Paroda kalba apie litvakų dailininkų, Lietuvos žydų migracijos bangas į Paryžių, nes Paryžius, be abejo, buvo tas miestas, kur svajojo nuvykti kiekvienas dailininkas. Galime išskirti tris migracijos bangas: pirmoji banga buvo 19 a. pabaigoje, kartu su Marku Antokolskiu, pirmuoju žydų dailininku skulptoriumi iš mūsų Lietuvos. Paryžiuje M. Antokolskis įkūrė savo studiją. Netrukus paskui jį patraukė ir kiti dailininkai, jo mokiniai. Antrajai migracijos bangai priklausė Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai – Markas Šagalas, Mišelis Kikoinas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Chaimas Sutinas. Taip po truputį, kartu su M. Šagalu, pasklido žinia apie išsvajotąjį Paryžių, meno meką, ir dailininkai pradėjo vienas po kito važiuoti į šį miestą. Trečioji banga paliečia tarpukario Lietuvą, tada jau išvyko mūsų dailininkai Arbit Blatas, Maksas Bandas, Jokūbas Mesenbliumas.
– Kas būtent juos viliojo, kaip sakote, į meno meką, Paryžių?
– Be abejo, pirmiausia viliojo noras išgarsėti, bet reikia pasakyti, kad čia gyvenantys litvakų dailininkai iš tikrųjų susidūrė su dilema, su dvipusiu pasauliu. Iš vienos pusės jų nesuprato jų religiškai nusiteikusios šeimos ir buvo laikoma, kad menininkai yra girtuokliai, pasileidėliai ir panašiai. Iš kitos pusės, ištrūkę į kitą pasaulį jie jautėsi svetimi mokydamiesi tose mokyklose, nes dažnai blogai kalbėjo rusų kalba, lenkų kalba. Ir tikriausiai Paryžius buvo tas spinduliukas, kur susilieja visos kultūros ir kur jie galėjo jaustis laisviau ir įgyvendinti visas savo idėjas, svajones, siekius.
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ / A. Šileikos / LRT nuotr.
– Kokie darbai parodoje pristatomi?
– Parodoje pristatomas 21 dailininkas ir maždaug 130 darbų. Dalis darbų atvežta iš Prancūzijos. Tai pirmiausia iš Judaikos meno ir istorijos muziejaus, Marko Šagalo fondo, Prancūzijos judaizmo muziejaus, privačių Lietuvos ir užsienio kolekcijų. Parodoje eksponuojama tapyba, skulptūra, taip pat grafikos darbai, turime M. Šagalo porą rankraščių, jo ranka rašytus puslapius ir jo autobiografinę knygą „Mano gyvenimas“, kuri buvo išleista 1931 m. Paryžiuje.
– Kaip paroda skleidžiasi ekspozicijos erdvėje?
– Parodos pasakojimas vystomas temomis ir gana chronologiškai. Pasakojimas pradedamas nuo pirmosios bangos, nuo M. Antokolskio ir jo mokinių Paryžiuje, antra, trečia, ketvirta salės pasakoja apie didžiausią ir gausiausią bangą, kai į Paryžių atvyko Ž. Lipšicas, M. Šagalas, M. Kikoinas, Pinkus Kremeris ir kiti garsūs dailininkai. Taip pat yra paliečiama jų sukurtos meno krypties prancūzų ekspresionizmo, kitaip dar vadinamo žydų ekspresionizmo, kryptis. Norėjosi parodyti lankytojui, kas yra ta kryptis, kokia ji, ką naujo šie dailininkai davė ne tik Paryžiui, bet ir visai pasaulio meno istorijai.
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ / A. Šileikos / LRT nuotr.
– Norisi paklausti, ką turėtų suprasti lankytojas?
– Atvykę į Paryžių litvakų dailininkai atsinešė būtent jidiš kultūrą, štetlišką pasaulėvaizdį, ir susijungus su tomis moderniomis meno kryptimis, kurios tuo metu vyravo Paryžiuje, susiformavo nauja kryptis, tai prancūzų ekspresionizmas, ir susiformavo naujas reiškinys – prancūzų mokykla École de Paris. Tai ne mokykla-pastatas, o reiškinys, kuriam priklausė apie 60 žydų iš Rytų Europos ir apie 150 žydų iš viso pasaulio.
– Ką galime įžvelgti jų kūryboje?
– Atvykę dailininkai labiausiai gilinosi į tai, kas yra čia ir dabar, tapė labai paprastus motyvus: ką matė gatvėje, pasisėdėjimai kavinėse, parkai, artimųjų, draugų portretai, gėlės, pamerktos vazoje, tačiau, reikia pastebėti, kad jie sukūrė labai savitą stilių. Jeigu palyginti su tuo metu aplinkui vyravusiomis meno srovėmis, tai būtent prancūzų ekspresionizmas pasižymi gan plokščia forma ir tokia nostalgija, melancholija, litvakiška melancholija, kurią sunku aprašyti žodžiais, bet žiūrint į tuos paveikslus, tu jauti, kad jie išėjo iš štetlo kultūros.
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ / A. Šileikos / LRT nuotr.
– Ir visi parodoje pristatomi darbai yra sukurti, kai jie gyveno migracijoje?
– Dauguma darbų yra sukurti migracijoje, pavyzdžiui, ir M. Šagalo darbai. Puikiai matosi, kaip jis būdamas savo studijoje Paryžiuje, pro langą galėdamas tapyti Eifelio bokštą, pasirenka tapyti savo gimtojo štetlo vaizdus, kas yra labai įdomu. Kai kurie dailininkai, pavyzdžiui, A. Blatas ar M. Bandas, tarpukariu grįždavo aplankyti giminių, tapydavo ir čia, bet būtent šioje kolekcijoje pagrindiniai darbai yra iš Paryžiaus ir juose vaizduojami Paryžiaus motyvai.
– Paroda prasideda 19 a. pabaiga, pirmąja migracijos banga, o kuo pasibaigia?
– Kaip žinome, karas ir Holokaustas sunaikino 96 proc. Lietuvos žydų, litvakų bendruomenės, tačiau kai kuriems dailininkams pavyko išgyventi ir vienas iš jų yra Rafaelis Chvolesas, kurio darbais ir baigiame šią ekspoziciją. Jis išvyko į Paryžių 1960 metais, tačiau vis dėlto jis nepasirinko tos tuo metu vyravusios postmodernistinės meno tradicijos, o vis dėlto galima sakyti tęsia litvakiškąją prancūzų ekspresionizmo tradiciją.
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ / A. Šileikos / LRT nuotr.
– Iš jūsų dabartinio žiūros taško, ar litvakų išvykimas į Paryžių ir nulėmė jų įsitvirtinimą pasaulio dailininkų kanone?
– Be abejo, jeigu jie nebūtų išvykę į Paryžių, šiandien jie nebūtų taip žinomi. O dauguma jų būtų uždaryti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar kituose getuose, netekę gyvybės, žuvę, ir tik išvykimas juos išgelbėjo nuo tokios lemties ir padėjo tapti garsiais dailininkais.
Paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ / A. Šileikos / LRT nuotr.
– Kokios sąlygos lėmė, kad jie tapo garsūs?
– Čia jau tokios spėlionės, sunku pasakyti. Kiekvienu atveju reikėtų žiūrėti atskirai. Iš tikrųjų išgarsėti galima visur. Matyt, jeigu yra noras, siekiai… Sakyčiau, ta gauta tradicija, jidiš kultūra, štetlo kultūra, ir tikriausiai religinis auklėjimas, kuris įnešė savo gaidą į jų tapybą. Jeigu žiūrėtume plačiau, galėtume klausti, kodėl, pavyzdžiui, litvakų dailininkai buvo meno avangarde? Jie visada pasigriebdavo naujausias idėjas, naujausią meno raišką. Ir tai greičiausiai todėl, kad jie nepaveldėjo gilios meno tradicijos, kaip kiti italų ar lietuvių bažnytinio meno dailininkai. Jie buvo laisvi eksperimentuoti, jų nekaustė jokios meno dogmos, akademiniai principai, užtat lengvai eksperimentuodavo ir įsijungdavo į visas naujas meno kryptis.
Paroda veiks iki rugsėjo 29 dienos.