„Meilei neįsakysi, ji nesirenka nei pagal tautybę, nei pagal geografiją“, – įsitikinęs Mykolas Tamarevičius. Jis – romas, jo žmona Valentina – lenkaitė, tačiau abu džiaugiasi gimę ir užaugę Lietuvoje. Likimas juodu suvedė prieš daugybę metų, o judviejų istorija aplinkiniams tapo puikiausiu įrodymų, jog už visų stereotipų slypi paprasta tiesa – visi esame tiesiog žmonės.

Mykolas Tamarevičius su žmona Valentina / Asmeninio albumo nuotr.

Aplinkiniai Tamarevičių šeimai pavydi darnos ir visuomet su didžiuliu susidomėjimu klauso istorijos, kaip gi gyvenimas draugėn suvedė dviejų skirtingų tautinių pažiūrų žmones.

Mykolas ilgą laiką gyveno Vilniuje, su pasididžiavimus galėdavo prisistatyti esantis užupietis – dabar jau prestižinio sostinės rajono gyventojas. Sėslus vyro gyvenimas nė kiek nepriminė klajokliais vadintų jo tėvo ir senelio likimo, kuris driekėsi tarp Rokiškio, Obelių ir Zarasų. Mykolas prisimena, kad tai buvo spalvingas klajokliškas gyvenimas nuostabaus grožio ežerų krašte. Vis dėlto visiškai kitoks, nei jo paties.

Dar būdamas mažas jis matė, kaip senelis ir tėvas artimai draugavo su kitos tautinės mažumos žmonėmis – žydais. Senelis Mykolui pasakojo, kad taborui keliaujant, vis tekdavo sutikti keliu važiuojančius žydus iš Obelių. Jie visuomet sustodavo, kepures vyrai sveikindamiesi nukeldavo ir ilgai kalbėdavo prie kelio.

Senelio M. Tamarevičius neteko būdamas paaugliu. Jo atmintin iki šiol giliai įsirėžusios bočiaus laidotuvės Panevėžyje – į jas susirinko daugybę draugų žydų, kai kurie išlydėti senolį atskrido net iš Maskvos.

Gyvendamas Užupyje Mykolas taip pat turėjo kaimyną žydą, kurio vardas buvo Miša. Šio žmona žydaitė dirbo vietinėje parduotuvėje. Dar pažinties pradžioje, vyrams pasikalbėjus, Miša Mykolo paklausė, kieno vaikas jis būsiąs. „Aš jam atsakiau esąs Bairo anūkas! – prisimena jis ir tęsia. – Ooo… tai tavo senelis mane arkliais jodinėti Obeliuose išmokė! Pagarba!“ Taip ir užsimezgė dviejų kaimynų, dviejų skirtingų tautų atstovų draugystė.

Mykolas labai didžiuojasi, jog senelis buvo vienas geriausių Rokiškio krašto važnyčiotojų. „Gyvenom paprastai, bet labai gerai su kaimynais sutarėm. Aišku, žydai turėjo savo gyvenimą, savo šventes, o mes – saviškes, bet niekada nesipykom, visuomet džiaugiamės, kad gyvenimas mums leido pažinti vieni kitus“, – pasakoja Mykolas Tamarevičius.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą“ (Young leaders of Jewish and Roma communities for historical justice and memory) kurį remia EVZ Foundation

Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras aktyviai siekia jog abiejų tautų istorija nebūtų užmiršta ir perrašoma.

Apie projektą: https://bit.ly/3gtBq8v #evzfoundation #SupportedByEVZ #mūsųbendruomenės #OurCommunities#CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis